Kokios dirvos reikia kūrybai? Pokalbis su „Kolektyvinio sodo“ sumanytojais Donatu ir Angelina Savickiais

Prieš trejus metus Klaipėdoje gyvenantys jauni kūrėjai Donatas Savickis ir Angelina Furmaniuk (dabar – Savickiai) vienoje iš buvusios „Laivitės“ teritorijos pastatų erdvių Klaipėdoje atidarė savotišką kūrybinį inkubatorių, „Kolektyvinį sodą“. Per porą metų čia įvyko dešimtys įvairių renginių, o kai kurie „sode“ subrandinti sumanymai gyvuoja iki šiol. 

Donatas ir Angelina Savickiai. Asmeninio albumo nuotr.

Donatas ir Angelina Savickiai. Asmeninio albumo nuotr.

Pasikeitus teritorijos savininkui ir patalpų nuomos pagrindams, entuziastams teko atsisakyti prabanga tapusios galimybės turėti savo patalpas kūrybai bei jos pristatymui uostamiesčio centre. Tai – vienas iš daugelio Klaipėdos kultūros srities pavyzdžių, kai patraukli idėja keičia kryptį savo raidos pusiaukelėje. Kadangi iniciatyvos gyvavimo laikotarpiu ši atrodė pernelyg stichiška ir jauna, kad sulauktų užtenkamai dėmesio, su jos autoriais prisimename sumanymo istoriją bei kalbamės apie kūrybinės veiklos aktualijas – anot jų, sumanymas tebėra gyvas ir atviras galimiems bendradarbiavimo pasiūlymams.

SODAS 

Šiemet Jūsų iniciatyvai – jau treji. Kas paskatino „Kolektyvinio sodo“ atsiradimą? 

Donatas (D.): Baigęs studijas ėmiau ieškoti, kur realizuoti save – nebetekęs globojančios įstaigos ir gerų sąlygų, nori nenori pradedi svarstyti tolimesnius planus.

Angelina (A.): Iš Donato sužinojusi, jog yra patalpa, kur galima dirbti, net grįžau į Klaipėdą iš Vilniaus…

Buvusių „Kolektyvinio sodo“ patalpų fojė

Buvusių „Kolektyvinio sodo“ patalpų fojė

D.: „Kolektyviniame sode“ nėra vienos srities meno: yra ir teatro, ir fotografijos, dizaino, garso meno – tai užkoduota pavadinime. Patalpa buvo specifinė, didelė – joje galėjo vykti bet kas. Vieną kartą žiūrovus į kampą susodini, kitą kartą jau kitaip… Taip ir vykdavo eksperimentai. Kiek turėjome projektų, juose jungėsi daugelis saviraiškos sričių. Buvo erdvė, kur tu gali save realizuoti, tad išėjo savotiškas nefinansuojamas inkubatorius. Viską darėme iš savo lėšų. Dabar Klaipėdoje bandoma daryti analogišką finansuojamą dalyką – Kultūros fabriką.

Vadovavomės idėja, kad kiekvienas kūrėjas gali ateiti į „sodą“ ir gauti savo „lysvę“: erdvės, laiko, pagalbos.

A.: Mudu buvome branduolys, bet vis ateidavo koks nors žmogus ir siūlydavo statyti spektaklį, jungtis bendriems projektams, ir mes noriai jungdavomės.

D.: Nesiekėme realizuoti vien savo idėjų, nesame ir prodiuseriai. Tiesiog jauni kūrėjai, kaip ir mes, susiduria su ta pačia problema: tu baigi mokytis, nori tęsti darbus, o tam nėra galimybių, nes neturi erdvės. Tad siekėme padėti jaunesniems kolegoms – suteikti erdvę, sumaketuoti plakatą, patarti. Daug studentų pas mus ateidavo repetuoti, daug kūrėjų ateidvo ir pasisakydavo norintys kurti spektaklį arba plėtoti kitokią veiklą.

Pradėjome festivaliu „Pūga“ – jis buvo gana nemažas, bet buvome ką tik įsikūrę, todėl netapo labai žinomas. Po to – teatro festivalis „Dižūrkė“, kuriame pristatėme savo premjerą, studentų baigiamuosius darbus. Buvo daug edukacinės veiklos: įvairių kursų, kūrybinių dirbtuvių. Pagrindiniai vis tik buvo festivaliai.

A.: Rašėme projektus, bet negavome finansavimo – buvome nelabai žinomi. Tačiau pradėjome su dideliu atsidavimu veiklai: paaukojom visas savo santaupas, visą energiją, dirbdavome iki paryčių. Dabar viskas subtiliau.

D.: Ši idėja mums atrodė ir tebeatrodo vertinga, tačiau jai reikia patalpų. Nesustojame ir be jų – vis tiek dirbame, kolaboruojamės su kitais kolektyvais. Neseniai įvykusi spektaklio vaikams „Tamsus debesėlis“ premjera Klaipėdos lėlių teatre – taip pat kolektyvinis darbas: Angelina sukūrė scenografiją, aš režisavau.

