Mizgirių gintaro kelias

Su galerininkais Virginija ir Kazimieru Mizgiriais susitikome Nidoje, Juodkrantės lobio amuletų saugomai jų galerijai baigiant dar vieną vasaros sezoną. „Galbūt vertėtų pradėti nuo istorijos?”, – pasiteiravo muziejaus, įkurdinto sename žvejo name, šeimininkai.

Galerijoje pristatoma Baltijos gintaro istorija, sukaupta inkliuzų kolekcija, žymių lietuvių menininkų darbų ekspozicija, o gintarą čia siūloma ne tik apžiūrėti, bet ir paliesti, pajausti, pasigaminti sau laimę nešantį talismaną.

Gintaro muziejų-galeriją Nidoje saugo Juodkrantės lobio amuletai.

Gintaro muziejų-galeriją Nidoje saugo Juodkrantės lobio amuletai.

„2001 metais sukūrėme simbolinį gintaro kelią, kuris prasideda gintariniais amuletais, rastais XIX amžiuje, o pagamintais net 5000 metų prieš Kristų. Jie dabar saugo mūsų muziejų”, – lauke eksponuojamą parodą aprodo K. Mizgiris. Čia galima susipažinti su gintaro apdorojimo galimybėmis, sužinoti, kaip inkliuzai pateko į sakus, o šie medžių kamienuose pavirto į gintarus, kuriuose žemės sluoksniuose galima jų aptikti; apžiūrėti luotus, kuriais Kuršių marių gyventojai mėgindavo „sužvejoti” gintarą, žynių amuletus ir sudužusią Jūratės pilį.

Kaip susipažinote su gintaru?

Kazimieras Mizgiris (K. M.): Dar būdamas jaunuolis, dirbau fotografu Juodkrantėje. Čia ir jūros pakrantėje, ir Kuršių mariose gintaro buvo pilna. Klaidžiodamas po apylinkes, atradau keletą gintaro gabalėlių, vieną – net su inkliuzu. Pradėjau domėtis, skaityti, ieškoti. Pirmuosius žingsnius ir nulėmė gyvenimas čia. Turi smėlį, pušaites, jūrą, marias, interesų spektras apribotas, o gintaras vienas iš jų – labai paslaptingas, patrauklus. Bandžiau gintarą apdoroti, šlifuoti, primityviais būdais išgręžti skylutes, o padarytus amuletus veždavau dovanų savo būsimai žmonai į Vilnių. Prasidėjus Atgimimui, Nidą užplūdo užsienio turistai. Dauguma jų buvo išeiviai iš šio krašto, atvykę apžiūrėti savo vaikystės, tėvų ar senelių žemės. Jie pasakodavo, kaip rinkdavo gintarą, kokias gintarines sages ar karolius prieš 60 metų nešiodavo jų mamos… Ir apipildavo klausimais. Ne į visus tada sugebėdavome atsakyti, todėl greitai šalia prekystalių atsirado knygų apie gintarą, jo spalvų aprašymų, fotografijų, naujų eksponatų…

Net Jūsų kavos puodelis gintarinis.

K. M.: Žinoma, šis puodelis atsirado po to, kai vokiečių žurnalistai mane pavadino gintaro popiežiumi, – juokiasi. – Sakau, tiek to, galiu užimti tokias pareigas! Bet didžiausias mano turtas štai čia (iš medžiagos skiautės išvynioja masyvų gintaro gabalą. – Aut. past.), pats sunkiausias ir įspūdingiausias gintaras, ištrauktas iš Baltijos jūros. Tai didžiausiais Jūratės gintarinių rūmų kavalkas, kuris pasiekė žmones, sveria net 3800 gramų, visi kiti sudužo į mažus gabaliukus. Po ilgų klajonių pavyko sugrąžinti jį ten, kur jam ir vieta – Kuršių nerijoje. Planuojame įrengti jam specialų postamentą, kad kiekvienas norintis galėtų ne tik jį apžiūrėti, bet ir paliesti, pasisemti teigiamos energijos, nes gintaras jos turi.

Turbūt tikite ir gydomosiomis gintaro galiomis?

K. M.:  Tikiu. Manau, kad ir mūsų darbuotojai tiki: jeigu netikėtume, negalėtume savo požiūrio ir vertybių perduoti lankytojams. Aš ir miegu su gintaru, ir geriu jo užpiltinę, ir trinu ja skaudamas vietas. Ir, matote, jau septyniasdešimties metų, o atrodau kaip penkiasdešimties, – šypsosi pokalbininkas.

Virginija Mizgirienė (V. M.): Taip, tikras jaunuolis, – juokiasi. – O jei rimtai, tai jeigu gydaisi, turi tikėti. Užpiltinės receptą nusižiūrėjome iš senųjų kuršių: gintarą užpildavo degtine ir laikydavo tris keturis mėnesius, po to vartodavo. Gintaro dūmais, šiluma gydydavo ausies uždegimą, jo miltelius maišydavo su įvairiais ekstraktais ir tepalais. Dabar madinga gerti gintaro arbatą, užsiplikius jį verdančiu vandeniu, bet gandai apie jos gydomąsias savybes labiau antis, negu tiesa.

Gintaro muziejus-galerija Nidoje, Jutimų salė.

Gintaro muziejus-galerija Nidoje, Jutimų salė.

Prie muziejaus įkurti menininkų namai kasmet sulaukia kūrybingų svečių. Kokias tradicijas puoselėjate ir ką keičiate?

V. M.: Nuo pat pradžių siekėme skatinti profesionalių dailininkų kūrybą, mat tuomet norinčiųjų kurti iš gintaro buvo labai nedaug. Siekėme sudaryti tokias sąlygas, jog menininkai norėtų ne tik rengti savo parodas, bet ir čia gyventi, dirbti. Kai pradėjome domėtis gintaru, jo niekas nevertino.

