Jubiliejinė „Baltija“. Pokalbis su almanacho sudarytoja Irma Antanaityte

Praėjusią savaitę į Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos erdvėse esančią kavinę rinkosi norintys sutikti ir pasveikinti Klaipėdos krašto literatūrinį-kultūrinį almanachą „Baltija“.  30 metų jubiliejus ir įspūdis, kad tai intymi šeimyninė šventė – sutiktuvėse būrėsi glaudus almanacho kūrėjų ir skaitytojų ratas, kur vieni kitus pažįsta gerai, kur maža svetimų veidų, šiaip sau smalsuolių ir prašalaičių. 

Autorės nuotr.

Kodėl dairiausi jų? Gal todėl, kad jie reiškia atvirumą, informacijos sklidimą iš už artimųjų rato ribų. Bet subaru save – patys suprantate, gimtadienis, sveikinimai, išeiginiai rūbai, o aš stoviu apkibusi torto trupiniais ir burbu, kad trūksta ponio vaivorykštine uodega. Nepadoru, tiesiog nepadoru. 

Apie

„Baltija“ iš pažiūros atrodo gana konservatyvus leidinys – joje sutiksite nemažai autorių, su kuriais matėtės  ir praėjusiais metais (ačiū dangui už debiutus), net svečius ne visada joje galima vadinti svečiais (mat grįžtama ne kartą). Literatūriniai eksperimentai, naujovės joje taip pat nėra kasmetinė tradicija. Gal vėl dėl to, jog dauguma autorių yra nusistovėję, tie patys kraštiečiai, kurių, aktyviai rašančių, mūsuose tiek ir tėra.

 Bet. Kasmet „Baltijos“ sudarymui kviečiami vis nauji žmonės. Atrodo, kad tai išties puiki tradicija, lyg ir eliminuojanti redkolegijos sustabarėjimo galimybę – juk nauji sudarytojai, naujos idėjos, naujos pažiūros. Bet vartant almanachą matyti, jog sudarytojai ir jų naujos idėjos turi darniai sugyventi su nusistovėjusia almanacho struktūra – jubiliejai, premijos ir t. t. Tekstų srautas taip pat priklauso nuo esamo kūrėjų lauko, o jis, kaip minėta, yra ribotas. Čia ataidi vienas iš „Baltijos“ sutiktuvėse suskambėjusių linkėjimų – pateisinti savo vardą, atsiverti, užmegzti dialogą su daugiau krantų. 

Šiemet „Baltijoje“

Kaip ir pridera, almanache rikiuojasi šių metų svarbiausi įvykiai: nuo poetų sukakčių, iki I. Simonaitytės premijos laureatės Daivos Molytės-Lukauskienės rinktinės „Baltojo kiro giesmynai“ recenzijos ar atminimo lentos Saliui Šemeriui atidengimo prisiminimo.

„Baltijos“ jubiliejų įprasmina geriausių debiutų almanache prisiminimas, bei knygos autorių atrinkta krašto literatų kūryba „Laiko“ tema. Tiems, kam „Baltija“ pažįstama trumpiau nei 30-metį, bet nebūtinai tik jiems, gali būti visai įdomu ir naudinga susipažinti su Sigitos Bartkutės parengtu tekstu „Kontraversiškas „Baltijos“ laikas“, kuriame ji apžvelgia almanacho raidą, ypač didelį dėmesį skirdama jo struktūros kismui. Šį tekstą lydi miesto kultūros ir meno žmonių vizijos „Baltijos“ ateičiai.

„Baltijos“ kaip ne tik literatūrinio, bet ir kultūrinio almanacho vardą pateisina meno skiltyje pateikiami Dalios Bielskytės surašyti štrichai Arūno Mėčiaus portretui – šį tekstą su almanachu sukabina ir knygos iliustracijos – A. Mėčiaus piešiniai D. Bielskytės 2006 m. poezijos knygai „Raudona“.

Nebepaminiu man pačiai visada įdomios istorijos skilties, įžvalgų, vertimų, svečių – tegu visa tai bus tiesioginiai almanacho skaitytojo atradimai. 

Skaitytoja

Šiemet prisidėti prie almanacho sudarymo buvo pakviesta VDU doktorantė Irma Antanaitytė. Kaip pati prisipažino, pakvietimas buvo labai netikėtas. „Ilgokai svarsčiau, ar sutikti, kadangi pirmiausia šis pakvietimas reiškė didelę atsakomybę. Vėliau šalia atsakomybės pajutau naujos patirties,  tam tikro iššūkio, smalsumo ir kt. užuominas. Pastarosios ir lėmė apsisprendimą“, – sakė sudarytoja.

Tiesa, pristatau kaip sudarytoją, o pati I. Antanaitytė save tituluoja skaitytoja. Neįprastas pasirinkimas, Irmos aiškinimu, atsiradęs ilgai mąsčius apie skaitytojų lūkesčius – „visi esame skaitytojai. Sudarytojas taip pat“.

Pamaniau, kad būtų įdomu susipažinti su šia almanacho sudarytoja, juolab kad ji, nors jau ne kartą sutikta tiek uostamiesčio, tiek visos šalies kultūrinėje spaudoje, vis tik dar nėra Klaipėdos literatų cecho (ne pati sugalvojau tokį įvardijimą) narė, o greičiau objektyvi stebėtoja. 

