R.Kazlo kūrybos kelyje – R.Akutagawa

Spek­tak­lį R.Kaz­las ku­ria su „ce­za­rio gru­pe“ – re­ži­sie­riaus Ce­za­rio Grau­ži­nio ak­to­riais: Bri­gi­ta Ar­so­bai­te, Vil­ma Rau­bai­te, Pa­uliu­mi Či­ži­naus­ku, Vy­tau­tu Kon­tri­mu ir Ju­liu­mi Ža­la­ke­vi­čiu­mi. Pir­mą kar­tą R.Kaz­las ne­vai­dins sa­vo re­ži­suo­ja­ma­me spek­tak­ly­je. Kū­ry­bos ke­ly­je tai ir pir­mas su­si­ti­ki­mas su sce­nog­ra­fe El­vi­ta Braz­dy­ly­te. Spek­tak­lio prem­je­ra „Me­nų spaus­tu­vė­je“ nu­ma­to­ma ge­gu­žės 3 ir 4 die­no­mis.

Prem­je­ra be­veik po mė­ne­sio, tad žiū­ro­vai ga­li jai pa­si­reng­ti. Tar­kim, pers­kai­ty­ti ke­liuo­se lei­di­niuo­se ir in­ter­ne­te pub­li­kuo­ja­mą no­ve­lę. Ar­ba ne­ska­ti­na­mais bū­dais pa­si­žiū­rė­ti ja­po­nų ki­no me­ni­nin­ko Aki­ros Ku­ro­sa­wos še­dev­rą „Ra­sio­mo­nas“ (1950), su­kur­tą re­mian­tis R.Aku­ta­ga­wos no­ve­lė­mis „Tan­ku­my­ne“ ir „Ra­sio­mo­no var­tai“.

„Tan­ku­my­ne“ ins­ce­ni­za­ci­jos ėmę­sis R.Kaz­las su­tin­ka: fil­mą ti­krai ver­ta pa­ma­ty­ti, ta­čiau spek­tak­liui jis nė­ra toks bū­ti­nas. „No­riu par­ody­ti, jog tea­tras tu­ri sa­vų pra­na­šu­mų, ja­me is­to­ri­ją ga­li­ma at­skleis­ti dar ki­taip“, – tei­gė jis. Apie tai, ko rei­kė­tų ti­kė­tis, ką ži­no­ti, o ką ty­čia pri­mirš­ti – re­ži­sie­riaus Ro­lan­do Kazlo po­kal­bis su „Lie­tu­vos ži­nių“ žur­na­lis­tu.

„Ne­no­riu, negelbėsiu“

– Kas pa­ska­ti­no jū­sų kū­ry­bi­nę bend­rys­tę su „ce­za­rio gru­pe“?

– Vie­na, ne­su le­pi­na­mas kvie­ti­mais sta­ty­ti spek­tak­lius dve­jus me­tus į prie­kį. Di­džiau­sio­se pa­sau­lio ir Lie­tu­vos sce­no­se. (Šyp­so­si.) Tad C.Grau­ži­nio pa­siū­ly­mas ma­ne la­bai pra­džiu­gi­no. An­tra, „ce­za­rio gru­pė“ ir­gi rū­pi­na­si sa­vo at­ei­ti­mi, re­per­tua­ro įvai­ro­ve, sie­kia meis­triš­ku­mo. To­dėl nau­jas po­sū­kis ak­to­rių kū­ry­bi­nia­me ke­ly­je bus vi­sai į nau­dą. Ačiū Die­vui, pa­ga­liau tu­riu pro­gos ne­vai­din­ti, ši tru­pė yra ge­rai su­si­de­ri­nu­si, jau daug me­tų kar­tu. Tai ir pliu­sas, ir mi­nu­sas. Mi­nu­sus vi­sa­da links­tu vers­ti pliu­sais.

