Nijolė Laužikienė: Klaipėdos kultūrai reikia proveržio

Miestas su apgalvota ir išplėtota kultūros infrastruktūra, telaukiančia gausesnio finansavimo bei populiarėjančio tarpsektorinio bendradarbiavimo, ar į apatiją grimztanti provincija, kurioje kultūra labiau primena stovintį vandenį nei veržlų srautą? Oficialus ir neformalus Klaipėdos vertinimas svyruoja tarp šių dviejų polių ir, anot Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorės Nijolės Laužikienės, vien didinant optimizmo dozę situacijos nepakeisi.

N.Laužikienė mano, kad uostamiesčio kultūrinis gyvenimas turi neišeikvoto potencialo, kuriam deramą kryptį suteiktų kvalifikuotų specialistų įsitraukimas, aktyvi visuomeninė kultūrininkų pozicija bei politinė valia suteikti kultūrai prioritetą. Vytauto Petriko nuotr.

Ką tik įsikūrusios Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriui pradėjusi vadovauti istorikė šioje srityje dirba jau daugiau kaip 20 metų. Administraciniame darbe kiekvienas sprendimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją ir drauge – prognozuojant jo pasekmes ateityje. Kartu, anot N.Laužikienės, kiekviena idėja patiria ilgą kelią nuo gimimo iki realizacijos, o įgyvendinta ne visuomet būna išsaugojusi pradinį pavidalą.

Kaip įžiebti švyturį

– Pastaraisiais mėnesiais Klaipėdos kultūros žmonės nesyk viešai pasisakė rūpimais klausimais, adresavo savo nuomonę dėl kultūrinės spaudos finansavimo, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro perspektyvų ir aukščiausioms šalies valdymo institucijoms. Tai – džiugi bendruomeniškumo išdava ar liūdnas nuolat prastėjančios situacijos ženklas?

– Kultūros žmonės gana santūrūs. Reikia didelių sukrėtimų, išskirtinės situacijos, kad jie audringai į ją sureaguotų. Šiuos dalykus pastebėtume visoje Lietuvoje: kultūrininkai pasisako, kai padėtis tampa nebepakenčiama. Daugelį metų Klaipėdos kultūros situacija politiniu ir administravimo požiūriu nesikeičia: nedidėja finansavimas, nekinta sąlygos, tuo metu infrastruktūra sensta, o dėmesio, kurio kultūra norėtų sulaukti iš valstybės ir savivaldos, stinga.

Kalbant apie valstybės požiūrį į uostamiestį, Klaipėda pristinga gilumos. Per atstumą iš Vilniaus į Klaipėdą visuomet žvelgiama su teigiama emocija: o, išties, toks geras, smagus miestas, čia linksma, galima atvažiuoti praleisti laiką. Tačiau stinga nuodugnesnio požiūrio, kad Klaipėda nėra tik tokia. Čia susitelkusi didelė menininkų, intelektualų, kultūros žmonių bendruomenė, kuri gali ir nori generuoti reikšmingus kultūrinius procesus, galinčius konkuruoti su procesais, vykstančiais Kaune ir Vilniuje. Tačiau dėl minėtųjų aplinkybių jie niekaip negali išsiveržti.

Diskusija dėl kultūrinės spaudos finansavimo man atrodė graudžiai juokinga. Suprantu, kad turėta galvoje ne vien Klaipėda, bet principinė Vilniaus intelektualų pozicija, neva regionams skiriama per daug lėšų, yra tiek pat nemaloni, kaip ir iškalbi. Atsaini nuostata „Ką jau jie ten gali nuveikti?” iliustruoja seną požiūrį „Tik centras gali, tik centras moka”. Šis buvo gajus tais laikais, iš kurių mes išėjome, tačiau, kaip matome, sėkmingai tarpsta ir dabar.

Kalbant apie nelogiškus ir nežmoniškus siūlymus Muzikinio teatro atžvilgiu, politikai gali atremti kritiką labai populiariai: manau, dar išgirsime argumentų, kad siūlant iškelti teatro kolektyvą dirbti į Palangą, norima dekoncentruoti sustabarėjusias struktūras. O šiuo atveju sakyčiau, kad prasmingiau būtų iškelti kurią nors įstaigą iš Vilniaus, patiriančio perprodukciją. Stebina ir tai, kad tokie bendruomenei svarbūs sprendimų variantai yra gana slapti ir Klaipėdą pasiekia gandų lygiu.

