Klaipėdos kūrybinės industrijos. Grandininės reakcijos beieškant

Šiuo metu įsikuriantys kūrybinių industrijų inkubatoriai teigia kiek kitokią meno kūrybiškumo sampratą, bendradarbiavimo estetiką, nei tradicinė meno mainų, prezentacijos, meno kūrinių  realizacijos kultūra. Kiek tai keičia visuomenę? O gal koreguoja tik vadinamosios meno publikos – menininkų, kuratorių, vadybininkų, galeristų, meno renginių lankytojų, rėmėjų – santykius?   

Kultūros fabriko erdvės. Algirdo KUBAIČIO nuotr.

Kultūros fabriko erdvės. Algirdo KUBAIČIO nuotr.

Patyrinėkime Klaipėdos miesto atvejį. Ar kūrybinės industrijos gali tapti panacėja nuo ekonomikos, miesto įvaizdžio, kūrybiškumo, socialinio sąmoningumo ir kitokio sąstingio?

Šito klausia visi žiniasklaidos atstovai, kai kalba pakrypsta apie Klaipėdos „Kultūros fabriką“ (toliau KUFA) ir kūrybines industrijas uostamiestyje (toliau KI) apskritai. Juos domina, ar veikiant KUFA Klaipėda taps tikru KI miestu, ar bus, ir koks bus šių pokyčių poveikis.

Šiems klausimams visada turiu paruoštą retorinį analogą – ar pastačius didžiausią pasaulyje žuvies konservų fabriką Klaipėdoje, Lietuva taptų jūrine valstybe? Kitaip tariant, vien naujai iškeptų meno ir kultūros vadybininkų, KI verslininkų būrys be kontraktų su didelėmis verslo įmonėmis nėra pajėgus kaip nors pakeisti kad ir vieno miesto KI socialinio peizažo.

KI funkcionavimas yra grandininė reakcija, apimanti sužadinimo, arba edukacinį, periodą, kai būsimas rinkos dalyvis apčiuopia KI teikiamą naudą, atsirenka jam aktualius dalykus, būrimosi stadiją – kada ieškoma kur, su kuo ir kaip bendradarbiauti, ir eterio fazę – kai startuojama, pristatomas verslo modelis.           

Šiame straipsnyje apžvelgsiu galimas kūrybinių industrijų veikimo taktikas ir pateiksiu kelis – vieną esamą ir vieną būsimą – uostamiesčio KI praktikų pavyzdžius. 

Kultūros fabrikas

[nggallery id=221]

Kaip jau žinote, KI Lietuvoje kelias yra klojamas beveik dešimtmetį. Joms priskirtina: amatai, architektūra, dizainas, kinas ir videomenas, leidyba, vaizduojamasis, taikomasis menas, muzika, programinė įranga ir kompiuterinės paslaugos, radijo ir televizijos programų kūrimas ir transliacija, reklama, scenos menai bei kitos sritys, kuriose jungiasi kultūros ir ūkinės veiklos aspektai.

Klaipėdos „Kultūros fabrikas“ – tai elementarus šiuolaikinių scenos menų ir naujųjų kūrybinių verslų inkubatorius, eksperimentų ir edukacijos centras kūrybingai bendruomenei, kūrybinių produktų pristatymo ir pardavimo vieta (tarpinis variantas tarp „Menų spaustuvės“ Vilniuje ir būsimo menų inkubatoriaus Kaune).

Pagrindiniai šio kūrybinio inkubatoriaus tikslai – sutelkus įvairių rūšių meno kūrėjus, jų grupes ir su menu susijusius verslus (kūrybines industrijas) plėtojančius asmenis vienoje vietoje sukurti modernią kūrybinę infrastruktūrą, sudaryti palankias sąlygas steigti smulkaus ir vidutinio verslo subjektus (SVV), didinti jų gyvybingumą, skatinti miesto bendruomenę aktyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime. Trumpai tariant, Klaipėda įgyja galimybę paversti meno inkubatorių gyvybinga, aktyvia miesto erdve, kuri taptų ne tik kūrybininkų prieglobsčiu, bet ir svarbiausiu Klaipėdos kultūros bei kūrybinių verslų židiniu.

