„Durys“ į kultūros ir meno vasarą

Šiandien uostamiestyje su dienraščiu „Klaipėda“ pasirodė pajūrio vasara alsuojančios birželio „Durys“ – šeštasis mėnesinio kultūros ir meno žurnalo numeris. 64 puslapių, spalvotas, gausiai iliustruotas „Klaipėdos“ laikraščio leidinys, šiemet – 20-aisiais leidimo metais tapęs žurnalu, toliau įdėmiai fiksuoja, tyrinėja, analizuoja ryškiausius uostamiesčio ir Klaipėdos krašto kultūros bei meno reiškinius. 

Džiazai ir pasižmonėjimai 

Birželio „Duris“ pradeda Ario Kateilos straipsnis „20-oji Klaipėdos Pilies džiazo festivalio banga“, apžvelgiantis ir įvertinantis mėnesio pradžioje uostamiestyje praūžusį džiazo festivalį. Vis dar nemokamą! Autorius reziumuoja, kad jubiliejinis festivalis „vyko daugiau nei savaitę, į džiazo verpetą įsukdamas ne tik muzikus, bet ir įvairiausių sričių menininkus, teatralus, jūreivius, buriuotojus bei tūkstantinę publiką“. Tarp jubiliejinio renginio žvaigždžių buvo ir olandė saksofonininkė Candy Dulfer, į klaipėdiečių festivalį sugrįžusi po dvejų metų. Jei tuomet „šiek tiek skeptiškai atsiliepiau apie saksofonu grojančią merginą, – rašo autorius, – tai šįkart C.Dulfer sugrįžimas išsklaidė visas abejones. Ir nesinori diskutuoti, džiazas tai ar ne… Aukščiausias pilotažas, superenergija, „iki Marytės plauko“ sustyguotas šou. Ši blondinė žino, moka ir gali. Net prapliupęs lietus neišvaikė minios C.Dulfer gerbėjų, kurie tiesiog šėlo, o rankų jūra bangavo į muzikos taktą…“

Muzikos ir teatro temą toliau žurnale gvildena muzikologė Danguolė Vilidaitė („Muzikiniai pasižmonėjimasi, arba kelios mintys savaitgalio tema“), žvalgydamasi po Vilniaus ir Kauno premjeras: Onutės Narbutaitės operą „Kornetas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir amerikiečių kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklą „Grafas Montekristas“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Kaip rašo autorė, – „du visiškai skirtingus pastatymus, išreiškiančius skirtingas vizijas, atliepiančius skirtingus muzikinius norus ir lūkesčius“… 

Jaunųjų talentų iššūkiai 

Muzikologė Daiva Kšanienė dalijasi įspūdžiais iš Klaipėdos muzikiniame teatre atnaujintos Johano Štrauso operetės „Vienos kraujas“. 2008-aisiais pirmąsyk puikiai pastatyta ir didelį pasisekimą turėjusi šioji operetė į sceną šiemet sugrįžo su veržlia jaunatviška jėga („Jaunas J.Strausso „Vienos kraujas“). Mat šis kūrinys tapo teatro jau 19-ąjį pavasarį uostamiestyje surengto Jaunųjų talentų festivalio ašimi. Ir, anot muzikologės, „svarbiausia šio spektaklio intriga, kad šį kartą visos pagrindinės personažų partijos buvo patikėtos jauniems solistams – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentams, magistrantams ir absolventams. Atnaujinta operetė vėlgi žėri muzikos, šokio, humoro kupinų kalbinių dialogų šmaikštumu, artistų išmone bei improvizacijomis.“

To paties Jaunųjų talentų festivalio atradimu tapo ir spektaklis vaikams „Pelenė“, Klaipėdos muzikinio teatro balerinos Ingos Briazkalovaitės pastatytas su vaikais edukacinio projekto „Šokio talentų dirbtuvės“ metu. Šokio kritikės Violetos Milvydienės žodžiais, „premjera tapo neeiliniu įvykiu-iššūkiu tiek jaunosioms žvaigždutėms, tiek jų vadovams ir tėveliams, tiek visiems susirinkusiems žiūrovams“ („Pelenė“: vaikai šoko vaikams“). 