Neturiu jokių pretenzijų Palangai, su kuria Klaipėdą sieja draugiška ir abipusiai vertinga kaimynystė, tačiau mane šokiravo ketinimai šiemet pradėtus kurorto vasaros koncertų estrados rekonstrukcijos darbus baigti kitąmet, kai tuo metu Klaipėdos dramos teatro, kurio kolektyvas dešimtmetį neturi namų, rekonstrukcijos pabaiga keliama jau į 2016-uosius. Tai – ne vien centristinės politikos problematika, bet valstybės prioritetų klausimas.

– Tokiam jūsų požiūriui turėjo įtakos patirtis dirbant kultūros viceministre ministro Arūno Gelūno komandoje?

– Iš tiesų šis darbas ir suteikė galimybę pamatyti, kaip Klaipėda atrodo šalies kultūros lauke. Beje, drįsčiau sakyti, kad šis daugeliui Vilniuje apskritai baigiasi sulig miesto riba – gyvenantieji toliau matomi geriausiu atveju kaip liaudies kultūros propaguotojai, rengiantys kolektyvus Dainų šventei. Tačiau drauge turiu konstatuoti, kad kol kas uostamiestis iš tiesų neišsiskiria savitumu.

Įsivaizduoju, kad kiekvienas Lietuvos regionas turėtų turėti savo kultūros švyturį, kurio pasižiūrėti važiuotų visi kiti. Neabejotinas Klaipėdos unikalumas – jūrinės kultūros ženklai, prie kurių turėtume padirbėti daug daugiau. Miesto kultūros institucijų tinklas atstovauja visoms kultūros sritims, bet per daugel metų visi užsisuka kasdieniuose rūpesčiuose ir erdvės naujoms iniciatyvoms yra nedaug.

Dar vienas minusas – uostamiestyje labai mažai dirbama tarptautiniu lygmeniu. Čia, žinoma, svarbus užsienio kalbų mokėjimo ar nemokėjimo veiksnys. Iš biudžetinių įstaigų, ko gero, vienintelis Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) turi sukaupęs nemažą tarptautinių projektų įdirbį, yra įgijęs partnerių. Visos kitos institucijos jų turi vos vieną kitą. Laikas važiuoti į užsienį pasižiūrėti, kaip dirba kolegos, jau praėjo – turime arba dirbti kartu su jais kurdami bendrą produkciją, arba skolintis jų metodus ir adaptuoti šiuos vietos poreikiams siekdami pokyčių.

– Neseniai įvyko reprezentacinių miesto festivalių konkursas. Į laimėtojų sąrašą pateko 8 renginiai: folkloro festivalis „Parbėg laivelis”, „Klaipėdos muzikos pavasaris”, gatvės teatrų festivalis „Šermukšnis”, Klaipėdos Pilies džiazo festivalis, šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma”, festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje”, Klaipėdos laivų paradas bei Jūros šventė, pastaruosius du renginius ateinančiais metais numatant perkelti į atskirą jūrinės kultūros renginių dalinio finansavimo priemonę. Sąrašas – gausus.

– Mano nuomone, reprezentacinių renginių galėtų būti daugiausia du ar trys. Turėtume apsispręsti, kurie festivaliai iš tiesų gali formuoti išskirtinį miesto kultūros veidą, pristatydami unikalius projektus, kurie domintų visos Lietuvos gyventojus. Tačiau nenorint ko nors nuskriausti, verčiau renkamasi paskirstyti visiems po truputį. Šitaip nutinka tik todėl, kad kultūros programiniam finansavimui trūksta pinigų.

Beje, dėl tokios situacijos niekaip nepavyksta perkelti finansavimo svorio centro iš biudžetinio sektoriaus į nevalstybinį, kaip yra visame pasaulyje. Jeigu pastarasis sektorius būtų finansuojamas tolygiai su biudžetiniu, tikrai patirtume išsvajotąjį kultūros protrūkį. Gyventi ir kurti projektinės veiklos pagrindu – galimybė, patraukli daugeliui menininkų ir kultūros vadybininkų, tačiau kol kas būtent finansinė situacija riboja savivaldybės galimybes svariai prisidėti prie jos įgyvendinimo.

