„Salos” kodai: meno jungtys ir grėsminga žinia

2020-ieji Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui (KKKC) – išskirtiniai, mat šiemet įstaiga mini 15 metų veiklos sukaktį. Norą švęsti pavasarį sujaukė pasaulinė koronaviruso pandemija, teko keisti planus ir renginius perkelti į antrąją metų pusę. Jubiliejinėje KKKC programoje numatyta daugybė laike ir erdvėje pasklidusių renginių. Pirmuoju iš jų tapo meno projekto „Sala” pristatymas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje.

Sala_foto_Domas_Rimeika4

Instaliacija „Sala“. Domo Rimeikos nuotr.

Daugiaprasmis projektas

Architekto Mariaus Ščerbinsko sukurta instaliacija „Sala” – objektas su keletu užkoduotų prasminių sluoksnių, pirmiausiai kalbantis ekologijos tema. Tačiau kartu „Sala” transliuoja žinią apie Kultūros kvartalo ir kaimynystėje reziduojančių bendruomenių jungtį bei palaipsnišką artėjimą Atminties sodo – Wittės vynuogyno idėjos link.

Instaliacijos forma, atkartojanti archajiškuosius šiaudinius sodus, sufleruotų sąsajas su greta įsikūrusiu Etnokultūros centru ir kitomis Kultūros kvartalo įstaigomis, kurios savo lokacijos vieta ir veiklų pobūdžiu tarsi tas sodas nuolat tarpusavyje persipina. Taigi forma – estetiška, kaimynai, stebėdami kūrybinį procesą, džiaugėsi, kad bus gražu. O tada instaliacijoje savo vietą užėmė… šiukšlės, surinktos iš pajūrio – su savo nepatraukliu vaizdu, nemaloniu kvapu ir sąžinės graužatimi dėl niokojamos gamtos. Jas surinko neabejinga bendruomenė, į akciją pakviesta taršos mažinimo iniciatyvos „Kieta dalelė”. Dar vėliau „Saloje” tarp šiukšlių tarsi apleistoje dykvietėje ėmė želti augalai, kurių parūpino floristė Laima Griciūtė. Užbėgant už akių reikėtų pridurti, kad į instaliacijos pristatymą susirinkę svečiai nuoširdžiai atsiliepė į kvietimą prisidėti prie projekto ir atnešti augalų – „Sala” tapo dar žalesnė!

Ir paskutinis štrichas, papildęs instaliaciją, – informaciniai skydai su grėsminga informacija apie klimato kaitą ir mokslinius tyrimus. Europoje klimato kaita labiausiai paveikė Lietuvą, teigia Jungtinės Karalystės „GreenMatch” mokslininkų atliktas tyrimas. Jo duomenimis, nuo 1960 iki 2015 m. Lietuvoje jūros lygis kilo po 4.46 mm per metus, arba iš viso 24.53 cm per pastaruosius šešis dešimtmečius, o tai yra dvigubai daugiau nei Europos vidurkis (11,16 cm). Europos Komisija prognozuoja, kad dabartiniais tempais deginant iškastinį kurą oro temperatūra amžiaus pabaigoje gali papildomai pakilti net iki 5°C. Remiantis Singapūro Nanjang technologijų universiteto mokslininkų atlikto ledynų tirpsmo prognoze, 2100 metais jūros lygis gali pakilti vienu, o 2300 m. – net penkiais metrais. Šią tendenciją vizualiai iliustruoja „Sala” – didžioji instaliacijos kraštinė žymi ribą, iki kur pakils Baltijos jūros lygis 2300 m., jei nieko nesiimsime.

Sala_foto_Domas_Rimeika19

Instaliacijos „Sala“ pristatymas. Domo Rimeikos nuotr.

Užuomina į būsimą sodą

O kol Klaipėdos senamiestis dar neužlietas, apie vandenį ir naująją instaliaciją kalbamės su Wittės kiemo šeimininkais Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi dr. Jonu Geniu ir Istorijos skyriaus vedėja Zita Geniene. Pernai tuo pat metu šioje vietoje buvo pristatyta Mariaus Ščerbinsko instaliacija, skirta Klaipėdos vandenims. Šiemet – „Sala”, susijusi su vandens lygio kilimu. Kodėl Klaipėdai vandenys tokie svarbūs? „Klaipėda – vandenų miestas, netgi žiūrint į vardo etimologiją, ar tai būtų Klaipėda – „klampi pėda”, ar Mėmelio pavadinimas, kildinamas iš hidronimo. Vanduo yra Klaipėdos gimimo pradžia ir esmė. Todėl natūralu, kad jaunimas, šiuo atveju Marius Ščerbinskas, imasi temų, susijusių ir su ekologija, ne tik mitologija”, – paaiškina dr. J. Genys.