Irma, kiek pati buvai pažįstama su „Baltija“ ir kokia buvo tavo nuomonė apie ją?

Tikrai nesu perskaičiusi visų 30-ties numerių…  Mano domėjimasis šiuo leidiniu nebuvo sistemingas,  tik keletą pastarųjų metų „Baltiją“ skaitau įdėmiai ir nepraleidžiu pristatymų. „Baltiją“ laikiau (ir tebelaikau) savotišku Vakarų Lietuvos literatūriniu bei kultūriniu metraščiu, prirašytu ir įdomių, ir nuobodžių tekstų. 

Ką įvardintum kaip šio almanacho stiprybes, o ką priskirtum silpnybėms?

Leidinio regioniškumas jį išskiria iš kitų. Tas savitas „veidas“, kai paėmęs knygą žinai, jog  ir šiemet atrasi publikacijas bent keleto nuolatinių „Baltijos“ autorių, nuteikia jaukiai. Bėgant metams jau yra susikūręs almanacho ir jo skaitytojo tekstinis artumas – jaučiu jį. Žinoma, minėtas regioniškumas kartu ir įkalina, „užkonservuoja savo sultyse“ leidinį. 

Kaip manai, kiek „Baltija“ aktuali klaipėdiečiams, kodėl?

Sunku pasakyti, kiek iš tikro yra „Baltijos“ skaitytojų – jų susekti neįmanoma. Dėl šios priežasties aktualumą pasverti sunku. Spėju, „Baltija“ nėra aktuali didžiajai klaipėdiečių daliai, čia turbūt pirmauja „IKI Savaitėlė“ ar koks panašus spaudinys… Kultūriniai leidiniai paprastai yra mažiau skaitomi. Šis, be jokios abejonės, nėra išimtis. Tačiau almanachas tikrai aktualus vienaip ar kitaip su kultūra susijusiam, o gal nesusijusiam, bet tiesiog smalsiam skaitytojui. 

Kokį iššūkį turėjai pati sau, kuo norėjai prisidėti prie „Baltijos“, ką jai duoti? Aišku, kaip vertini galutinį rezultatą?

Išlaikyti objektyvumą būnant subjektu. Stengiausi, kad į „Baltiją“ pakliūtų kuo stipresni tekstai. Prieš knygos pristatymą su J. Šikšneliu kaip tik kalbėjome, jog statistiškai iš 100 proc. sumanymų dažniausiai pavyksta įgyvendinti tik 60. Taip nutiko ir su „Baltija“: daug idėjų dėl įvairiausių aplinkybių liko neįgyvendintos, pasikeitė ir pan.  Esu gana kritiškas žmogus, visada atrandu prie ko prikibti, tačiau gėdos dėl šiemetinės „Baltijos“ tikrai nejaučiu. 

Matyti, jog pristatyme praktiškai nebuvo jaunų kūrėjų, kad renkasi nuolatiniai jos sutikėjai. Kaip manai, su kuo tai susiję – almanachas nekalba jauniems, kažko stinga dizainui, viešinimo strategijoms, prieinamumui etc.?

Tiesą sakant, aš jų nepasigedau. Tiesiog žinojau, kad nebus. Visų pirma, jaunų kūrėjų turime nedaug. Kalbu apie potencialius talento nešiotojus, o ne šiaip eiles rašančius eilinius moksleivius. Visų antra, jaunas kūrėjas yra individualistas, nelinkęs sukiotis panašiuose renginiuose. Žinoma, tik spėju. Paprasčiau būtų paklausti jų pačių. Įdomiau, kodėl nebuvo, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytojų? Ar jie seka miesto literatūrinius įvykius? 

Kokią matai jo ateitį, ką įvardintum kaip pagrindines užduotis, kurias reikėtų įvykdyti kitais metais?

Kasmet „Baltiją“ sudaro vis kitas asmuo. Ir kiekvienas skirtingai regi almanacho viziją, vis kitokius tikslus sau išsikelia. Toks lankstumas, kurį galima vadinti ir savotiška tradicija, man patinka.  Visiškai nenoriu išskirti jokių užduočių, tegu būsimasis sudarytojas tai padaro pats.  Čia juk slypi nežinomybės žavesys.  Šis almanachas savotiškai dokumentuoja literatūrinį bei kultūrinį judesį, tarsi permąsto jį. Tas permąstymas visada bus reikalingas. Ar bėgant metams jis išliks almanacho forma – jau kitas klausimas. 

Beje, pristatyme S. Bartkutė minėjo, jog savo publikacijoje nesiėmė vertinti literatūrinio „Baltijos“ turinio, o apsiribojo jos struktūros stebėjimu. Kad jau niekas nesiėmė, gal tu pati gali pasidalinti kokiu pastebėjimu apie tą turinį?

Deja, visų 30-ies numerių turinio analizės nesu atlikusi. Turinys priklauso ir nuo rašančiųjų, pavyzdžiui, šiemetinėje Baltijoje vyrauja poezija – taip natūraliai susiklostė.  Eilės dominuoja ne tik tarp mūsų krašto kūrėjų, bet ir Baltijos svečių – net trys iš keturių yra poetai (A. Chadanovičius, R. Krynickis, T. Dąbrowski).  Turinį, kaip minėjau ir pristatyme, dėlioja ir pati gyvenimo tėkmė: rašytojus ištinka jubiliejai, kažkas laimi I. Simonaitytės premiją, kažkam atidengiama atminimo lenta…