Man apmaudu, kad Klaipėda neturi aukštojo meno muzikos arba teatro festivalio, kuris galėtų konkuruoti su Vilniuje vykstančiais. Ir šitaip yra ne todėl, kad klaipėdiečiai stokotų deramo meninio skonio ar išmanymo, bet dėl finansavimo. Negalime pasikviesti tiek iškilių ir ryškių užsienio atlikėjų. Surengti gerą teatro ar akademinės muzikos festivalį kainuoja, tarkime, 800–700 tūkst. Lt. Bendrame Klaipėdos reprezentacinių festivalių finansavimo krepšelyje yra 200 tūkst. Lt. Realiai tokia galėtų būti vieno festivalio dotacijos suma.

Atsiduriame nelygioje situacijoje. Galima, aišku, sakyti, kad esmė – ne pinigai. Bet vis dėlto būtent jie lemtingi, siekiant konkurencingos meninės išraiškos. Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė buvo pradėjusi organizuoti šiuolaikinės muzikos festivalį „Kopa”. Ji turėjo nepaprastai gerų idėjų, buvo atsivežusi įdomių muzikos atlikėjų. Bet dėl to, kad Vilniuje paraiškos negaudavo tinkamo finansavimo, ši puiki iniciatyva nuslopo. Turime šiuolaikinius menus propaguojantį festivalį „Plartforma”, bet iš valstybės lėšų jam šiemet skirta 15 tūkst. Lt.

Atotrūkis vis didėja

– Iš Klaipėdos gyventojo, kuris nenagrinėja politikos peripetijų ir institucijų pavaldumo bei atsakomybės sričių, pozicijos išvardytos nemalonios aplinkybės atrodo kaip bendras prastas valdžios institutų veiklos rezultatas. Klaipėdos kultūros lauko vertinimą sociologijos metodais nagrinėjantis Aldis Gedutis konstatavo, kad uostamiesčio gyventojai pasigenda ne tik visuomenės aktyvumo bei naujų iniciatyvų, bet ir kokybiškos kultūros politikos. Ar esate linkusi įasmeninti kritiką? Ar yra tekę konfrontuoti dėl pozicijų skirtumo?

– Sudėtingas klausimas. Iš tiesų, žmonės suveda problemas į personalijas, dirbančias valdymo įstaigoje ir atsakingas už konkrečią sritį. Nors nuo dirbančio žmogaus priklauso ne tiek daug, kaip gali atrodyti.

Savivaldybės lygiu sprendimus formuoja ir juos teikia administracija, o galutinį žodį taria politikai. Tačiau atsakomybės nesikratau. Kiek įmanoma išsamiai ir nuosekliai argumentuoti miesto kultūros prioritetai per ilgą laiką nemažos dalies buvo išgirsti, nors reikėtų pripažinti, kad įtikinti politikus, kurių didžioji dalis nepraktikuoja kultūrinio gyvenimo, yra labai sunku.

Prieš 20 metų, kai atėjau dirbti į savivaldybę, Miesto tarybos nare buvusi muzikologė prof. Daiva Kšanienė nevengdavo pasisakyti pasigendanti kolegų politikų spektakliuose, koncertuose. Dabar šis procesas slopsta. Kultūros renginiuose matome vis mažiau žmonių, kurie priima sprendimus. Tai – bendri procesai, liudijantys, kad pati kultūrinė veikla turėtų keistis.

Bet įtakos turi ir finansinė situacija. Pradžioje – dėl jaunos valstybės situacijos, vėliau – dėl 2008-ųjų krizės ji buvo tokia, kad kol kas išskirtinių pokyčių nebuvo įmanoma padaryti. Nors ir čia nenuneigsi prioritetų reikšmės.

