Etnologė Elena Matulionienė – apie Velykas, kurių nepagreitinsi

Pramušiau ledą – radau sidabrą.
Pramušiau sidabrą – radau auksą. Kas?

Klaipėdos etnokultūros centre dirbančią dailininkę ir etnologę Eleną Matulionienę ketinau kalbinti apie tai, kas labiausiai tinka šią savaitę – margučius bei jų puošimą. Tačiau pokalbis pasisuko būties klausimų link. Ačiū pašnekovei – jos dėka paaiškėjo, kad per Velykas svarbu ne tik kiaušinis. 

Elena Matulionienė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Elena Matulionienė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Mes, lietuviai, vieninteliai marginame kiaušinius? 

Ne. Tikrai ne. Daug tautų margina: mūsų artimiausi kaimynai lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, vokiečiai margina, kažkiek – olandai… Su kalendorinėmis šventėmis susijusi tokia dailės rūšis daug kur paplitusi, tik kiekvienos tautos dirbiniai turi savitą charakterį, kurį atspindi spalvos, raštų kompozicijos ar raštų atlikimas. Didesnė problema – kaip atpažinti tai, kas tradicijoje kilę iš mūsų tautos, kas lietuviška? Reikia muziejuose ieškoti, žiūrėti, kad pamatytume, koks tas margutis buvo iš tikrųjų. 

Tai, ką pamatome internete ar per televiziją – ne viskas. Reikia pačiam skirti laiko, tikrinti, ar patinka, ar ne, ar įdomu… Kai buvau studentė, liaudies menas manęs nežavėjo, nes jo nepažinojau. Atrodė neįdomu, primityvu, kažkokios tulpelės ir daugiau nieko. Tačiau susidūrus su tikru muziejiniu eksponatu – akys atsimerkia, pradedi kitaip žiūrėti. Supranti, jog buvai suklaidintas išankstinio nusistatymo. Reikia atrasti savo santykį su paveldu, liaudies menu. 

Kiaušinio simbolika ypatinga, tiesa? 

Įsivaizduokime, jog gyvename vienkiemyje prieš kokius 700 metų (krikščionybei Lietuvoje – jau 600 metų). Žmonės augino paukščius ir matė, kad jie deda kiaušinius, paskui peri. Matė, kaip pavasarį paukščiai suka lizdus, kaip išsirita paukščiukai. Žmonės – mąstančios būtybės, stebi aplinką, kurioje gyvena, o stebėdami susivokia: kiaušinis yra kažkas ypatingo, jei iš jo atsiranda gyvybė.

Mirtis ir gyvybė – lukštas ir paukštelis. Krikščionybėje – Kristaus mirtis, kapas ir Prisikėlimas – Velykos. Margintų kiaušinių raštuose buvę pagoniški simboliai persipina su krikščioniškaisiais, todėl net kryžiaus ženklo prasmės gali būti aiškinamos skirtingai.

Yra keli būdai švęsti Velykas. Pavyzdžiui, kaip pavasario, margučių šventę. Jos metu žmogus patiria džiaugsmą, o tam, kad patirtum džiaugsmą, reikia ruoštis. Vienas iš būdų yra šventinė simbolika – marginti kiaušiniai. Gražūs, spalvoti. 

Antra vertus, jei jauti didelę meilę protėvių kultūrai, tada stengiesi kiaušinukus marginti senoviniais raštais ir taip pat patiri džiaugsmą. Tai antras būdas. Trečia, jei esi krikščionis, Velykos tavo gyvenime turi dar gilesnę asmeninio tikėjimo prasmę. 

Šventė nėra tik šventimas: svarbu laukti, ruoštis, o tada ateina ir kulminacija. Dabar esame didelėje bėdoje: mes bėgame, bėgame, o jei nebėgame, tada kas nors pastumia – šitaip gali ir pargriūti. Turi išeiti iš pagrindinio srauto į kitą, nuošalesnį, taką ir eiti savo greičiu.

