Gegužės „Durys“: kuo dvelkė Klaipėdos kultūros ir meno pavasaris?

Šiandien su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė gegužės „Durys“ – penktasis mėnesinio kultūros ir meno žurnalo numeris. Naujas, 64 puslapių, spalvotas, gausiai iliustruotas „Klaipėdos“ laikraščio leidinys, šiemet – 20-aisiais leidimo metais tapęs žurnalu, toliau įdėmiai fiksuoja, tyrinėja, analizuoja ryškiausius uostamiesčio ir Klaipėdos krašto kultūros bei meno įvykius. 

Kreipėsi į valdžią dėl teatro

Gegužės „Durų“ viršelį puošia grafiko Mindaugo Petrulio kūrinys „Baltos lankos, juodos avys…“ – jau tampa tradicija, kad Klaipėdos miesto dailininkas kiekvienam žurnalo numeriui sukuria po naują kaligrafijos darbą ir dovanoja jį mūsų skaitytojams.

Gegužės numerio pradžioje publikuojamas viešas kreipimasis į Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą, Vyriausybę ir Kultūros ministeriją dėl Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ateities. Jame rašoma: „Kultūros politika ir jos ateitis Klaipėdoje didžiąja dalimi priklauso nuo LR Kultūros ministerijos politikos ir yra įgyvendinama per Klaipėdos dramos teatrą, Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą bei kitas įstaigas. Pastaruoju metu Klaipėdos teatrai deramo dėmesio / finansavimo iš savo steigėjo nesulaukia, o pasirodžiusios idėjos dėl Muzikinio teatro iškeldinimo į Palangą tapo Klaipėdos krašto kultūros griovimo politikos kulminacija. Tai paskatino Klaipėdos miesto kultūros magistrus, Klaipėdos kultūros ir meno tarybos narius, miesto kultūros ir meno atstovus susiburti ir prisiimti aktyvų vaidmenį, siekiant Klaipėdos muzikinį teatrą – miesto ir visos Vakarų Lietuvos kultūros židinį – išsaugoti Klaipėdoje. (…) Itin svarbus klausimas, į kurį laukiame LR Kultūros ministerijos, LR Vyriausybės, LR Seimo bei LR Prezidentės atsakymo – tai prioritetų klausimas. Klaipėdos muzikinio teatro pastato, Danės g. 19, rekonstrukcijai planuotas skirti ES struktūrinių fondų paramos lėšas nukreipus Palangos vasaros koncertų salės statybų projektui, kyla klausimas, ar šiandieniniai kultūros politikos prioritetai išskirti logiškai ir pagrįstai. Ar šimtametes tradicijas turinčio teatro modernizavimo būtinybė šiandien mažiau svarbi nei komercinės paskirties pastato vizija Palangos kurorte? Kategoriškai nepritariame laikinam ar nuolatiniam Klaipėdos muzikinio teatro iškeldinimui į Palangą. Prašome skirti deramą dėmesį ir skubiai užtikrinti užsitęsusį Klaipėdos muzikinio teatro bei Klaipėdos dramos teatro pastatų modernizavimo projektų finansavimą.“

Kreipimąsi pasirašė 19-a Klaipėdos kultūros magistrų, 11-a Klaipėdos miesto kultūros ir meno tarybos narių, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno tarybos nariai, taip pat Klaipėdos dramos teatro, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto, Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos, Klaipėdos jaunimo centro atstovai („Muzikinio teatro ateitis – tik uostamiestyje“). 