Atviros konfrontacijos su manančiais kitaip nei aš nesu turėjusi. Nevengiu diskusijų ir pati jas inicijuoju. Nesu susidūrusi su kultūros lauko žmonių nuomonės ir oficialiai teikiamos pozicijos nesutikimu. Sutinku su vieninteliu priekaištu – kultūrai skiriama mažai dėmesio, ji sunkiai skinasi kelią į prioritetinių sričių gretas. Politikai pripažįsta, kad atkakliai dėmesio siekiantys sportininkai neleidžia uždaryti durų. Rezultatas – sportas pripažintas vienu iš miesto prioritetų. O kur kultūrininkai?

Beje, A.Gedučio ir jo kolegos Liutauro Kraniausko tyrimai liudija, jog tarp kuriančių kultūrą ir aktyviai joje dalyvaujančių bei stebinčių ją iš šono žmonių yra didžiulis atotrūkis, kuris nuolat didėja; kaip miesto kultūriniai objektai vertinamos iniciatyvos, vietos, erdvės, neturinčios nieko bendra su savivaldos politika, aktyviąja oficialiąja kultūra. Kultūros politikos tikslai ir siekiai turėtų tapti artimesni bendruomeninei veiklai, aktyvinti, žadinti pilietiškumą.

Viena iš didžiausių problemų – žinybiškumas. Tarp švietimo, kultūros, verslo tebėra sienos. Kol kiekviena sritis suvokia save kaip atskirai veikiančią, nieko nepasieksime. Kūrybiškumas yra įvardytas kaip vienas iš pažangos sąlygų pažangos strategijoje „Lietuva 2030″. Jis nėra susijęs vien su kultūra, bet dalyvaudamas kultūrinėje veikloje žmogus gali jį ugdyti. Mokyklose vykstantis „Kūrybinių partnerysčių” projektas – vienas iš būdų spręsti tradicines švietimo problemas nerutininėmis praktikomis ir priemonėmis. Apie kultūros reikšmę sprendžiant sveikatos, socialines problemas, psichologines bei psichines bėdas kalbama vis garsiau. Turime paskatinti kiek įmanoma daugiau žmonių praktikuoti kultūrą.

– Kalbant apie kultūros ir švietimo integraciją miesto lygiu, kiek šioje srityje jau yra nuveikta? Kaip ugdyti vietos kultūrai lojalius žmones šalyje, kur daugelis paauglių ateitį sieja su studijomis bei darbu užsienyje?

– Meno pagrindai įtraukti į ugdymo programas, miesto švietimo įstaigose veikia gausybė vaikų ir jaunimo meno kolektyvų, puoselėjamos jų tradicijos. Tačiau nematau jaunimo, einančio į teatrus, koncertus. Tiesą sakant, pedagogų, kurie būtų aktyvūs kultūros renginių dalyviai, lankytojai, irgi pasigendame. Programų vykdoma daug, rodikliai – normalūs, tačiau juntamų vidinių pokyčių nematyti.

Manau, pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo padaryta klaidų nustatant mokyklos vaidmenį. Ji buvo kažkaip atskirta nuo visos sistemos, paversta uždara sistema – esą čia nesikiškite, vaikų į koncertus nevežiokite – jie patys žino, ko jiems reikia.

Deja, kalbant apie kultūrinį ugdymą, vaikai nežino, ko jiems reikia, ir neateis į teatrą, jeigu jų ten neatvesi. Dirigentas Stasys Domarkas pasakojo buvęs šokiruotas, kai Muzikiniame teatre apsilankiusių moksleivių klasė per spektaklį traškino traškučius – vaikai iš tiesų nežinojo, kur ir ko jie atėjo.

Mano įsitikinimu, elektroniniame moksleivio biliete – Klaipėdos savivaldybė kaip tik rengia tokios naujovės projektą – turėtų būti įdiegta privaloma neformaliojo ugdymo programa, numatanti lankymąsi muziejuose, koncertuose, spektakliuose.

Be to, reikia nuodugniau įvertinti edukacijos reikšmę – atvesti klasę į koncertą dar nėra edukacija. Edukacija – patrauklus ir suprantamas kultūros pristatymas, pateikimas, publikos ugdymas, supratimo formavimas.

Kultūrą būtų perspektyvu integruoti ir į formaliojo ugdymo programas – beje, Lietuvos jūrų muziejus yra išnagrinėjęs savo galimybes integruotis į biologijos, geografijos, istorijos bei kitų dalykų mokomąsias programas, – tačiau mūsų teisinė aplinka šito neleidžia. Šiuo metu kultūros įstaigos gali įsitraukti tik į neformalųjį ugdymą, nors turi didžiulį visokeriopą potencialą.

