Bandymas sušokti klasiką. „Altorių šešėly“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre

Tautinės tapatybės paieška scenose galėtų būti svarbi ir prasminga, bet ne kiekvienas kūrėjas geba aktualizuoti klasikinį literatūros kūrinį.

Aurelijus Liškauskas. Arimanto Knašo nuotr.

Didaktinės XX a. pradžios lietuvių rašytojų gaidos ar etnografinio-agrarinio sociumo temos šiandieniniuose kontekstuose ataidi nuspalvintos keista romantika, nostalgija, su nemažu ironijos prieskoniu – atgal į kaimą, prie žagrės. Bandau prisiminti šio sezono premjeras, dedikuotas Vaižgantui – „Dėdes ir dėdienes” Vilniaus mažajame, „Nebylį” Šiaulių dramos teatre bei Kazio Binkio „Atžalyną” Nacionaliniame dramos teatre. Puiki edukacinė priemonė (tai svarbiausias burtažodis kalbant apie nūdienos teatro ir kultūros paskirtį), iliustruojanti mokyklų privalomos literatūros sąrašus. Už šią misiją literatūros kūrinių interpretacijų kūrėjams reiktų padėkoti, juos sveikinti prie teatro kasų išsirikiavusių klasių su literatūros mokytojomis vardu.

Literatūros inscenizacijų sraute bene labiausiai intrigavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pasirinkimas „sušokti” legendinę Liudo Vasario savianalizės ir dvasinių bei emocinių pažinimų dramą pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly”. Spektaklio libretą kūrė Birutė Mar, o pirmoji premjera parodyta 2014 m. kovo 20 dieną. Klaipėdos muzikinio teatro repertuare dominuojant vodevilio tipo siužetams bei pramoginio miuziklo žanrui, naujojo spektaklio anonsas žadino smalsumą – premjera žadėjo naujos kokybės ir temų paieškas.

Abejonių kėlė klausimas, ar įmanoma 700 puslapių prozos tekstu išrašytą išpažintį apie dualistinius žmogiškuosius išgyvenimus ir kūrybinius prieštaravimus adaptuoti ir koncentruotai perteikti 2 valandų trukmės emocionalia judesio ekspresija – šokiu. Kitas aspektas atskleidė kūrybinės komandos drąsą ir ryžtą: V. Mykolaitis-Putinas yra griežtai pasisakęs prieš bet kokį sumanymą ekranizuoti, inscenizuoti ar iliustruoti savo autobiografinį kūrinį. Pasak I. Kostkevičiūtės, „rašytojas ne kartą yra pabrėžęs, kad „Altorių šešėly” esmę sudarąs ne veiksminis, siužetinis pradas, bet lyrinis, refleksinis kūrinio podirvis, be kurio sunyktų visas romano prasmingumas. Dėl to autorius buvo griežtai nusistatęs prieš bet kokius šio kūrinio variantus ar scenoje, ar kino filme, galinčius pažeisti, nuskurdinti jo poetinio mąstymo dimensijas.” (Romanos Brogienės parengti komentarai „Dėl „Altorių šešėly” ekranizavimo, inscenizavimo ir iliustravimo”. Vincas Mykolaitis-Putinas, Raštai. IV tomas. Vilnius, 1992, p. 756.)

Aurelijus Liškauskas ir Aušra Krasauskaitė. Arimanto Knašo nuotr.

Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupės kūrybinius ieškojimus stebiu nuo 2009 m. šokio miniatiūrų spektaklio „Prarastos sielos”, kurį, kartu su trupe ieškodama individualių „atradimų ir praradimų”, pagal kompozitorių Onutės Narbutaitės, Algirdo Martinaičio, Giedriaus Puskunigio, Linos Lapelytės muziką ir Sigito Gedos „Teisingo žodžio maldos” įrašą kūrė choreografė Rasa Alksnytė. Tai buvo pirmas šokėjų bandymas analizuojant kuriančio žmogaus savybes – egoizmą, savigraužą, nusivylimą, drovumą, melancholiją, depresiją – perteikti plonytę ribą tarp genialaus talento ir pamišimo. Įdomus buvo pats kūrybinis metodas – iš Belgijos atvykusi choreografė rengė atviras repeticijas bei diskusijas su žiūrovais ir intensyviai skatino šokėjų kūrybiškumo paieškas. Deja, Klaipėdos publika nepamėgo spektaklio ir šis sulaukė tradicinio projektinių pastatymų likimo – po kelių premjerinių pasirodymų buvo nurašytas į archyvą.