Kino ir kelionių atradimai 

Šiuosyk „Duryse“ – kinui skirtos net dvi publikacijos. Asta Dykovienė jautriai pasakoja apie klaipėdietę garsių teatro menininkų šeimos palikuonę režisierę Dalią Kanclerytę ir jos pašaukimą – kiną („Dokumentikos įtaigos galia“). Aivaras Dočkus, kaip jam būdinga, kandžiai ir žaismingai dalijasi mintimis apie viltingai prasidėjusią Holivudo „blokbasterių“ vasarą ir naująjį režisieriaus Dougho Limano fantastinį filmą „Ties riba į rytojų“ („Ties riba į rytojų“: žiauriai smagu žūti, arba 99 T.Cruise’o gyvybės“).

Kultūros maršrutais į Berlyną veda Danutės Petrauskaitės interviu su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotoja Rūta Stanevičiūte-Kelmickiene, rinkusia muzikologinę medžiagą Vokietijos sostinės bibliotekose ir archyvuose. Pašnekovė rašo knygą apie pirmosios lietuvių modernistų kartos kompozitorius ir lietuvių muzikos modernėjimo procesus. Interviu ji pasakoja, kad į kelionę šiuosyk vyko norėdama ištirti ir patikslinti duomenis apie kompozitoriaus Vlado Jakubėno studijas emigracijoje ir jo dalyvavimą Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Vokietijos sekcijos Berlyno skyriaus veikloje. Mokslininkė džiaugiasi unikaliais radiniais ir dalijasi įspūdžiais apie darbo specifiką Berlyno bibliotekose ir archyvuose („Į Berlyną – muziko V.Jakubėno pėdsakais“). Interviu baigiamas R.Stanevičiūtės-Kelmickienės žodžiais: „…esu įsitikinusi, kad rašydami ir permąstydami Lietuvos kultūros istoriją, neturime užsidaryti vien savo šalies institucijose, remtis vien Lietuvoje saugomais šaltiniais. Reikia atsikratyti provincialumo mitų ir kartu tautinės puikybės. Muzikos istorikai prie to taip pat gali prisidėti savo darbais“. 

Šiuolaikinis menas ir muziejinė dailė 

Šiuolaikinio meno puslapiuose „Duryse“ Valerija Lebedeva atidžiai apžvelgia gyvos lenkų meno legendos Witosławo Czerwonkos (g. 1949) kūrinių parodą „Trys sapnai“, veikiančią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose („W.Czerwonka. Trečiasis sapnas – Klaipėdoje“).

Čia pat dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės straipsnis „Nuostabioji žemė“: tapytojas P.Domšaitis – tarp savų“ intriguoja užsukti į Prano Domšaičio galeriją, kur dvejų metų laikotarpiui įsikūrė paroda „Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.–XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio“. „Parodoje reprezentuojama 142 dailininkų kūryba, eksponuojami 272 tapybos ir grafikos darbai. Tai pats didžiausias iki šiol buvęs rinkinio pristatymas visuomenei, – teigia dailėtyrininkė. – Ši paroda, pagal apimtis ir užmojį jau galinti pretenduoti į laikiną ekspoziciją, nuosekliai atskleidžia ir įvairialypį rinkinio charakterį, ir svarbiausius jo aspektus.“

Autorė taip pat primena, kad greta toje pačioje galerijoje eksponuojamoje parodoje galima pamatyti Lietuvos dailės muziejus sukauptą įspūdingą šeštojo–aštuntojo dešimtmečių tiražavimui skirtų keramikos ir odos pavyzdinių dirbinių, sovietiniais metais sukurtų Vilniaus ir Kauno „Dailės“ kombinatuose, rinkinį. Tarp kitko, „viena parodos vitrina skirta klaipėdiečio juvelyro ir metalo plastikos meistro Petro Balčiaus kūrybai. 1959 m. šis dailininkas pradėjo dirbti Klaipėdos „Dailės“ kombinate, kūrė juvelyrinių papuošalų pavyzdžius gamybai bei metalo mažosios plastikos modelius, pastaruosius – daugiausiai jūrine ir klaipėdietiška tematika“ (Kristina Jokubavičienė „Taikomoji dekoratyvinė dailė – mūsų namams“). 