Svajonėse – meno kvartalas

– Per du dešimtmečius mieste buvo įgyvendinta ne viena kūrybinė iniciatyva, atsirado įvairių kultūros infrastruktūros objektų: įkurta Klaipėdos koncertų salė, KKKC, Etnokultūros centras, įrengtas Meno kiemas, iškilo moderni Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka, statomas Kultūros fabrikas, prigijo Klaipėdos kultūros magistrų apdovanojimo tradicija, Klaipėdoje pirmojoje Lietuvoje įdiegtas programinio kultūros finansavimo modelis. Ar šiuo metu puoselėjate idėjų, kurios Klaipėdoje ilgainiui galėtų virsti fizine infrastruktūra arba naujomis kūrybinės veiklos formomis?

– Diskutuojame apie galimybę įkurti meno kvartalą. Tai nebūtų naujos fizinės struktūros kūrimas, bet esamų objektų jungtys. Senamiestyje turime unikalią situaciją. Daržų, Aukštosios, Didžiosios Vandens gatvių kvartale telkiasi kelios miesto kultūros įstaigos: Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, KKKC, Baroti galerija, Etnokultūros centras. Tačiau institucijų koncentracija savaime neskatina bendros veiklos. Būtų galima įtraukti nevyriausybinį sektorių, verslą ir, pasitelkus sinergiją, sukurti aktyviai veikiančią zoną, kurioje galėtų būti plėtojamos tiek tradicinės, tiek klasikinės, tiek modernios kultūros formos.

Su KKKC direktoriumi Ignu Kazakevičiumi esame kalbėję apie multifunkcinio kultūros centro poreikį. Šiemet Klaipėdoje vykusi ispanų dailininko Salvadoro Dali kūrinių paroda sulaukė tiek lankytojų, kiek įprastai Parodų rūmai sulaukia per metus, specialiai dėl jos žmonės važiavo čia iš kitų šalies miestų.

Tokius renginius būtų galima organizuoti bent kartą per metus. Tačiau ne vienas kolekcininkas neleis eksponuoti itin vertingo paveikslo pastate, kuriame ant sienų kabo radiatoriai.

Modernus kultūros centras su atviromis salėmis, šiuolaikiškus reikalavimus atitinkančia technine įranga galėtų telkti skirtingas meno bei kultūros edukacijos sritis įvairioms tikslinėms grupėms. Žinoma, nuo idėjos iki įgyvendinimo – ilgas kelias, tačiau šis sumanymas jau diskutuojamas.

Yra puiki kamerinio orkestro vadovo Mindaugo Bačkaus iniciatyva organizuoti Klaipėdoje violončelės muzikos festivalį, į jo programą įtraukiant jaunimą, pasaulinio garso atlikėjus.
Idėjos – geros ir jas įgyvendinę tikrai pasiektume pokyčių kultūriniame miesto gyvenime. Tačiau, kaip jau minėjau, tai yra politinių prioritetų klausimas.

– Esate ir dėstytoja. Kokia jūsų patirtis bendraujant su studentais, ar stebite aukštųjų mokyklų sąveiką su miesto kultūra?

– Dėstau Klaipėdos valstybinėje kolegijoje būsimiesiems kultūros vadybininkams. Su kolegomis ketiname atlikti jų profesinių įgūdžių poreikio tyrimą ir pagal jo rezultatus koreguoti studijų programą. Akivaizdu, kad šiai specialybei būtinos naujos kompetencijos, nes jų prašosi kasdienybė. Kalbant apie meno profesionalų rengimą uostamiestyje, patyrinėti jų bei būtinų įgūdžių poreikį turėtų ir Klaipėdos universiteto Menų fakultetas.