Idėjos – ne griauti, o kurti

Apie šią – Klaipėdos muzikinio teatro iškeldinimo į Palangą – idėją, uostamiestį pasiekusią iš sostinės, mintimis dalijasi ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė (Valerijos Lebedevos interviu „N.Laužikienė: Klaipėdos kultūrai reikia proveržio“): „Kalbant apie nelogiškus ir nežmoniškus siūlymus Muzikinio teatro atžvilgiu, politikai gali atremti kritiką labai populiariai: manau, dar išgirsime argumentų, kad siūlant iškelti teatro kolektyvą dirbti į Palangą, norima dekoncentruoti sustabarėjusias struktūras. O šiuo atveju sakyčiau, kad prasmingiau būtų iškelti kurią nors įstaigą iš Vilniaus, patiriančio perprodukciją. Stebina ir tai, kad tokie bendruomenei svarbūs sprendimų variantai yra gana slapti ir Klaipėdą pasiekia gandų lygiu. Neturiu jokių pretenzijų Palangai, su kuria Klaipėdą sieja draugiška ir abipusiai vertinga kaimynystė, tačiau mane šokiravo ketinimai šiemet pradėtus kurorto vasaros koncertų estrados rekonstrukcijos darbus baigti kitąmet, kai tuo metu Klaipėdos dramos teatro, kurio kolektyvas dešimtmetį neturi namų, rekonstrukcijos pabaiga keliama jau į 2016-uosius. Tai – ne vien centristinės politikos problematika, bet valstybės prioritetų klausimas.“

Interviu taip pat gvildenami kiti Klaipėdos kultūrai aktualūs klausimai: kaip Klaipėda atrodo šalies kultūros lauke (iš patirties N.Laužikienei dirbant kultūros viceministre); kokie renginiai reprezentuoja uostamiesčio kultūrą ir meną, kodėl jie negali konkuruoti su Vilniuje vykstančiais; kodėl kultūra sunkiai skinasi kelią į prioritetinių sričių gretas; kaip ugdyti kultūrai lojalius žmones bei pašnekovės idėja Klaipėdoje įkurti meno kvartalą.

Dar viena iniciatyva, tiesa, šiemet jau tampanti kūnu, aptariama profesoriaus Algio Vyšniūno straipsnyje „Nauja architektūros mokykla – pajūryje“. Autorius rašo apie Vilniaus dailės akademijos pernai įsteigtą Klaipėdos fakultetą, kuriame šiais metais, be kitų trijų naujų studijų programų, pradėta įgyvendinti ir architektūros (su urbanistikos specializacija) programa. Anot A.Vyšniūno, „tai unikalus faktas, nes iki tol architektūros studijos Klaipėdoje nevyko“. Kartu tai „gera proga nors epizodiškai pažvelgti į architektų rengimo Lietuvoje procesą, nes viešojoje erdvėje diskusijos apie šią problemą beveik nevyksta“. Ją išanalizavęs profesorius teigia, kad „naujos architektūros mokyklos atsiradimo faktas gali būti vertinamas dvejopai. Pagal universitetinės industrijos kriterijų (…) Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas yra akivaizdus konkurentas, todėl savaime suprantama, kad esamoms mokykloms tai negali patikti. Pagal kokybės kriterijų – yra galimybė sukurti unikalią architektūros mokyklą, kokios niekur nėra“. 

Muzikos ir šokio pavasaris

Muzikologė Danguolė Vilidaitė savo įspūdžiais iš „Klaipėdos muzikos pavasario“ sugrąžina į neseniai pasibaigusį vieną seniausių Lietuvoje festivalį, šiemet uostamiestyje skambėjusį jau 39-ąjį kartą. Kaip pastebėjo autorė, „šiųmečio festivalio išskirtinis bruožas – orkestrai. Galima sakyti, kad jis tiesiog skendėte skendėjo orkestrinėse spalvose. Šios rūšies muzikai skirti net šeši iš aštuonių jo renginių: Klaipėdoje svečiavosi Lietuvos nacionalinis ir valstybinis, Liepojos gintarinio garso simfoniniai orkestrai, taip pat Šv. Kristoforo kamerinis ir „Glasperlenspiel Simfonietta“ iš Talino, programą paruošė Klaipėdos kamerinis (pagirtina, nes gerą simfoninės muzikos koncertą Klaipėdos scenose pastaraisiais metais retai beišgirsi). (…) Svarbiems šio festivalio akcentams priklauso ir kelios premjeros: dvi pasaulinės – latvių ir viena – klaipėdietiška“. O kur dar solistų Ramintos Vaicekauskaitės ir Almo Švilpos pasirodymai!.. „Tikra atgaiva geros muzikos pasiilgusioms ausims.“ (D.Vilidaitė „Muzikos pavasaris – orkestrų spalvose“).

