Kūrėjų pastangos laike ir erdvėje

Dvi tarptautinės šiuolaikinio meno parodos, praėjusį savaitgalį atidarytos Klaipėdos parodų rūmuose, vilioja pasaulyje garsiais kūrėjų vardais ir siūlo keisti galerijų lankymo įpročius.

Pirmąją „Trip and Traveling. Introduction“ (Kelionė ir keliavimas. Pradžia), kuruoja italas Lorenzo Bruni. Antrąją „What Is Missing?“ (Ko trūksta?) – Paryžiuje gyvenanti Julija Čistiakova. Savąją ekspoziciją L.Bruni sukomponavo taip, kad kiekvienas meninis sumanymas atskleistų ar gvildentų kelionės fenomeną. Būtent fenomeną – nes kelionės, kūrybinės rezidencijos svečiuose kraštuose, kraustymasis iš vienos šalies į kitą tapo menininko kasdienybe, tam tikra rutina. Ir kūrybos objektu, kurio negali apeiti tapatybės klausimus nagrinėjantys ir savo mitologija besirūpinantys šiuolaikiniai kūrėjai. Maža to, pasak prieš metus Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre viešėjusio prancūzų meno teoretiko Nicolas Bourriaud, gyvename nomadinės, klajoklių kultūros epochoje, kai tautinė savimonė darosi vis mažiau svarbi, kai tenka judėti ir išleisti šaknis, prisitaikyti naujoje vietoje.

O Lietuvoje meninį išsilavinimą įgijusi, Grenoblio (Prancūzija) kuratorystės mokyklą “Ecole du Magasin” baigusi kuratorė J.Čistiakova mėgina įvairiais aspektais nagrinėti informacijos prigimtį, sklaidos dėsningumus, santykį su asmenine žmogaus patirtimi interneto viešpatavimo eroje. Regis, prancūzų rašytojas Marcelis Proustas gyvenimą yra pavadinęs “pastanga laike”. Štai šias pastangas ir mėgina atskleisti abiejų kuratorių lietuviams pasiūlyti menininkai.

Skraji vilionė

Savojo sumanymo išeities tašku L.Bruni pasirinko poetišką, abu parodos aukštus (taigi – ir abi parodas) susiejusį meksikiečio Jose Davilos kūrinį: vestibiulyje atsirado akmuo, kuris prilaiko Parodų rūmų palubėje kybantį helio balioną. Amžinas žmogaus troškimas kilti, keliauti į Visatą ir … negailestinga gravitacija. J.Davilos kūrinys taip pat tampa mažyte parodos atrakcija, skraja vilione. Mat balioną keliančios dujos dienoms bėgant netenka galių, jis ima pamažu leistis. Galbūt kuri nors siela panūs tai stebėti…

L.Bruni siekia pakeisti muziejų ir galerijų lankymo įpročius. „Paprastai paroda „egzistuoja“ tik per jos atidarymą. Lankytojai ją apžiūri ir vėliau jau nebegrįžta, – LŽ aiškino kuratorius. – Be to, šiuolaikinio meno parodose dažnai rodomi videofilmai. Dėl jų gausos ir trukmės žiūrovai tiesiog neturi laiko visų pamatyti. Todėl klaipėdiečius kviečiu lankyti parodą lyg savotišką kino teatrą.“ Visą mėnesį didžiojoje antrojo aukšto salėje bus rodomi septyniolikos autorių filmai – kas antrą dieną po naują kūrinį.

Skandalingasis

Gražus italų kuratoriaus gestas – praplėsti ekspoziciją istoriniais Klaipėdos vaizdais, nuotraukomis, kurios įamžino visuomenines permainas ir meninio gyvenimo įvykius. „Mano paroda – ne tik apie kelionę, bet ir tapatybę. Itin svarbus vietinis kontekstas, vieta, nuo kurios viskas prasideda. Todėl papildyti ją kolektyvinės tapatybės atspindžiais man atrodė visiškai suprantama, – aiškino L.Bruni. – Be to, tarp šiuolaikinių menininkų dabar itin populiaru remtis archyvais.“ Parodoje rodomas videofilmas „Ateities idėja“ (2013), sukėlęs skandalą šiųmetėje Stambulo (Turkija) tarptautinėje bienalėje. Bulgarų „šiuolaikininkas“ Kamenas Stojanovas, regis, pasekė vakarų vokiečio Mathiaso Rusto, prieš 26 metus sportiniu lėktuvu įskridusio į Sovietų Sąjungos oro erdvę ir nutūpusio Raudonojoje aikštėje, pavyzdžiu. Bulgaras skraidykle pakilo iš Kurdistano ir kirto Turkijos sieną, parodydamas, jog tiek daug politinių diskusijų keliantis paribys nėra tinkamai saugomas.