Vienas iš gerųjų aukštųjų mokyklų sąveikos su bendruomene pavyzdžių – šio fakulteto profesoriaus Valentino Masalskio įkurtas Klaipėdos jaunimo teatras, aktyviai įsitraukęs į miesto gyvenimą. Tačiau dėl šio teatro finansavimo modelio susidarė nevienareikšmė situacija, sukėlusi atgarsį teatrinėje bendruomenėje. Manau, siekiant skaidrumo, tokiomis aplinkybėmis būtinas aktyvesnis Kultūros ir meno tarybos, kaip miesto kultūros politikos gaires formuojančios institucijos, dalyvavimas. Kitokio būdo skirti finansavimą, išskyrus konkursinį, savivaldos teisinė bazė nenumato, tačiau vienos meno srities bei kolektyvo išskyrimas atrodo nemotyvuotas.

– Užsiminėte apie „Kūrybinių partnerysčių” projektą, kurį Lietuvoje inicijavo jūsų dukra Milda. Kaip vyko kultūrinis ugdymas jūsų šeimoje?

– Vaiką reikia įtraukti į kultūrą, ir tada jame apsigyvena muzika, teatras, dailė; užsikoduoja dalykai, kurie gali formuoti jo ateitį. Aš kitaip ir negalėjau: vesdavausi dukrą į visus koncertus, nes neturėjau kur jos palikti, – šypsosi. – Paauglystėje Milda vengė kultūrinės tematikos, o paskui jau pati linkėjau jai nesikartoti – ieškoti savęs kurioje nors kitoje srityje.

Tačiau Vilniuje baigusi tarptautinių santykių studijas, magistrantūroje Olandijoje ji jau studijavo kultūros politiką – sakė negalinti priešintis traukai. Dabar labai daug diskutuojame apie kultūros politiką ir problematiką Lietuvos, Europos ir pasaulio mastu. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi tuo, kad dabar su Milda galiu pasikonsultuoti ir pasitarti.

Išeinant už vienos šeimos ribų, kultūrą ir ugdymą integruojantys projektai populiarėja, šis metodas vis dažniau taikomas ir sveikatinimo bei socialinėje srityje. Vienas iš jų oponentų klausimų – kaip šiuo atveju nustatyti poveikį, teikiamą naudą? Ko gero, čia svarbesni kokybiniai mentaliniai rezultatai, kuriuos iš tiesų sudėtingiausia išversti į skaičių kalbą.

Jeigu sergantis depresija žmogus teigia po dalyvavimo tokio pobūdžio projekte besijaučiantis kitaip ir nebegrimztantis į sielos bėdas, jeigu nemotyvuotas, bendraklasių ir pedagogų į užribį išstumtas vaikas tampa aktyviu socialinio gyvenimo dalyviu, manau, tai – geriausias kultūros vertinimas.

Vizitinė kortelė

Nijolė Laužikienė, istorikė, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė.
Gimė ir augo Šilutėje.
1981 m. Vilniaus valstybiniame universitete (šiuo metu – Vilniaus universitetas) įgijo istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojos kvalifikaciją.
2005 m. Vilniaus dailės akademijos UNESCO Kultūros politikos ir vadybos katedroje baigė kultūros politikos bei vadybos magistrantūros studijas ir įgijo menų magistro kvalifikaciją.
Iki 1989 m. – Kultūros paveldo ir kraštotyros draugijos atsakingoji sekretorė.
1989–1991 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio atsakingoji sekretorė.
1991–2005 m. – Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja.
Nuo 2005 m. yra Klaipėdos miesto savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorė bei Klaipėdos valstybinės kolegijos lektorė.
2011–2013 m. – kultūros viceministrė.
2003–2006 m. – Kultūros ir meno tarybos prie LR Kultūros ministerijos narė.
2006–2008 m. – LR Kultūros ministerijos Kultūros fondo narė.
Nuo 2012 m. yra Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė.
Nuo 2014 m. yra Lietuvos kultūros tarybos projektų ekspertė.
Įvairių darbo grupių prie LR Kultūros ministerijos, LR Seimo Kultūros savivaldos kolegijos, rengiant kultūros politikos strategiją, kaitos gaires, teisės aktus bei jų pakeitimus, narė.
Nuo 2013 m. yra Klaipėdos Rotary klubo „Karalienė Luizė” narė.
Dukra Milda – kultūros programų iniciatorė ir koordinatorė.

„Klaipėda”, 2014 05 29 / kultūros ir meno žurnalas „Durys”, Nr. 5