Violeta Milvydienė dalijasi mintimis iš Tarptautinės šokio dienos, Klaipėdoje šiemet virtusios ištisa savaite, renginių. Apžvelgdama keletą jų, šokio specialistė plačiau paanalizavo Klaipėdos muzikinio teatro šokio koncertą „Artisto gyvenimas” – balerinos Beatos Molytės-Kulikauskienės, šiuosyk – kaip režisierės ir choreografės, kūrybinį darbą. Dvi koncerto dalis autorė įvertino kardinaliai skirtingai, pirmenybę suteikdama antrajai – sudarytai iš klasikinio baleto variacijų, koncertiniais numeriais tapusių solinių šokių, modernių, šiuolaikiškai sukurtų klasikinio šokio kompozicijų, choreografinių miniatiūrų. „Sveikintinas baleto trupės artisčių ypač nuostabus pozityvus noras – pakilti dar aukščiau (tiek tiesiogine, tiek perkeltine šio žodžio prasme). Kartu vėl įrodyti visapusišką potencialą, konkrečiu atveju – klasikinio šokio atlikimo galimybę „ant pirštų galiukų”, o tiksliau – pakankamą pasirengimą puantų technikai. Pateikta tarsi vienu įkvėpimu, žvaliai, darniai ir pakiliai. Išskirtinai moteriškai ir mergaitiškai. Tiesiog – „mūziškai”, – reziumuoja Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros vedėja (V.Milvydienė „Šventė tarnaujantys Terpsichorei“). 

Šiuolaikinio meno atodangos

Šiuolaikinio meno puslapiuose „Durys“ apžvelgia net keletą parodų. Menotyrininkė Goda Giedraitytė veda per Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vykstančią bendro trijų uostų – Klaipėdos, Gdansko ir Kaliningrado meno centrų projekto „Pažink svetimšalį“ parodą. Joje pristatomi 18-os menininkų darbai, „narstantys trijų kaimyninių šalių santykius su istorija, tapatybe, mentalitetu, socialine sankloda ir bandantys atkoduoti skirtybės ribą, atrasti sąlyčio taškus…“ Autorė užsuka ir į „Parko galeriją“, kurioje apie svetimo artumą savo emalio ir juvelyrikos kūriniais diskutuoja šiuo metu Kaliningrade gyvenanti Tamara Emsen. „Ar apžiūrėję abi parodas tampate artimesni savo kaimynui? Nebūtinai… Tačiau bent pradedate dažniau ieškoti panašumų nei skirtumų“, – mano autorė (G.Giedraitytė „Artimas svetimas, arba tolimas savas“).

Akvilė Eglinskaitė kalbina iš Klaipėdos kilusį, dabar sostinėje gyvenantį menininką Julijoną Urboną, kurio vardas pastaruoju metu gretinamas su „Eutanazijos kalnelių“ projektu ir kuris ką tik surengė parodą „Vartų“ galerijoje Vilniuje. Iš interviu galima sužinoti, kodėl Julijonas nelankė vaikų darželio, kaip jis kuria savo socialinį mokslininko-menininko vaidmenį, ką iš tiesų veikia, tiria ir kaip mąsto šis dizaineris-filosofas, kaip jis vertina milžinišką savojo mirties atrakciono rezonansą, kurie iš naujausios parodos „Stovint, krentant, levituojant“ projektų jam pačiam aktualiausi ir kodėl, bei daug kitų įdomių dalykų apie kūrybą apskritai. „Būtina keliauti, turėti tarptautinių ryšių. Būtina pažinti kitus kraštus įvairiai – kaip kūrėjui, turistui, „autostopininkui“ ir net kaip benamiui. Būtina keisti gyvenimo poziciją tiesiog fiziškai. Tai išlaisvina nuo visų nusistovėjusių vertybių, verčia būti kritiškesniam, įžvalgesniam, kartu ir visokeriopai tolerantiškesniam. Būtent toks mobilumas daro kūrybą unikalią ir turtingą prasmės atžvilgiu. Taip ji tampa labiau suprantama, prieinama“, – mano J.Urbonas (A.Eglinskaitė „J.Urbonas. Atrakcionų griovėjas“).