Kūrėjo linija labai svarbi ir Liudo Vasario paveikslui. Pirmasis gyvenimo aplinkybių ir ateities perspektyvų analizės klausimas, neapleidęs vienatvės valandomis, – tai dvasiško pašaukimo ir žmogiškų jausmų nesuderinamumas. Iš jo išplaukia antrasis – „kunigavimo” ir „poetavimo” prieštara: „Kaip kunigas aš ne poetas, o kaip poetas aš ne kunigas.” Autoriui šis ilgą laiką neišsprendžiamas klausimas – viso romano esmė.

Režisieriaus Ramūno Kaubrio išartikuliuotas idėjinis kodas – dvilypumo labirintai – sutampa su V. Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly” dramaturgine linija, tačiau choreografinėje inscenizacijoje to išvysti netenka. Putiniško simbolizmo ir lyrinio „podirvio” pritrūko ir režisūrai, ir scenografijai, ir kostiumams ar pačiam šokiui. Vizualia bei muzikine kakofonija, kartais gana primityvia kūno ir gestų kalba siekiama atpasakoti siužeto peripetijas, tačiau vengiama gilesnių poetinių ar psichologinių ieškojimų, dvasingumo refleksijų ar netikėtų režisūrinių sprendimų. Tai apsunkina atlikėjų užduotį plastine raiška perteikti prieštaringą žmogaus prigimtį, o pasibaigus spektakliui lieka primityvaus ir suvulgarinto atpasakojimo, savotiškai iškastruoto romano nuotrupų įspūdis.

Žmogiškus meilės išgyvenimus ir tragišką baigtį intensyviau perteikia Aušros Krasauskaitės kuriamas personažas (Liucė). Aurelijus Liškauskas nuoširdžiai transliuoja Liudo Vasario tragizmą tik tuomet, kai atsivėrus uždangai apšviečiamas liaunas pusnuogio žmogaus siluetas. Vėliau pagrindinio personažo atlikėjas nebesusidoroja su savo užduotimi ir koncentruojasi į fiziškai atliekamus choreografinius salto ir brėžinius. Bene labiausiai atlikėjui trukdo pramoginio žanro patirtis ir nevalingas įprotis komiškomis mimikomis demonstruoti personažo reakcijas ar išgyvenimus. Nejau užsivilkus sutaną ir primityviai vaizduojant bažnytines apeigas (mišių aukojimas, santuokos sakramentas, išpažinčių klausymas) galima aprėpti dvasinio pašaukimo ir jį graužiančių abejonių spektrą? Tai pabrėžia kūrybinės komandos įprotį naudotis klišiniais įvaizdžiais bei personažų kūrimo metodais.

Šokėjams sutanas keičiant į kaimo bendruomenės ar Kauno grietinėlės kostiumus ir masinėse scenose daugėjant moteriškos lyties atstovių, bendra spektaklio atmosfera ir choreografinė kompozicija nedaug tesiskiria nuo anksčiau regėtų koncertinių programų ir baletinių siuitų, tokių kaip „Skinsiu raudoną rožę” pagal A. Raudonikio dainas ar „Čaplino ir Dolskio korta”.

Belieka grįžti prie programėlėje (nežinia kodėl) akcentuojamų žodžių, kad Tolerancija, galimybė rinktis turėtų būti kiekvieno žmogaus teisė ir pareiga. Tad, neieškodama nuodėmių ir pasinaudodama tolerancijos teikiama pasirinkimo laisve, lieku su savo asmeniniu požiūriu į V. Mykolaičio-Putino poeziją ir prozą, o šokio spektaklio pabaigoje solidariai stojuosi aplodismentams: kad neįžeisčiau publikos ir galėčiau matyti ant scenos nusilenkiančius artistus.

Išrišimą, taip pat įrašytą programėlėje, spėjo duoti pats V. Mykolaitis-Putinas: „Geriau, štai Jums mano kūrinių pluoštelis. Jeigu Jums įdomu, tarkite apie mane iš mano eilių. Aš manau, kad taip pat suklysite. Tačiau už savo spėjimus Jūs patys ir atsakote.” (Kaunas, 1920 m. spalių 3 d.)