Spektaklis „Lietuviai“ (rež. D. Savickis) įtrauktas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą.

Spektaklis „Lietuviai“ (rež. D. Savickis) įtrauktas į Klaipėdos dramos teatro repertuarą.

A.: O mūsų vaikas jau įvertino, – juokiasi. – Beje, Gintaras Grajauskas, kai pastatėme jo pjesę „Lietuviai“, pasakė: „Kolektyviniame sode“ ir aš turiu savo lysvę.“ Bendruomeniškumas svarbu, bet kiekvienas turi turėti galimybę vystyti savo idėjas. Gaila, kad šiuo metu neturime kur prisiglausti. Klaipėdos dramos teatras bei Lėlių teatras padėjo kiek galėjo, o su naujuoju kūrybos inkubatoriumi sudėtinga – kainos ne menininkams, o verslininkams. 

Ką „Kolektyviniame sode“ auginate šiemet? 

A.: Dabar mūsų veikla susiaurėjo, kitų „sodininkų“ nebepriimame, – juokiasi, – nes nebėra kur, bet patys dirbame. Bendradarbiaujame su studentais, profesionalais. Planuojame išleisti eksperimentinę knygą vaikams – be teksto. 

D.: Dar planuojame pastatyti spektaklį. 

Spektaklis vaikams „Tamsus debesėlis“ pristatytas Klaipėdos lėlių teatre.

Spektaklis vaikams „Tamsus debesėlis“ pristatytas Klaipėdos lėlių teatre.

UŽ SODO RIBŲ 

Vadinatės menininkais? 

A.: Visi menininkai šito nemėgsta. Žodis „menininkas“ stereotipinis, man turi negerą reikšmę, – juokiasi. – Esame kūrėjai, visa mūsų veikla susijusi su kūryba. 

Kuriantis žmogus turėtų pasisakyti politiniais ar kitais visuomenei aktualiais klausimais? 

A.: Čia ir yra visa esmė. Man menas kalba, sprendžia problemas. Kuriant tau rūpi konkrečios srities negerovės, problemos. Prieš keletą metų man taip įgriso tas feisbukas, jog padariau jam skirtą projektą. Pasirinkau dešimt nepažįstamų žmonių, surinkau visą internetu prieinamą informaciją apie šiuos asmenis, ir kiekvieną tokį dosjė įrašiau į USB raktą, pajungtą prie šviesdėžės. Laisvai bet kam pasiekiamos privačios informacijos kiekis sukrėtė. 

gamyba

Jeigu nori būti laimingas – nebūk menininku? 

A.: Šios kančios – malonios.

D.: Bet kokį darbą darydamas tu kenti, kenti, o paskui, pasiekęs rezultatą, džiaugiesi. Statyti namą statybininkui yra kančia, o kai mato namą su stogu – ateina laimė.

A.: Sako, lietuviai mėgsta kentėt, – juokiasi.

D.: Galbūt požiūris į menininkus užsilikęs iš senų laikų, kai jie gyvendavo skurde. 

Turite autoritetų? 

D.: Neturiu – turėdamas gali tapti prasta parodija.

A.: Stebėdama menininkus, esu kritiška, visada galvoju, kaip būtų galima padaryti geriau. Tad kaip tik bandau atitrūkti nuo pavyzdžių, vertinti iš šalies, nelyginti savęs su kitais. 

Kūrėjais gimstama ar tampama? 

A.: Jau vaikystėje pradėjau piešti, groti pianinu, fotografuoti, paskui vaidinau teatre vaidinau – viskas susiję su kūryba. Mano vaikystės draugė nuo pat mažens atrodė susijusi su ekonomika – mielai skaičiuodavo pinigėlius. Atrodo, gimstama su tam tikra kryptimi.

D.: Aplinka irgi svarbi: suprasdami mane, tėvai nevertė mokytis, pavyzdžiui, teisės. Manau, yra tokių, kurie gali užgesinti jauną kūrėją. 

Asmeninio albumo nuotr.

Asmeninio albumo nuotr.

Kokį regite uostamiesčio kultūrinį gyvenimą? 

D.: Viskas gerai, tik kartais atrodo, jog trūksta informacijos sklaidos.

A.: Čia informacija keliauja iš lūpų į lūpas. Dažnai išgirstu: „Vakar buvo renginys, gi tikrai“…

D.: Arba net nežinai, jog vyksta. Mes gyvename ne centrinėje miesto dalyje, o čia nėra sklaidos, jokių plakatų… Jei neprisijungtum prie „Facebook“, išvis nieko nežinotum.

A.: O veiklos Klaipėdoje tikrai yra daug, tik žmonės dažnai jos neatranda arba informacija jų nepasiekia. Visi tik skundžiasi, jog nieko nevyksta, lyg čia būtų mirusi žemė, o taip nėra.

Parašykite komentarą