Pagrindinis uždavinys – padėti įkurti 30 naujų SVV subjektų per pirmuosius 3 veiklos metus. Galima rezidavimo trukmė – iki 5 metų, atsižvelgiant į veiklos pobūdį ir rezidavimo poreikį.

Vertingiausia, ko galima tikėtis iš  KUFA – tai inkubavimo paslaugos, arba kompleksinis patalpų ir įrangos nuomos bei bazinių informacinių, techninių, konsultacinių paslaugų teikimas rezidentams lengvatinėmis sąlygomis (visiems rezidentams pagal jų poreikius planuojama suteikti iki 4 val. individualių verslumo konsultacijų per mėnesį, įskaičiuotų į bendrą kainą), mažesne negu rinkos kaina.

KUFA kuruos šiuolaikinių scenos menų (teatro, šokio, vaizdo, kino, muzikos), dizaino ir architektūros, skaitmeninį interaktyvų produktą kuriančius rezidentus (kolektyvus, grupes ir menininkus).

Verslo ir meno sinergija

Menininkams, siekiantiems sujungti  kūrybiškumą su komercine sėkme, kyla šie klausimai: ar sunku pradėti kūrybinį verslą? Ar galima išgyventi iš kūrybos? Ar pavyks tą padaryti po KUFA stogu?

Tikrojo, nevienadienio, pelno neįmanoma uždirbti be pridėtinės vertės kūrimo, o ši sąvoka daugelį kūrėjų varo į neviltį. Klaipėdos meno inkubatoriaus steigėjai – miesto savivaldybei – taip pat skauda galvą, ar tokį objektą turi remti miesto biudžetas ir, jei taip, tai kokia dalimi? Todėl 60 % inkubatoriaus ploto turi būti skirta rezidentams, o 40 % – komercinėms reikmėms: kavinei, dizaino parduotuvei ar kitiems nuomininkams.

Šiemet savivaldybė skirs 8 stipendijas kūrybinių industrijų projektus kūrybiniame inkubatoriuje „Kultūros fabrikas“ įgyvendinantiems menininkams. Stipendijos dydis – 10 bazinių socialinių išmokų per mėnesį. Per metus planuojama skirti iki 10 stipendijų. Stipendijų mokėjimo trukmė – nuo 6 mėn. iki 2 metų.

Fabriko kūriniai – tai Klaipėdos veidas, todėl jo durys atvertos siekiantiems legalumo, profesionalo statuso ir prestižo. Tiems, kurie nori absoliučios laisvės, lieka asmeninės dirbtuvės, o gyvenimui mene ir šalia jo – loftai.

Skeptikai dažniausiai nesuvokia, kad „grynasis“ menas nėra kūrybinės industrijos, kaip ir grynasis mokslas ar technologijų inovacijos.

Pastebėjau, kad ir su kuo diskutuočiau apie kūrybines industrijas bei su menu susijusius verslus, kalba visada pakrypsta apie meną ir pinigus, ir visada tenka padaryti išvadą – kada sąvokos „menas“ ir „pinigai“ suprantamos tiesiogiai, tarp jųdviejų lygybės ženklo dėti neįmanoma.

Pažodinis „meno“ ir „pinigų“ suvokimas, egzaltuotas ar „aksominis“ jų traktavimas, kai priešingose barikadų pusėse vėliavomis mosuoja tie, kurie įsitikinę, jog „tikras menas – neparduodamas“, ar „menas yra taip pat parduodamas produktas“, diskusijose apie inkubatorius tik skaldo visuomenę. 

Pasvarstykime, ar gali meno arba kūrybos veiklos vystytis pagal verslo modelius? Kūrėjai, kurie save identifikuoja visų pirma kaip menininkus, gauna pelno iš savo kūrybos dažniausiai labai tiesiogiai, iš pirmojo pridėtinės vertės sluoksnio (pavyzdžiui – tik nutapę paveikslą), ir praktiškai neinvestuoja į savo kūrybos tęstinumą per sąsajas su kitų sferų projektais ir pan., t. y. šmaikščiai tariant –  pagal jų kūrinius dar nekuriami kompiuteriniai žaidimai. 