Zita Genienė kreipia pokalbį į ateitį: „Puoselėjame idėją šiame kieme įkurti Atminties sodą – Wittės vynuogyną, pradžia yra, dvi vynuogės jau duoda vaisių, šiemet pasodinom trečią. Šiaudinio sodo, vadinamojo reketuko, motyvas tiesiogiai siejasi su mūsų tema, bet šiuo atveju ji užkoduota ir skatina mąstyti. Nes daug kas manęs klausia: „O kas čia yra? O kam čia tos šiukšlės?” Žmonėms kyla daug klausimų. O kai kyla klausimų ir norisi išreikšti nuomonę – gražu ar negražu, patinka, nepatinka, – tai jau yra gerai. Manau, mes savo misiją su visais kaimynais labai gražiai įgyvendinam. Kita vertus, tos instaliacijos augalai jau irgi yra užuomina į šioje vietoje būsimą sodą.”

„Tiesą sakant, tas grožis kiekvienu atveju nėra vien tik estetinis dalykas, – papildo dr. J. Genys. – Ši instaliacija kalba apie mūsų jūros ateitį, ekologiją, ir galbūt estetiškai ji nėra tai, kas paprastai priskiriama grožio kategorijai. Tos atliekos, kurias surinko menininkai proceso metu, įneša kitą pasakojimą ir tampa ne vien estetine vertybe, bet ir edukacija. Į šitą projektą ir draugystę su KKKC žiūrime kaip į kintantį procesą, ir jis kasmet gali būti vis kitos formos.”

Kultūrų sluoksnių jungtis

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui instaliacija „Sala” – toli gražu ne pirmas projektas gamtosaugos tema. Tiek Meno kieme, tiek Parodų rūmuose buvo surengta daugybė kūrybinių dirbtuvių ar parodų, skirtų ekologijai. Kodėl menininkams tai aktualu? Pasak KKKC direktoriaus Igno Kazakevičiaus, meną ekologija domina visų pirma kaip žmoniją vienijanti tema, turinti mokslinį pagrindą.

Sala_foto_Domas_Rimeika27

KKKC direktorius Ignas Kazakevičius. Domo Rimeikos nuotr.

„Ekomenas ir ekodizainas neatsiranda šiaip iš niekur – jis grįstas moksliniais skaičiavimais. Kaip ir ši instaliacija – ji teoriškai nubrėžia kreivę, kur galėtų būti vandens lygis, jei nesiimsime iniciatyvos. Kyla klausimas: ar šios mūsų iniciatyvos gali realiai ką nors pakeisti? Sakoma, kad gamta pati tvarkosi, tai įrodo žolės, besiskverbiančios pro grindinį. Jeigu pasitraukia kultūra, jos vietą užima natūra. Ši instaliacija, mano manymu, labai gerai pristato tuos kultūros sluoksnius, kuriuos formuoja žmogus pakaitomis su gamta. Šiukšlių sluoksnis, kurį mes paliekame natūroje, – tai jau mūsų kultūros požymis. Po to dykvietėse, t. y. tokiose apleistose salose, atsiranda augalų – gamta skverbiasi, o žmogus ateina ir tą gamtą sukultūrina. Taip atsiranda naujas mūsų sukurtas kultūros sluoksnis. Kaip ir gėlės, kurias atnešė svečiai, prisijungę prie šios meno akcijos. Ir tai tapo naujojo ir senojo kultūrų sluoksnių jungtimi. Visas Klaipėdos senamiestis yra vieni kultūros sluoksniai. O instaliacija pabrėžia viso šio Meno kvartalo jungtį, interpretuoja dangiškąjį sodą – mūsų ateities idėjas, žemiškąjį sodą – kad ir Wittės vynuogyną, kurį planuojame atkurti. „Sala” jungia ir kitus mūsų meno ir kultūros projektus, ir aš džiaugiuosi, kad būtent šis kūrinys simboliškai pradeda KKKC 15 metų jubiliejinę programą”, – kalbėjo I. Kazakevičius.