K. M.: Leidome suprasti, jog gintaras yra Lietuvos garbė, suteikėme galimybę jį parodyti kitaip, ne tik perdūrus skylutę ir pakabinus ant kaklo. Į gintarą pradėta žiūrėti kaip į tinkamą materiją profesionaliai kūrybai. Menininkų namuose yra kūrę juvelyrai Žilvinas Bautrėnas, Vytautas Matulionis, Algis Mikutis, Birutė Stulgaitė ir daug kitų. Dabar specifika keičiasi: priimame ir dailininkus, fotografus, o galerijos svečiai gali grožėtis jų kūriniais.

Ar gintaras – patogi medžiaga juvelyro darbui?

V. M.: Minkšta, ir, kita vertus, trapi. Kai menininkų namuose pradėjo kurti pirmieji juvelyrai, susidūrėme su skirtingomis praktikomis. B. Stulgaitė, būdavo, pasiima tą saulės gabaliuką ir labai atsargiai, švelniai šlifuoja, žaidžia su juo ir daro stebuklus. O vyrai, pavyzdžiui, Ž. Bautrėnas, su gintaru elgiasi griežčiau.

K. M.: Tvirčiausias yra skaidrus gintaras, kadangi jis vienalytis. Spalvos kinta nuo baltos, geltonos iki rudos, raudonos, taip pat yra žalsvo, melsvo, pilko, netgi juodo gintaro, kuris ir yra trapiausiais, nes turi daugiausia priemaišų. Su tokiu gintaru dirbti sunkiausia, mat jis greitai skyla. Dar daugiau yra subtilių atspalvių, derinių, raštų, kurie sudaro puikias menines kompozicijas. Tai gintarui suteikia patrauklumo, žavesio ir unikalumo. Gintaro spalvą keičia į jį patekusios įvairios priemaišos ir be galo maži terpeninių dujų burbulėliai. Išsidėstę tam tikru tankumu, jie skaido šviesą, kurią mes matome kaip vienokią ar kitokią spalvą.

Pristatydamas gintarą, Kazimieras Mizgiris lankosi įvairiose pasaulio šalyse.

Pristatydamas gintarą, Kazimieras Mizgiris lankosi įvairiose pasaulio šalyse.

Kokių svečių dažniausiai sulaukiate?

V. M.: Mūsų galerijoje lankosi daug užsieniečių, nors lietuviai irgi neaplenkia. Šiais metais sulaukėme labai daug vokiečių ir amerikiečių. Gintaras įdomus ir latviams, estams, rusams. Tačiau neįprasta tai, jog, nepaisant didelio užsienio svečių susidomėjimo, brangiausius juvelyrų darbus vis dėlto įsigyja lietuviai.

Ar sudėtinga rinkti gintaro kolekciją?

V. M.: Mes kaip skruzdėlytės – renkame po šapelį. Tai gana sudėtinga, nes autorines kolekcijas reikia aptarti su juvelyrais, daug ką suderinti, o ir pati gintaro žaliava yra brangi. Kazimieras dažnai keliauja, tenka apsilankyti įvairiose šalyse: Japonijoje, Kinijoje, Meksikoje, Italijoje… Muziejuje turime eksponatų iš įvairiausių kraštų. Svarbu, jog gintaro gabalėlis būtų atraktyvus, informatyvus, o per šitiek metų išlavinta akis padeda tai atskirti.

K. M.: Dominikos Respublikoje lankiausi šachtose, kur ieškoma gintaro, Meksikoje ir Japonijoje – tuneliuose, besiskverbiančiuose į kalnus. Stebiu, kaip gintaras apdorojamas ir kas iš jo sukuriama, įdomiausius dalykus stengiuosi parvežti į Lietuvą, o lietuvišką gintarą eksponuojame ir kitose šalyse.

Baltijos gintarą pristatėte ir Romoje.

V. M.: Šiuolaikinės gintaro juvelyrikos parodą surengti Italijoje sutikome dėl to, kad ten yra nacionalinis etruskų muziejus „Vila Giulia”. Ja siekta pabrėžti kultūrinę, istorinę ir ekonominę jungtį tarp Baltijos šalių ir Italijos, parodyti, jog gintaro tradicijos tebėra gyvos ir vertos susidomėjimo. Parodoje eksponuoti Raimundo Padlecko, V. Matulionio, J. Balčiūno, B. Stulgaitės, Ž. Bautrėno ir kitų autorių darbai. Baltijos gintarą bei Lietuvos kūrėjus stengiamės pristatyti įvairiose šalyse, todėl buvo sukurta ir kilnojama ekspozicija „Baltijos gintaras: istorija ir dizainas”, kurią sudaro keturios dalys: istorinė, archeologinė, šiuolaikinių menininkų darbai ir liaudies meistrų kūryba. Šiais metais mums suteiktas „Amber Business Partner-2013″ titulas.

Gintaro ekspozicija Romoje.

Gintaro ekspozicija Romoje.

Gintaro muziejų-galeriją rasite Nidoje, Pamario g. 20 bei Vilniuje, Šv. Mykolo g. 8 ir Šv. Mykolo g. 12.

Kazimiero Mizgirio nuotr.

4 komentarai

  1. Gintare

    Dar vienas puikus interviu. Matosi, jog labai šaunūs pašnekovai. 🙂

  2. Agne

    Man šita autorė labai patinka. 🙂 įdomios temos ir išskirtiniai pašnekovai.

  3. Tomas

    Super straipsnis.

  4. Emilija

    cool straipsnis.

Komentuoti: Tomas Atšaukti atsakymą