C.Grau­ži­nį pui­kiai su­pran­tu, jam šau­niai se­ka­si Grai­ki­jo­je ir aps­kri­tai pa­sau­ly­je. O ir as­me­ni­nis gy­ve­ni­mas – ne­pri­va­ži­nė­si pir­myn at­gal. Kiek­gi ga­li vie­nas žmo­gus?! Jis at­li­ko di­džiu­lį dar­bą, ne­pa­me­tė sa­vo auk­lė­ti­nių, su­kū­rė tea­trą, ku­ris gy­vuo­ja su­nkiau­sio­mis są­ly­go­mis, ver­čia­si. Di­džiu­lė kon­ku­ren­ci­ja. Tur­būt tea­tro pa­sau­ly­je tap­tų leng­viau, jei ne­bū­tų „ce­za­rio gru­pės“, ne­bū­tų ir ma­nęs to­kio, – kar­tais tai jau­čiu. Ta­čiau su nie­kuo ne­si­var­žau, dir­bu sa­vus dar­bus, ir tiek.

– Kal­bė­kit ką no­rit, bet man gra­ži ši kū­ry­bi­nė san­tuo­ka. Spė­ju esant ver­ty­bi­nių da­ly­kų, ku­rie jus sie­ja?

– Te­ko vai­din­ti C.Grau­ži­nio spek­tak­liuo­se. Man pa­tin­ka jų es­te­ti­ka, re­ži­sie­riaus pa­žiū­ros. Su­tam­pa mū­sų li­te­ra­tū­ri­niai ir mu­zi­ki­niai sko­niai. Rink­da­ma­sis me­džia­gą sce­nai mąs­tau, ką ak­to­riai nu­vei­kė anks­čiau. R.Aku­ta­ga­wos no­ve­lė žan­ru ga­na ar­ti­ma tru­pės re­per­tua­rui. Juk tai taip pat vaiz­duo­tės, pa­sa­ko­ja­ma­sis tea­tras. Su­pran­ta­ma, sie­kiu at­skleis­ti sa­vą­jį brai­žą.

No­ri­si dau­giau iš­kal­bin­gos ty­los. Jos taip trūks­ta tea­tre. Tik ir gir­di­si – ne­si­bai­gian­tis, pra­stai ar­ti­ku­liuo­tas siu­že­to pa­sa­ko­ji­mas, re­vo­liu­ci­niai ra­gi­ni­mai gel­bė­ti pa­sau­lį… Ne­no­riu, ne­gel­bė­siu. (Juo­kia­si.)

Iš se­niau­sios tradicijos

– Iš pra­džių pa­ma­to­te spek­tak­lį „vi­di­ne aki­mi“, ta­da at­ei­na ak­to­rių lai­kas?

– Šuo­li­nin­ko į aukš­tį at­ve­jis. Tas pa­ke­lia kar­te­lę ir įsi­bė­gė­da­mas min­ty­se ją įvei­kia. Sa­ko­ma: „Pir­miau įveik prieš­inin­ką, pa­skui ko­vok.“ Da­bar jau ko­vo­ja­me.

– Ge­ras prieš­inin­kas R.Aku­ta­ga­wa?

– La­bai stip­rus. Tea­trui ne­ra­šė, ta­čiau in­tui­ty­viai pa­ju­tau, koks tea­tra­liš­kas au­to­rius. Tau­piai tal­pus, ne­daug­žo­džiau­jan­tis. Kiek­vie­na jo no­ve­lė dau­giab­riau­nė. At­ve­ri du­ris, o ten – dar vie­nos ir dar vie­nos. Daug kas ža­vi­si Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi, ta­čiau yra kur kas aukš­tes­nės pra­bos ra­šy­to­jų. Ja­po­nų li­te­ra­tū­ra – se­niau­sių tra­di­ci­jų! Be­je, ap­sa­ky­mas „Tan­ku­my­ne“ nė­ra vi­sai ori­gi­na­lus. R.Aku­ta­ga­wa nau­do­jo­si ta pa­čia prie­mo­ne kaip ir Wil­lia­mas Sha­kes­pea­re’as – pa­si­telk­ti se­ną siu­že­tą, ap­sa­ky­mą, epą ir su­kur­ti sa­vą ver­si­ją.