Tinkamiausia kompozicija

Instaliacijos autoriaus architekto Mariaus Ščerbinsko kūryboje šiaudinių sodų tema nuolat kartojasi. Paklausus menininko, kodėl, Marius paaiškina: „Atradau sodo formą atsitiktinai pirmojoje savo šviesų instaliacijų parodoje, eksponuotoje Parodų rūmuose. Sudėliojau sodą iš dienos šviesos lempų ir pamačiau, kad susidarė labai įdomus šešėlių žaismas. Tradiciniai šiaudiniai sodai man visuomet patikdavo. Nežinau, kodėl aš jų niekada nerišau. Nors anksčiau ir menais neužsiimdavau (juokiasi). Po to buvo rezidentūra Islandijoje, kur taip pat naudojau sodų motyvus”, – pasakoja M. Ščerbinskas.

Sala_foto_Domas_Rimeika38

Instaliacijos autorius Marius Ščerbinskas. Domo Rimeikos nuotr.

Instaliacijai „Sala” menininkas sukūrė keletą skirtingų kompozicijų. Pasitarus su visais projekto partneriais, iš visų vizualizacijų, eskizų buvo pasirinktas būtent šis variantas – nuspręsta, kad čia jis labiausiai tinka.

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl atsirado instaliacija, yra noras kalbėti apie ekologiją. Prakalbus šia tema, Mariaus Ščerbinsko akyse sužimba aistra: „Instaliacija „Sala” yra elektrinių autobusų „Dancer” inicijuotos taršos mažinimo iniciatyvos „Kieta dalelė” trečiasis etapas. Pirmasis projektas buvo prie Parodų rūmų stovėjusi instaliacija „Kieta dalelė” ir tuo pat metu veikusi Klaipėdos taršos fotografijų paroda, antrasis – šviesos instaliacija Šviesų festivalyje, – vardija menininkas. – „Sala” yra susijusi su organinės taršos tyrimais. Organinė yra ta tarša, kuri išmetama dyzelinių vidaus degimo variklių. Kiek tas dyzelis teršia, iš tiesų niekas iki šiol netyrė ir net nėra sukurta tokio tyrimo metodika. Todėl tyrimai, kuriuos atliekame kartu su Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutu, bus pirmieji Lietuvoje. Šiuo metu Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune kabo taršos kaupikliai, ir vasaros gale jau turėsime rezultatus.”

Įkvėptas gamtos formų

Vienos iš pagrindinių meno projekto „Sala” iniciatorių, bendrovės „Vėjo projektai”, kuriančios elektrinius autobusus „Dancer”, generalinis direktorius Alvydas Naujėkas, paklaustas, kaip jo įmonės veikla susijusi su menais, mintimis sugrįžo į išskirtinio transporto kūrybos pradžią: „Visa mano veikla nuo menų ir prasidėjo. Kai kūrėme autobuso koncepciją, visas jo lengvumas atėjo iš gamtos. Nuo vizijos, nuo kūrybos, nuo meno, nuo eskizų, nuo pirmųjų štrichų viskas išsivystė iki vienintelio pasaulyje tokio elektrinio autobuso, įkvėpto gamtos formų ir lengvumo.”

Sala_foto_Domas_Rimeika24_1

Bendrovės „Vėjo projektai” generalinis direktorius Alvydas Naujėkas (dešinėje). Domo Rimeikos nuotr.

Dažną verslininką generuoja vien noras didinti apyvartą, sukūręs produktą, tuo ir apsiriboja – gamina ir stengiasi parduoti. Autobusų „Dancer” kūrėjui šis standartas netinka – vis nerimsta, rengia ir dalyvauja įvairiose ekologinėse akcijose. Kodėl jam tai svarbu?

„Labai svarbus yra visuomenės švietimas. Juk surinkęs šiukšles žmogus jau tikrai pats nebešiukšlins. Kai prasidėjo akcijos „Darom”, mes labai skatinom jose dalyvauti ir savo darbuotojus, ir šeimas. Ir pažiūrėkim rezultatą: praėjo dešimt metų, ir plaukdami baidarėmis matome daug švaresnes upes! Pavieniai atvejai, kai kažkas gamtoje išmeta šiukšles. O anksčiau tai buvo masinis reiškinys. Tai be galo didelis progresas. Ir atsirado visuomenės nepakantumas, daugelis, pamatęs šiukšlintojus, jau nelieka abejingas – fotografuoja, viešina. Tai labai svarbu, – visuomenės pažanga džiaugiasi A. Naujėkas. – Ši akcija yra dalis mūsų veiklos. Instaliacija jungia keletą dalykų, keletą gyvenimo sluoksnių, klasterių, vertybių ar gyvenimo būdų: sportą, burlentes, perdirbimą, meną. Kartu norime parodyti: žmonės, žiūrėkim, kas darosi aplinkui! Reikia tvarkytis ir bus lengviau gyventi. Kai nešiukšlinsim, nebus ką tvarkyti, atsiras daugiau laiko rimtesniems užsiėmimams.”