Po autorinę šiaulietės menininkės Lauros Guokės instaliacijų parodą „Ten, kur esi“, vykusią uostamiesčio Baroti galerijoje, žvalgosi menotyrininkė Danguolė Ruškienė. Anot jos, „meditatyvinio pobūdžio parodoje jauna menininkė skatino panirti į žmogaus santykio su išoriniu pasauliu analizę. Apmąstant ne tik jo egzistenciją čia, žemėje, bet ir ryšį su visata ir anapusybe, kurioje neišvengiamai baigiasi gyvenimas. Tačiau tai nėra absoliuti baigtis. Nors mirtis reiškia žmogaus kūno sunykimą, ji negali sunaikinti jausmų, nutraukti mūsų sielų jungčių, užsimezgusių egzistavimo žemėje metu. (…) Menininkė pabandė vizualizuoti tą energiją, kurią žmogus jaučia būdamas su kitu žmogumi. Energiją, kuri yra duota kiekvienam iš mūsų“ (D.Ruškienė „Šviesą spinduliuojanti būtis“). 

Fotografija, kinas, istorija, literatūra

Kitame straipsnyje Danguolė Ruškienė apžvelgia Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus surengtą penkių jaunų menininkių fotografijų parodą „Tamsioji pasakojimo pusė“, kurioje pateikti penki skirtingi požiūriai į tą pačią įslaptintą gyvenimo / fotografijos pusę (D.Ruškienė „Tamsa – kaip sąlyga pasakojimui rastis“).

Apie klaipėdiečiams tekusius lietuviškus festivalio „Kino pavasaris“ pasirinkimus rašo Aivaras Dočkus.

Kultūros istorinę atmintį „Duryse“ gaivina Jovitos Saulėnienės populiarioji publicistika: šiuosyk autorė kviečia į pirmąjį pasivaikščiojimą senosios Klaipėdos reprezentacine Liepų gatve.

Į žurnalą integruoti literatūriniai „Gintaro lašai“, kuriuos sudarinėja rašytojas Gintaras Grajauskas, šįsyk atveria Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko prozininko ir bibliotekininko Juozo Šikšnelio karalijos duris – kviečia užsukti į jo vadovaujamą Klaipėdos apskrities viešąją Ievos Simonaitytės biblioteką. Kristinos Sadauskienės pašnekesys su rašytoju, kuris bibliotekoje praleido 40 metų, – apie tą pačią biblioteką, jos dabartį, darbuotojus ir skaitytojus, ateities iššūkius. Nuo knygų namų pokalbis krypsta prie „Poezijos pavasario“ festivalio, tų, kurie susirenka pasiklausyti poezijos, tų, kurie ją kuria. Pokalbis baigiasi augimo kryptimi – jaunąja rašančiųjų karta, stipraus jos balso mieste svajone (K.Sadauskienė „J.Šikšnelis: nesu klausytojas, esu skaitytojas“).

Taip pat publikuojama naujos knygos recenzija: Dainius Vanagas šįkart analizuoja Mindaugo Nastaravičiaus eilėraščių rinkinį „Mo“ (D.Vanagas „Atsiminimo tolis“). Amerikiečių rašytojo Donaldo Barthelmo gerbėjai dar ras jo novelę „Šv. Antonijaus gundymas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Jeronimas Brazaitis. Be to, skaitytojai turi galimybę įvertinti poetinius Dausprungo ritualus bei atradimus „Iš „Skundų knygos“ ir „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkurso dalyvės Indrės Bručkutės eilėraščių pluoštą.

„Durys“ išeina kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį ir platinamos su tos dienos „Klaipėdos“ laikraščiu. Be to, žurnalą galima atskirai užsiprenumeruoti internetu www.kl.lt/prenumerata ir gauti į namus bet kurioje Lietuvos vietoje. Gegužę „Durims“ suteiktas tarptautinis standartinis serialinio leidinio numeris (ISSN) ir brūkšninis kodas.