Dar pakartosiu, jog KI labiau paklūsta scenos menai, muzika ir dizainas, kinas, reklama, nekalbant apie šiuolaikinių medijų produktus (informacinės technologijos ir pan.). Vizualiniams, t. y. gryniesiems menams, pavyzdžiui – tapybai, grafikai, skulptūrai – kūrybinės industrijos yra iš principo svetimos dėl vienos elementarios priežasties – kūrybinių industrijų išraiška yra produktas, kurį galima parduoti, t. y. daiktas kaip serijinis dizaino gaminys, mobilioji aplikacija, kompiuterinis žaidimas.

Teatro ar kino pasaulyje plačiai vartojama ir prigijusi „industrijos“ sąvoka daug ką pasako – produktas turi atsipirkti. Atsipirkti turėtų investicijos į jo kokybę, kurią kuria tiek projekto autoriai, tiek projekte dirbantys menininkai, tiek bendradarbiaujantys dailininkai, režisieriai, scenografai ir pan., tiek ir techninis personalas bei samdomos viešųjų ryšių ir reklamos kompanijos. Industrijoje viskas yra svarbu.

Moderniame šokyje ar teatre parduodama atmosfera, cikliškas, tačiau laiko prasme niekada toks pat (juk laikui bėgant spektaklyje gali keistis aktoriai ar šokėjai, scenografija ir pan.) laiko tarpas, per kurį įvyksta meninis veiksmas scenoje.

O grynojoje dailėje nėra atskirties tarp meno ir gaminio. Jau minėtas tapybos paveikslas tarsi egzistuoja pats iš savęs. Amato subtilybės, autorinė technika, stilius, koncepcija, t. y. nematerialūs, „neapskaitiniai“, o labiau pojūtiniai ir estetiniai dalykai susipina ir yra tapatinami tiek su konkrečiu meno kūriniu (turinys), tiek su jo fiziniais parametrais (porėmis, drobė, rėmai). Sąvoka „meno kūrinys“ šiuo atveju baigiasi paveikslų fizinių parametrų ribomis.

Spektaklio bilieto kainą jūs galite sukalkuliuoti iš salės apšildymo, elektros sąnaudų, valytojų, budėtojų valandinio atlygio, atlikėjų honoraro, logistinių ir panašių išlaidų, o paveikslo kaina dažniausiai nusakoma jo menine verte, autoriaus žinomumo laipsniu, ir niekas jums nepasakos apie aliejinių dažų kainą, dirbtuvės išlaikymo kaštus, maistpinigius ar kelionių į meno muges, siekiant tą vardą įgyti, išlaidas.

Kaip matote, spektaklio kaina subtiliai atsiejama nuo esminės meno kūrinio vertės, o paveikslo – deja, ne. Paveikslo sudaiktinimas, sutapatinimas su statistiniu parduodamu vienetu tiek menininkui, tiek kultūros vartotojui kelia jei ne siaubą, tai dvasinį diskomfortą, kai parduodama tai, kas neįkainojama, nebent pats tapytojas mikliai tiražuoja savo kūrybą ir nesuka galvos, ar parduoda meno kūrinį ar tik paveikslą t. y. „meno gaminį“.

Kitas esminis faktorius, veikiantis rinkos skonį, formuojantis paklausą bei poreikį, yra medijų ir informacinių technologijų (pagrindas KI verslams) platus pritaikomumas šiuolaikinėje kasdienybėje bei prisitaikomumas prie vartotojo poreikių. Jos eina priekyje vartotojo ir formuoja madą, t. y. diktuoja tai, ko pastarasis gali norėti.

Tapyba šiuo atveju tėra grynai estetinė sfera, kuri labai priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus – nuo ją kuriančiojo asmeninių savybių. Individualumas yra kūrybinių industrijų ir jas pagimdžiusios ekonominio liberalizmo strategijos, ir susikompromitavusio politkorektiškumo priešas. Juk kiekvienas potencialus individualistas atima vieną statistinį statistinio produkto vartotoją iš statistinės rinkos, arba tai, kas daro mus individualius, iš esmės griauna demokratinės visuomenės vienalytiškumą. Kadangi tikrųjų individualistų, pasižyminčių itin skirtingais, palyginti su kitais visuomenės nariais, poreikiais ir aplinkos suvokimu, yra itin mažai, jie niekada nesukels realaus pavojaus kūrybinėms industrijoms, kurios yra labai lanksčios, ir kiekviena revoliucingą naujovę bemat apdoroja bei pritaiko masinam vartojimui.