Suprasti taršą

Kristinas Taukačikas, uostamiestyje gaminamų elektrinių autobusų „Dancer” atstovas, į taršos problemą žvelgia globaliau: „Tarša ėda mūsų gyvenimą įvairiais pavidalais. Mums kyla pagunda gyventi patogiai ir maloniai, o toks gyvenimas verčia teršti gamtą. Ta tarša pasireiškia visokiais būdais: vienas dalykas yra klimato šiltėjimas ir dėl to kylantis vandens lygis. Šią klimato kaitą sukelia iškastinio kuro deginimas. Kita vertus, tarša yra tai, ką mes matome plaukiodami jūra, – plastikas nesuyra šimtus metų ir iš jo vandenyne formuojasi šiukšlių salos. Ši instaliacija sujungia daug taršos aspektų ir parodo, kas mūsų laukia ateityje, jei ir toliau gyvensime taip neatsakingai. O tas gyvenimas tikrai nebus nei mielas, nei gražus. Jau ir dabar nebepagaunama žuvų be mikroplastiko, ir mes jį valgome kartu su žuvimi. Tarša yra labai įvairialypė, ji veikia mūsų gyvenimą ir kenkia ne tik mums, bet ir planetai, tą ir norėjom parodyti, kad paskatintume teigiamiems pokyčiams.”

Sala_foto_Domas_Rimeika10

Elektrinių autobusų „Dancer” atstovas Kristinas Taukačikas. Domo Rimeikos nuotr.

Pasak pašnekovo, kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie to, kad situacija nesikeistų taip dramatiškai sparčiai. „Viskas prasideda nuo kelių paprastų dalykų: nuo iškastinio kuro deginimo, elementaraus šiukšlinimo, nebūtinai metant šiukšlę gatvėje, bet lygiai taip pat ir į šiukšlių dėžę. Kiekvienas iš mūsų galim mažinti taršą imdamiesi tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, važiuoti ne automobiliu, o rinktis traukinį ar visuomeninį transportą. Klaipėdoje daugeliu atvejų autobusu nuvažiuojama greičiau nei automobiliu. Arba rinktis dviratį. Tai paprasti dalykai, kuriuos galime pradėti nuo savęs – atsakingai rinktis gyvenimą ir žiūrėti, ką perkame ir kiek vartojame”, – idėjomis dalijasi K. Taukačikas.

Taršos mažinimo iniciatyva „Kieta dalelė”, sujungusi pajėgas su kitomis uostamiesčio bendruomenėmis, išsikėlė tikslą ne tik edukuoti visuomenę, bet ir ištirti taršą. „Norint kovoti su tarša, reikia ją suprasti. Klaipėdoje tarša daugeliu atvejų yra arba neištirta, o jei ištirta, bendruomenės ginčija tyrimus ir sako, kad taip negali būti, nes jos mato kitus rezultatus. Susivieniję darom tam tikrus nepriklausomus taršos tyrimus. Dar viena mūsų veiklos sritis – edukacija ir įvairios taršos mažinimo iniciatyvos, – pasakoja „Kietos dalelės” atstovas. – Pavyzdžiui, meno projektui „Sala” įgyvendinti susivienijo menininkai, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, tapęs jau ne vieno mūsų projekto partneriu, ir miesto bendruomenės. Pakvietus miestiečius rinkti šiukšles, panaudotas instaliacijai, užsiregistravo pilnas autobusas žmonių. Jie surinko visas šiukšles iš miškelio Melnragės ir Girulių pajūrio ruože. „Kieta dalelė” vienija ne tik Klaipėdos universitetą, elektrinių autobusų gamintoją „Dancer”, bet ir bendruomenes, iš kurių aktyviausios yra „Klaipėdos iniciatyva už ekologiją ir demokratiją (KIDE), labai daug padedanti dirbant su tyrimais, Klaipėdos bendruomenių asociacija. Paskutinės akcijos metu prisijungė banglenčių klubas „SurfCamp”. Sulaukiame ir kitų įmonių, turinčių idėjų, pasiūlymų kažką kartu padaryti. Taigi ekologijai neabejingų žmonių ratas tikrai plėsis”, – optimizmo nestokoja K. Taukačikas.