– Kos­tiu­mų dai­li­nin­kė Ne­rin­ga Ker­šu­ly­tė jau ren­gia ak­to­rius ja­po­niš­kais dra­bu­žiais?

– Ko ge­ro, par­ody­tu­me ne­pa­gar­bą ja­po­nams im­da­mi vai­din­ti sa­mu­ra­jus, lai­ky­tis ja­po­niš­kų tea­tro tra­di­ci­jų, reng­tis tra­di­ci­niais dra­bu­žiais. Ne, R.Aku­ta­ga­wa pats bu­vo itin eu­ro­pie­tiš­kų pa­žiū­rų, la­bai mė­go Eu­ro­pos kul­tū­rą.

Ke­lias iš tankumyno

– Ko­kio žiū­ro­vo ti­ki­tės?

– Lais­vo, be iš­anks­ti­nių nuo­sta­tų. Kiek­vie­nas kū­ri­nys tal­pus, o ypač R.Aku­ta­ga­wos ap­sa­ky­mas. Te­ma juk ta pa­ti, vie­nin­te­lė – žmo­gus. Kal­ba­ma apie žmo­gų, žen­gian­tį gy­ve­ni­mo ke­liu, ne­iš­ven­gia­mai užs­to­ja­mu tan­ku­my­no. Tank­mė prieš akis, tank­mė vi­du­je, sie­lo­je. No­ri ne­no­ri tu­ri ją įveik­ti. Pri­si­min­ki­me Dan­te Alig­hie­ri: „Gy­ve­ni­mo nu­ėjęs pu­sę ke­lio…“ Sa­ko­ma, Dan­te į ke­lią ėjo tris­de­šimt pen­ke­rių. To­kių me­tų su­lau­kęs R.Aku­ta­ga­wa nu­trau­kė že­miš­ką­ją ke­lio­nę ir pra­dė­jo po­mir­ti­nę.

Taip, jis ir pats ieš­ko­jo ke­lio iš tan­ku­my­no. Ko­vo­jo su vi­di­niais de­mo­nais, vi­są gy­ve­ni­mą bi­jo­jo, kad ne­iš­tik­tų mo­ti­nos li­ki­mas. Ma­nau, nu­spren­dė iš­ei­ti, kol jau­nas, šva­rus, są­mo­nin­gas, kol ne­ap­lan­kė ne­ga­lia ar se­nat­vė.

Spek­tak­liu kal­ba­me ir apie nuo­la­ti­nį žmo­gaus už­mu­ši­nė­ji­mą. Žmo­giš­ku­mo, po­lė­kių, to, kas mu­my­se yra gra­žu, nai­vu, kil­nu, nai­ki­ni­mą. Juk ir mes tu­rim stip­rią tra­di­ci­ją už­mu­ši­nė­ti ra­šy­to­jus, poe­tus. Net šiems mi­rus. Gan­dais, straips­niais.

– Už­ten­ka pri­si­min­ti Si­gi­tą Ge­dą.

– Taip, tan­ku­my­nas vėl au­gi­na­mas.

Na, ir kaip­gi be mei­lės? Ši te­ma spek­tak­ly­je bū­ti­na. Kas at­si­tin­ka, kad ša­lia bu­vu­sius žmo­nes ima skir­ti ne­įžen­gia­ma gi­ria? Vie­ni ieš­ko ki­tų – kaip Or­fė­jas Eu­ri­di­kės, o tre­ti – ne­be, lie­ka vie­ni­ši.

Taip, no­ve­lė apie sa­mu­ra­jų. Ne­pap­ras­tą žmo­gų. Gal poe­tą, o gal ir pa­tį R.Aku­ta­ga­wą! Jis tie­sio­gi­ne pra­sme bu­vo sa­mu­ra­jus, plunks­nos sa­mu­ra­jus. Ir sa­mu­ra­jiš­kai vis­ką bai­gė…

Ta­čiau no­ri­si kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mą. Jei spek­tak­lis pa­dė­tų žiū­ro­vams brau­tis per tank­mę, ei­ti į švie­są – bū­tų ge­rai. Nes, kaip sa­kė mū­sų mi­nė­tas S.Ge­da, „žmo­gus už­gy­ve­ni daug vi­so­kių ne­są­mo­nių, daug smur­to ir siau­bo, bet už­gy­ve­ni ir švie­sos“.