Gyvename greitkelyje, gal net autostradoje. Ir tai mums yra didelė kliūtis: autostradoje negalima stovėti, nebent įvyksta didelė avarija. O žmogui būtina sustoti ir apsižvalgyti: ar tikrai einu ten, kur noriu eiti, ar tikrai esu laimingas? 

Vienas iš būdų sustoti – kiaušinio marginimas. Tu šito nepagreitinsi: jei marginsi vašku, reikia palaukti, kad vaškas įkaistų, kiaušinis sušiltų, reikia uždėti vieną taškiuką, kitą taškiuką. Žiūri, margini, mąstai… 

Kodėl buvo daromi kiaušinio moliniai, mediniai pakaitalai? Galbūt egzistavo tam tikri ritualai? 

Nesu ritualų žinovė. Bandykim pasamprotauti. Prieš kelis šimtus metų pramogų nebuvo daug. Šventė turi savo apeigas, simboliką, stalą, žmogui yra džiaugsmas skaniai valgyti ir kitas džiaugsmas – kažką veikti: judėti, žaisti, šokti, dainuoti… Viena iš Velykų šventės dalių – džiaugsmas žaisti: ridenti kiaušinius, juos daužyti… 

O medinukus galėjo daryti dėl kelių priežasčių: apgauti per varžybas, jei nebijai, kad pagaus, ir dėl ilgesnio išliekamumo – toks kiaušinis nepasensta, nesudūžta žaidžiant, juk vaikai greitai kiaušinius sudaužo… Dabar medinukai ir molinukai – gražūs suvenyrai arba vaikų žaislai.

Tikri kiaušiniai (gal ir moliniai?) buvo susiję su įvairiom apeigom, kurias žmonės atlikdavo, kad pasiektų didesnį vaisingumą, įtiktų tam, ką manė esant už juos galingesnį ir turintį įtakos jų laimei, kad laukai, gyvuliai gerai augtų ir žmonės vaikų turėtų. Svarbiausia buvo derlius, vaisingumas. 

Daugelis dabar turi nuostatą, neva vaikai yra gyvenimo sunkumas. Anksčiau jie buvo turtas tiesiogine prasme: rankos, kurios padeda ir ūkyje, ir senatvėje. Kuo daugiau turėjai vaikų, tuo turtingesnis buvai. 

Egzistuoja įvairūs margučių spalvų aiškinimo variantai. Kaip Jūs aiškinate jų spalvas? 

Pati aiškinu labai paprastai, pagal tai, ką žmogus mato ir suvokia. Jei mato jūrą – spalvos bus vandens. Jei saulę – irgi tam tikra spalva… Daug yra prirašyta apie tai, ką reiškia spalvos: juoda – žemę, raudona – ugnį, gyvybę, kraują… 

Iš pradžių žmonės dažydavo tuo, ką turėjo: rūdimis, augalais… Reikėjo vašku margintą kiaušinį nudažyti, kad išryškėtų raštas. Vieni iš senųjų juodos spalvos dažų buvo užraugiami prieš porą mėnesių: dedama juodalksnių žievės, surūdijusios geležies… Anksčiau kiaušinius dažydavo likus trejetui savaičių iki šventės: marg

Jei dažome tais labai ryškių spalvų dažais, kurių yra prekybos centruose, tada geriau merkti kiaušinį į vieną dažą, paskui – į kitą, ir padaryti tą spalvą natūralesnę, o ne labai labai žydrą, labai labai geltoną. Ryškios spalvos naudojamos nebuvo, rėkiančių spalvų kiaušinių muziejuose nelabai yra. indavo žalius, paskui padėdavo šaltai, o virdavo prieš pat Velykas. Kai atsirado cheminių dažų vilnai, juos ėmė naudoti ir kiaušiniams dažyti – atsirado daugiau spalvų. 