Kas lieka už kadro

Kelionės temą žavia metafora papildė šiuolaikinio meno garsenybės Jonathano Monko kūrinys „Klausykis savęs“ (1997). Priglaudęs mikrofoną, jis įgarsino jūros kriauklę. Viena vertus, objektas žiūrovus grąžino į vaikystę, kai tokiu būdu mėgindavome pasiklausyti jūros. Kita vertus, taip „sustiprinta“ kriauklė skleidė jūrą skrodžiančio milžiniško konteinerinio laivo garsą. Akiai malonumo teikė albanų menininko Drianto Zeneli videofilmas, kuriame trys vyrukai sumanė pakartoti senovės graikų mitą ir grąžinti pasauliui vaivorykštę. Šio kūrinio link iš vienos salės į kitą vedė konceptualiojo meno pradininko amerikiečio Lawrence’o Weinerio vinilo užrašas ant grindų „(whatsoewer) placed (howsoever) to reach (wheresoever)“, taip pat suskambęs kelionės motyvu.

L.Bruni ir J.Čistiakovos parodas susiejo Bronės Neverdauskienės projektas „Kelionė. Sutartinės“ (2013). Kol meno kūrinys pasiekia parodų salę, jo autorius turi pasirūpinti daugybe organizacinių dalykų, kurie lieka „už kadro“, nematomi. Tad menininkė sumanė meno kūriniu paversti patį jo kūrybos procesą. Į jį įtraukusi vieną logistikos bendrovę, siuvinėtojus, dizainerius, kuratorius, B.Neverdauskienė padarė išvadą, jog kūrybinis „Kelionės“ procesas primena darbo biurokratinėje sistemoje ypatumus. Parodoje juos atskleidė keturi vaizdo rėmeliai, keli išsiuvinėti paveikslai ir didžiulis logotipas.

Tik N-18

„Kartą lankantis vienoje meno mugėje kolegė paklausė, ko man trūksta („What Is Missing?“)? Po kurio laiko šią frazę įrašiau į „Google“ paiešką. Nustebau tarp pirmųjų rezultatų aptikusi mėgstamo autoriaus Ray Bradbury romano „451 Farenheito“ ištrauką, atsakančią į klausimą, ko trūksta visuomenei: informacijos kokybės, laisvo laiko ją apdoroti ir galimybės imtis veiksmų, nulemtų pirmųjų dviejų dalykų sąveikos“, – pasakojo kuratorė J.Čistiakova. Ji siekia pažvelgti į situaciją, kai vietinis kontekstas iškraipo globalų pranešimą, perkonstruoja ir interpretuoja sau palankia linkme.

Didžiausia „What Is Missing?“ žvaigždė, be abejo, Maurizio Cattelanas, išgarsėjęs 1999 metų skulptūra “Devintoji valanda”, vaizduojančia kometos partrenktą popiežių Joną Paulių II. 2010 metais su bičiuliu fotografu Pierpaolo Ferrari jiedu sumanė leisti drastiškų vaizdų žurnalą „Toilet Paper“. „Taip nutarė pamaloninti pramogomis ir visokiais vaizdais persisotinusią visuomenę“, – LŽ pasakojo parodos kuratorė.

Galerijoje įrengtoje lentynėlėje galima atrasti ir pavartyti kai kuriuos leidinio egzempliorius. Įdomus pasirodė vokiečių menininko Christiano Jankowskio videofilmas „Kristaus atranka“. Menininkas Vatikane surengė aktorių atranką filmui apie Jėzų. Joje dalyvavo tikras kunigas, vietinės spaudos atstovas. Kitoje salėje šį procesą gyvai stebėjo trijų šimtų žiūrovų auditorija. Reikalas tas, kad filmas nebuvo sukurtas, menininkas juo pavertė pačią atranką. Kuratorė estetiškai išeksponavo Ch.Jankowskio kūrinį, susidedantį iš dviejų sinchroniškai veikiančių vaizdo projekcijų.

Amerikietis LG Williamsas nutapė drobę „Happy People“, visuose Parodų rūmų kampuose pridėliojo įtartinų juodų objektų. Žinodamas, jog bus klausiama, kas tai per objektai, J.Čistiakovą jis primokė atsakyti taip: „Nežinau, bet tai mane baugina.“ J.Čistiakovos paroda turi ir slaptą kertelę, kurią aplankyti leidžiama tik N-18 auditorijai. Čia meksikietis menininkas Abrahamas Cruzvillegasas rodo ne pačia geriausia reputacija garsėjančius Meksiko rajonus, kuriuose jam teko laimė augti.

Įtrauktas U.Eco

Florencijoje gimusį L.Bruni į šiuolaikinį meną ir kuratorystę pastūmėjo ne kas kitas, o rašytojas Umberto Eco. Praėjusio amžiaus pabaigoje jaunuolis studijavo filosofiją Bolonijos universitete. Rašytojas buvo jo profesorius. L.Bruni labai norėjo susipažinti su menininkais L.Weineriu ir Josephu Kasuthu, kurie savo darbuose gvildeno filosofines temas. U.Eco paragino auklėtinį ryžtis susitikimui su savo dievukais, tačiau jokiu būdu nekalbėti apie filosofiją. „Tu geriau pasiūlyk surengti jų parodą“, – sakęs rašytojas. Susitikimas įvyko, L.Bruni buvo labai juo patenkintas, tačiau pabaigoje menininkai paklausė: „Tai kur bus paroda, kokių darbų norėtum?“ L.Bruni nebeliko nieko kito tik bendromis pastangomis su vienu bičiuliu ją surengti. Šis užsiėmimas galiausiai visiškai įtraukė jį.

Lzinios _logo2013 pavasaris-visi

Parašykite komentarą