***

R.Akutagawa (1892–1927) gi­mė Nii­ha­rų šei­mo­je, Dra­ko­no me­tais, Dra­ko­no mė­ne­sį, Dra­ko­no die­ną ir va­lan­dą. To­dėl tė­vai jam da­vė Ryū­no­su­ke – „dra­ko­no sū­naus“ – var­dą. Ber­niu­ko ma­ma sir­go su­nkia psi­chi­kos li­ga ir ne­tru­kus mi­rė. Pa­gal ja­po­nų pa­pro­tį, vai­kas bu­vo ati­duo­tas au­gin­ti jos se­se­riai. Iš čia ir ra­šy­to­jo pa­var­dė. Se­na Aku­ta­ga­wų gi­mi­nė Ja­po­ni­jo­je bu­vo gar­si ra­šy­to­jais ir moks­li­nin­kais, sau­go­jo kul­tū­ros tra­di­ci­jas. Ryū­no­su­ke nuo ma­žu­mės skai­tė ki­nų ir ja­po­nų li­te­ra­tū­rą. Vė­liau su­si­do­mė­jo Va­ka­rais, stu­di­ja­vo ang­lų li­te­ra­tū­rą, o pa­sku­ti­nius gy­ve­ni­mo me­tus sky­rė Šven­to­jo Raš­to stu­di­joms. Iš pra­džių dir­bo ang­lų kal­bos dės­ty­to­ju, pa­skui nu­spren­dė su­kti į li­te­ra­tū­rą, eseis­ti­ką. Kaip lai­kraš­čio ko­res­pon­den­tas ke­tu­ris mė­ne­sius pra­lei­do Ki­ni­jo­je, ten su­nkiai sir­go. Po ke­lio­nės kū­rė­jo fi­zi­nė ir psi­chi­nė svei­ka­ta ne­pa­si­tai­sė. Pa­ty­ręs gau­sy­bę iš­mė­gi­ni­mų, už­tek­ti­nai pa­ma­tęs pa­sau­lio, R.Aku­ta­ga­wa ry­žo­si jį pa­lik­ti. Tris­de­šimt pen­ke­rių me­tų ra­šy­to­jas iš­gė­rė mir­ti­ną do­zę mig­do­mų­jų vais­tų.

Ja­po­nų no­ve­lės meis­tras pir­muo­sius kū­ri­nius pub­li­ka­vo 1915 me­tais. R.Aku­ta­ga­wa lai­kė sa­ve ja­po­nų kla­si­ko Nat­su­me So­se­ki se­kė­ju. Kū­ry­bos te­mų sė­mė­si iš se­no­vės ja­po­nų li­te­ra­tū­ros, sak­mių. Ap­sa­ky­mas „Tan­ku­my­ne“ (1922) ir­gi par­em­tas XIII am­žiaus epo­pė­ja. No­ve­lė iš­sis­ki­ria vir­tuo­ziš­ka siu­že­to kom­po­zi­ci­ja: sa­mu­ra­jus Ta­ke­chi­ras su žmo­na Ma­sa­go ke­liau­da­mi su­tin­ka plė­ši­ką Ta­dzio­ma­rų; vis­kas bai­gia­si sa­mu­ra­jaus mir­ti­mi; ti­kras tė­ra tik šis fak­tas, ta­čiau sep­ty­ni kū­ri­nio per­so­na­žai pa­tei­kia skir­tin­gas įvy­kio ver­si­jas. R.Aku­ta­ga­wa at­sklei­džia, kad žmo­gus tė­ra silp­na ir prieš­ta­rin­ga bū­ty­bė, jo po­žiū­ris – su­bjek­ty­vus, o tie­sa – re­lia­ty­vi.