Tačiau gerai, kad žmonės daro savaip, bando – niekas nestovi vietoje, stovi tik tai, kas muziejuje yra padėta. Visada, jei kas klausia, sakau, jog siekiamybė yra atpažįstamumas: ar galėtume atpažinti, jog čia lietuviškas margutis galėtų būti, ar visiškai ne? Lietuviški margučių raštai dažniausiai būna simetriški: vienodi galai, vienodi šonai, kiaušinio plokštuma dalinama į 2 arba 4 dalis, raštas sukamas skersai arba išilgai vyniojamas. Čia jau priklauso nuo to, ko siekia pats margintojas: rašo tradicinius raštus, jais varijuoja, kuria savo ornamentus ar tekstus. Kiekvienas gali pasirinkti.  

Ką manote apie naujoves: kiaušinių puošimą lipdukais, marginimą lakais? 

Gerai jau tai, kad bandoma švęsti šventę. Tačiau greiti būdai greitai ir atsibosta. Dažysi kitą kartą – bus nebe taip įdomu, ypač vaikui. Jam galima parodyti, jog įmanoma ir kitaip dažyti, daryti tai, ką nori. Uždėsi „kleckiuką“ toj vietoj – jis ir paliks, padarysi vingelį ar gėlytę nupieši – taip pat liks. Vaikai dažniausiai nori išreikšti save, o kiaušinio marginimas yra kūryba. 

Marginimas tradiciniais būdais ugdo kantrybę, o šiandien ji reikalinga ne ką mažiau negu anksčiau. Tas susistabdymas yra labai gerai. Jei nesustoji, negali nurimti. Velykos neprasideda sekmadienį, Velykos prasideda Verbų sekmadienį. Gali būti netikintis, bet jei nuo jo pradėsi ruoštis Velykoms, galvoti, ką darai gyvenime, ar darai tai, ką nori, ką geriausiai sugebi, ar tau pasisekė, ar nepasisekė, ar myli žmones, kurie yra šalia, ar nori kažką keisti, o gal kaip tik – susigrąžinti tai, ką turėjai, – tik tada sulėtinsi savo bėgimą. Tada šventė įgaus prasmę. Tada švęsi ir savo gyvenimą.

 Jei ir per šventes tik darbus dirbsim, tada mes nebe žmonės, mes – arkliai, – juokiasi. 

Wojtek Sudmak, „Matter“

Wojtek Sudmak, „Matter“

Anglų rašytojui S. Butleriui priklauso įdomi frazė: „Višta viso labo yra tik priemonė, kuria kiaušinis pagimdo kitą kiaušinį“. Prisimenant tikėjimus kosminiu kiaušiniu, gal mes visi – iš jo? 

Daugybė tautų turi šį mitą. Į jį žmogus sudėjo mintį, jog gyvybė turėjo iš kažkur atsirasti, tikėjimą, kad egzistuoja pirminis jos šaltinis. Kai kuriose versijose šitoks šaltinis yra kiaušinis.

Krikščionybėje yra Dievas, kuris viską sukūrė, ir kuris pats apsireiškė žmogui, leidosi būti pažintas. Viena aišku – žmogus neatsirado iš niekur, žmogus yra kūrinys.

O nuo jo paties labai daug priklauso: ar tik šiukšlina, ar ir kito šiukšles sutvarko, ar atsimerkęs pamato, kaip gamta atgyja, kad debesys gražūs, kad šalia gyvena kitas laimės ieškantis žmogus.

Tik bėda, jog žmogus nebeturi kada gyventi, bijo dėl ateities, bijo prarasti ir vis kaupia, pamiršdamas, jog laimės pojūčio neveikia tai, ar turi penkis tokius pat daiktus, ar tik vieną. Taigi dabar – labai geras laikas pagalvoti ir pasišnekėti su savimi.

1 komentaras

  1. G

    “jei esi krikščionis, Velykos tavo gyvenime turi dar gilesnę asmeninio tikėjimo prasmę. ” – ties ta vieta ir nustojau skaityti…

Komentuoti: G Atšaukti atsakymą