Viskas tik prasideda!

Paskutinioji prie meno projekto „Sala” prisijungė floristė Laima Griciūtė, pastarosiomis dienomis savo dėmesį turėjusi dalinti tarp instaliacijos apželdinimo ir Kultūros kvartalo kaimynystėje atidaromos gėlių parduotuvėlės naujakurystės rūpesčių. Paklausta, kaip pakliuvo į šį projektą, Laima kvatoja: „Labai netikėtai! Visiškai šalia noriu atidaryti savo gėlių parduotuvę „Gėlių skveras”. Susitikau su Mariumi, norėdama jo patarimų, o jis papasakojo apie kuriamą instaliaciją ir pasiūlė ją apsodinti augalais. Labai sutapo idėjos, kadangi esu baigusi Dailės akademiją, be to, man labai įdomi gamtosaugos tema, netgi mano baigiamasis darbas buvo susijęs Kuršių nerijos gamta”, – entuziastingai pasakoja floristė.

Sala_foto_Domas_Rimeika41

Projekto floristė Laima Griciūtė. Domo Rimeikos nuotr.

L. Griciūtei kartu su komanda parūpinus lauko augalų, „Saloje” tarp šiukšlių ėmė šnarėti įvairios smilgos, gubojos. Pamačius pastarąsias ne vienam kilo klausimas: daugybę metų jos buvo itin saugomos, taigi ar šiuo atveju nenusižengta taisyklėms? Floristė nuramina: „Kalbant apie gubojas, ilgą laiką jas buvo draudžiama skinti. Iš pradžių išsigandau, sakau – jokių gubojų. Tačiau pasitikrinau – išties muilinė guboja nuo 2016 m. įtraukta į invazinių augalų sąrašą. Šioje instaliacijoje jos labai tiko. Norėjau, kad vaizdas būtų lyg netvarkingos pievos, augančios visokiose statybvietėse – tarsi iš šiukšlių išlenda augalai, atsiranda gyvybė.”

Laimos Griciūtės dėka instaliacijoje savo vietą surado ir į pristatymą susirinkusios miesto bendruomenės atnešti dekoratyviniai augalai. Ar jie nesugadino floristės idėjos sukurti čia laukinę pievą? „Manau, kad vieni kitiems tikrai netrukdo. Kaip tik bet kokia gyvybė senamiestyje tinka! Jis turi žydėti, būti gražus, kad žmonės vaikščiotų ir pamatytų, jog čia kažkas vyksta.”

Klaipėdos senamiesčio gaivinimo klausimas nuolat tampa diskusijų objektu. O kokį jį įsivaizduotų čia neseniai įsikėlusi jaunoji floristė? „Konkrečių idėjų dar neišgryninau. Bet aš įsimylėjusi Klaipėdą! Pati esu iš Kauno, tik dveji metai Klaipėdoje, bet kiekvieną dieną džiaugiuosi, kad esu čia. Man šis miestas labai daug davė, ir noriu jam už tai atsilyginti. Kaip – dar nežinau. Turiu kūrybiškas rankas, noro ir jėgų daryti. Man reikia tik vietos ir augalų – ir aš galiu kurti! Tikiuosi, vėl pakvies dalyvauti kokiuose nors projektuose – aš mielai būsiu. Ir pati turiu su ekologija susijusių idėjų, bet visam tam reikia laiko. Viskas tik prasideda!”

[nggallery id=518]

Meninė instaliacija „Sala” yra tęstinės taršos mažinimo iniciatyvos „Kieta dalelė” dalis.

Projektą pristato:
Elektriniai autobusai DANCER
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras
Partneriai:
Klaipėdiečių iniciatyva už demokratiją ir ekologiją
Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutas
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus
Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras
Klaipėdos bendruomenių asociacija
Augalai: Laima Griciūtė, „Gėlių skveras”, Didžioji Vandens g. 14A
Architektas: Marius Ščerbinskas

Parašykite komentarą