Išgyventi šioje mėsmalėje gali ne grynoji estetika (tapyba), bet technologinis ir išmanusis dizainas, kuris išsilaiko rinkoje dėl tarpdisciplininės, tarpsektorinės, šiuo atveju – dizaino ir technologijų jungties. Pastaroji yra labai svarbi tiražuojamo gaminio kūrybos procese. Jame dalyvauja daug specialistų – įvairių sričių dizaineriai, kompiuterinės grafikos specialistai, technologai, inžinieriai, rinkodarininkai ir pan.

Todėl toks produktas, užtikrinantis kūrybos ir pragyvenimo galimybę ne vienam kūrėjui, bet jų komandai (kuri gali pradėti veikti kaip grandininė reakcija ir permesti savo idėjas į dar kitus, galbūt iš pažiūros nesusijusius – mados, vaikiškų žaislų, maisto pramonės – sektorius), yra kūrybinių industrijų sistemos stuburas.

Yra dar vienas, tarpinis, nors labai platus šios rinkos segmentas – tai projektinės kultūros išlaikomi kūrybinių industrijų produktai: kinas, šokis, teatras, šiuolaikinis menas. Tam, kad jie išliktų, eksperimentuotų, tobulėtų ir evoliucionuotų, būtų pristatomi tarptautinėse meno rinkose, jie turi užsitikrinti projektinę Kultūros ministerijos, ES programų ir fondų paramą. Ar reikia remti šias sritis valstybės mastu? Apie tai taip pat labai plačiai diskutuojama. Manau, būtina dėl dviejų priežasčių.

Pirma – valstybės parama yra „trupinamojo“ tipo, t. y. skiriama daug kam ir po truputį, atsižvelgiant į renginių mastelį. Ši parama leidžia norintiesiems kurti bent jau pabandyti susidurti su organizaciniais ir kitokiais išbandymais prieš patenkant į rinką, o joje jau esantiems nors dalimi kompensuoti kūrybos produkto išlaidas. O KI yra įdomūs tik save atperkantys reiškiniai.

Antra – todėl, kad kūrybinės industrijos kuria išmaniuosius produktus, keičiančius aplinką buitine prasme, tačiau ne intelektinius, keičiančius požiūrį į aplinką. Meno kūrinys ugdo toleranciją kokiam nors reiškiniui, t. y. iškelia ir suformuoja tolerancijos kažkam idėją, o KI produktas daugiausiai padeda iliustruoti tą idėją, efektyviau pristatyti, greičiau skleisti žinią apie ją, sudominti skirtingas vartotojų grupes.

KI formuoja santykį tarp kūrybiškumo ir technologijų kaip santykį tarp idėjų ir informacijos sklaidos, tarp atlikimo manieros ir formos. Todėl technologijų vertės negalima iškelti aukščiau už idėjos vertę, be kurios technologijos nebūtų reikalingos bei pelningos, ir atvirkščiai, negalima nuvertinti technikos, be kurios apie idėją gali niekas nesužinoti, klaidingai įvertinti ar panaudoti ne iki galo.   

„Dizaino manufaktūra“ – prieš atskirtį

 KKKC, remdamasis aukščiau išdėstytomis mintimis, išbandė visus kūrybinių industrijų etapus (amatininkų antreprenerystę, ilgos trukmės įvairių meno sferų kursus „Senamiesčio akademijos“ projekte)  savo patirtį pritaikydamas ne standartinei kūrybinių industrijų projektų bei inkubatorių „mėsai“ – startuoliams, menininkams ar dizaineriams, tačiau žmonėms „iš gatvės“, besidomintiems menu ir turintiems pakankamai abstrakčių idėjų, kurias būtų galima padedant profesionaliems dizaineriams realizuoti ir pristatyti rinkai kad ir nedideliu tiražu. KKKC „Dizaino manufaktūra“ yra tiems, kas studijuoja dizainą, semiasi praktinės patirties dirbdami, ar tiesiog nori išmėginti ką nors naujo turimų darbo kompiuteriu įgūdžių pagrindu.