Sugrįžimai istorijos pėdomis 

Etnokultūros tema birželio „Duryse“ publikuojami du tekstai. Daiva Janauskaitė dalijasi įžvalgomis apie Klaipėdos universiteto Menų fakulteto folkloro ansamblį „Auksodis“ ir jo įkūrėją bei vadovę muzikologę Rūtą Vildžiūnienę, sėjančius mūsų savasties ir šimtmečius formuotos kultūros grūdus („Auksodis“ tapo gyvenimo mokykla“). Etnologė Irena Nakienė susirūpinusi rašo apie etninės kultūros situaciją, jos gaivinimo ir puoselėjimo būtinybę, atkreipdama dėmesį į neseniai pasirodžiusias klaipėdietės Rūtos Grumadaitės-Pabarčienės rekomendacijas sceninėms folkloro interpretacijoms „Iš gyvenimo žvėrių bei žmonių“. Remiantis šia kompaktine plokštele, etnologės nuomone, būtų galima grąžinti liaudies kūrybą į mokyklų ugdymo programas („Rekomendacijos tautosakos puoselėtojams“).

Straipsnyje „Mažosios Lietuvos dukra“ D.Kšanienė pristato nepaprastą asmenybę – birželį garbų 90-metį šventusią kultūros veikėją, lietuvininkų programų, leidinių, bažnyčių, kapinių gaivinimo mecenatę, prieš keletą metų gyvenimą Niujorke iškeitusią į gimtojo krašto miestą Klaipėdą – Evą Mildą Jankutę: „Jos vardas žinomas daugeliui žmonių, besidominčių lietuvininkų gyvenimu, tradicijomis ir jų, deja, tragišku likimu. E.Jankutė yra gyva lietuvininkų gyvenimo, kultūros, papročių ir jų tragedijos liudininkė. Šiandien garbi, išdidi moteris naujomis sąlygomis savitais būdais tarsi tęsia savo garsiojo senelio, Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus, darbus“.

Dar tolimesnę kultūros istorinę atmintį „Duryse“ gaivina ir Jovitos Saulėnienės populiarioji publicistika: autorė veda senósios Klaipėdos Liepų gatve, šiuosyk kviesdama ten paieškoti aristokratiškos dvasios: „Įspūdingi pastatų architektūriniai sprendimai, iškilios miestiečių asmenybės, prie namų ošiantys angliško stiliaus sodai, taip būtini XIX–XX a. pr. klaipėdiečio sielai, tvarka, ramybė – visa tai gatvei teikė majestotiško žavesio“… („Senósios Klaipėdos gatvės. Reprezentacinė Liepų gatvė (2)“).

Literatūriniuose „Gintaro lašuose“… 

Į žurnalą integruotuose literatūriniuose „Gintaro lašuose“, kuriuos sudarinėja rašytojas Gintaras Grajauskas, tradiciškai publikuojama naujos knygos recenzija: Dainius Vanagas šįsyk analizuoja Vytauto Landsbergio „Jotvingių giesmes“ („Landsbergio džiazas“). Be to, skaitytojai turi galimybę įvertinti Jurgitos Jasponytės naujus eilėraščius, Jeronimo Brazaičio išverstą šiuolaikinio JAV rašytojo Richardo Burgino apsakymą „Karlinos trio“, „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkurso dalyvės Julijos Božičko novelę „Vincukas“.

„Durys“ išeina kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį ir platinamos su tos dienos „Klaipėdos“ laikraščiu. Kitomis dienomis žurnalą galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose. Be to, „Duris“ galima atskirai užsiprenumeruoti internetu www.kl.lt/prenumerata ir gauti į namus bet kurioje Lietuvos vietoje.