[nggallery id=220]

Jau pats projekto pavadinimas sufleruoja būsiant darbų pasidalijimą. Ketverius metus stebėdamas šį kūrybinių industrijų projektą pridurčiau – ir pareigų pasidalijimas, ir tikrasis bendradarbiavimas, kai tenka padėti šalia esančiam ar apsikeisti vietomis su mokytoju, nes į dizaino manufaktūrą renkasi žmonės su labai įvairiomis patirtimis.  

Tarpsektorinio bendradarbiavimo projektas yra skirtas sukurti naujiems, paremtiems inovacijomis ir informacinėmis technologijomis kūrybos produktams ir paslaugoms, kurie didintų kultūros ir meno prieinamumą. „Dizaino manufaktūros“ strategija yra sudaryti sąlygas jaunajam menininkui generuoti savo kūrybinę viziją nuo pirminio „proto šturmo“ iki gamybos, nuo kūrybinės žaliavos iki gaminio, kurį pagamins bendrovės – projekto partneriai.

„Dizaino manufaktūros“ veiklų tikslas – nuosekliai formuoti ir pristatyti Lietuvoje šiaurės ir vakarų Europos šalyse populiarią „craft and design“ tendenciją, kurioje nėra tokios didelės atskirties tarp profesionalaus amato, dizaino ir technologijų bei vizualinio ar naujų medijų meno, kokia egzistuoja Lietuvoje.

Tai itin demokratiškos kūrybinių industrijų dirbtuvės, kurių metu vyksta kūrybinių seminarų ir paskaitų, ekskursijų į gamybos įmones ciklai. „Dizaino manufaktūroje“ yra panaudojamas manufaktūros veikimo principas, kai atskirus produkcijos idėjų kūrimo ir gamybos etapus atlieka darbuotojai (šiuo atveju dirbtuvių dalyviai), besispecializuojantys atskiruose darbo baruose (dizaineriai, gamybininkai, rinkodaros specialistai, vizualistai). Kiekvienose dirbtuvėse dirba bent vienas konkrečios srities profesionalas ir vienas koordinatorius. Jiems tenka dalyviams perteikti labai įvairius dalykus: kaip sukurti pasirinktos temos formatą, kaip sukurti gaminį, kaip koncepciškai išgryninti jo prezentacijos ir reklamos taktikas, kaip įgyvendinti reklamines fotosesijas.

Ekskursijose į gamybos vietas dalyviai supažindinami su gamybos procesu, šiuolaikinio meno ir dizaino jungtimis bei formų įvairove, jų funkcionalumu, medžiagos estetika, pasirinktos technikos savybėmis  –  akivaizdžiai pamatoma, kiek turi „nukentėti“ pirminė idėja, kol tampa tiražui tinkamu šablonu. Tada prasideda temos analizė: teorinėse paskaitose supažindinama su medžiagiškumo samprata ir medžiagos estetika, projektavimo pagrindais, kompiuterine grafika, 3D vizualizacijų pagrindais, reklamine fotografija – su tuo, ką reikia labai gerai žinoti, mokėti, valdyti norint įsilieti į kūrybinių industrijų rinką. Pabaigoje dalyvių laukia vienas svarbiausių etapų – sukurtų gaminių parodos, kuriose peržiūrimi dalyvių eksperimentai, vyksta geriausio kiekvienos grupės kūrinio atranka gamybai.

„Dizaino manufaktūra“ kiekvienais metais trunka apie 6 mėnesius. KKKC vykdomo originalaus KI projekto metu nėra siekiama padėti sukurti pradedančiajam KI rinkos dalyviui juridinio subjekto, tiesiog parodoma, ko jis galėtų norėti, ir ko dalyviui prireiktų, jei rimtai susidomėtų KI.  

Parašykite komentarą