Režisierė Agnė Dilytė: „Kvėpuoju savo kūryba“

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užkulisiuose mane pasitinka žalia linksmai nusiteikusi varlė. Pasiteiravusi, ką čia veikiu, prisistato esanti Kvaterina ir linksmai pakštelį į žandą – būsime pažįstamos. Ji bei dar keturiasdešimt choristų, dainuojančių, šokančių ir vaidinančių Agnės Dilytės muzikiniame-teatriniame žaidime vaikams „Neliūdnos varlės neprincas”, energingai ruošiasi sekmadienio premjerai.

Režisierė Agnė Dilytė. Algirdo Kubaičio nuotr.

Režisierė Agnė Dilytė. Algirdo Kubaičio nuotr.

„Vaikai – rimti ir protingi žiūrovai. Apie gyvenimą tamsioje, liūdnoje mentalinėje baloje su jais kalbu paprastai, lengvai ir linksmai. Spektaklio metu „ne” tampa „taip”. Tai visiškai nauja pasaka, kurios jums dar neskaitė mama”, – pasakoja režisierė.

Socialinė pasaka apie kasdienybę

Kokią istoriją pasakojate spektaklyje „Neliūdnos varlės neprincas”?

Šitą pasaką galėčiau pavadinti socialine. Ji apie tai, kur mes gyvename, apie mentalinę balą, kurioje plaukiojame. Kyla klausimas, norime iš jos išplaukti ar ne? Spektaklis plačiausia prasme yra apie Lietuvą ir mūsų charakterį, melancholišką būdą, negatyvizmą, pesimizmą, klišes. Tėvai spektaklyje atpažins save ir juos supančius žmones, o vaikai – savo aplinką: darželį, mokyklą, kiemą.

Spektaklyje šoka, dainuoja ir vaidina visas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras.

Muzikiniuose teatruose įprasta, jog vaidmenis atlieka solistai, profesionalūs aktoriai, o choras ir orkestras atsiduria antrajame plane. Norėjome sulaužyti stereotipus. Todėl sutarėme, jog chormeisteris Vladimiras Konstantinovas mano parašytam tekstui sukurs muziką, o varles ir kitus personažus vaidins patys choristai. Stengėmės sudaryti sąlygas jų ryšiui su publika, todėl spektaklis ganėtinai interaktyvus.

Scenoje nematau dekoracijų… Kodėl pasirinkote tokį sprendimą?

Norėjome, kad choras galėtų judėti laisvai. Visa mūsų kūrybinė komanda nusprendė atsisakyti klasikinių sprendimų: griozdiškų dekoracijų, fejerverkų, konfeti, didingumo ir t. t. Siekėme sukurti konceptualų kūrinį. Minimalistinis ir tekstas, ir muzika, ir vaizdas. Dekoracijas atstos šviesų efektai, judesys ir gyva muzika. Žinoma, vaikams reikia vizualumo, todėl pasirinkome gana prašmatnius kostiumus, kuriuos sukūrė dailininkas Artūras Šimonis.

Spektaklyje jaučiama lengva ironija…

„Neliūdos varlės neprincas” nėra liūdnas ar slogus spektaklis, jame su šypsena kalbama apie nelaimingumą. Sąmoningai pasirinkau eiliuotą kalbą. Esu trisdešimtmečių kartos atstovė, užaugau su lietuvių literatūros klasikais R. Skučaite, V. Palčinskaite, A. Matučiu, mane įkvepia įsimenami, skambūs jų tekstai, turintys žavaus naivumo. Mano pasąmonėje gyva jų kalba, tonas, todėl savo librete švelniai pasišneku su minėtaisiais autoriais. Pabandžiau sukurti savitą kūrinį plėtodama dialogą su lietuvių vaikų literatūros klasikais, pajuokavau jų kalba.

Spektaklio „Neliūdnos varlės neprincas” fotogalerija.  Algirdo Kubaičio nuotr.

Norėjo tapti rašytoja

Agne, kokia Jūsų pažinties su teatru istorija?

Visada norėjau būti rašytoja, baigusi vidurinę mokyklą planavau pakeliauti po pasaulį, o vėliau iš gautos įdomios patirties pradėti kurti. Tikėjausi šitaip įveikti gyvenimo mokyklą. Bet vis tiek reikėjo ko nors mokytis, todėl pasirinkau laisvesnę profesiją, kuri nevaržo meninio polėkio. Režisūra pasirodė plačiausia, daugiausiai disciplinų apimanti ir man šiuo atveju tinkamiausia specialybė – visų menų sintezė.

Kuo išskirtinis darbas teatre?

Jis ganėtinai sudėtingas, nes dirbama komandoje. Režisieriaus, kaip kūrėjo, darbas labai įdomus, nes sumanymų perkėlimo į sceną instrumentas yra pats žmogus. Su juo dirbti, lipdyti, nukreipti į tą pusę, į kurią pats nori eiti, įtikinti savo vizija nėra lengva. Reikia atrasti dialogą su aktorias ir kitais kūrybos partneriais, visa jų komanda; įkalbėti siekti tokio rezultato, kuris tau atrodo geriausias. Režisierius šiuo požiūriu nėra visiškai savarankiškas, bet, kita vertus, atsako už viską, kas vyksta.

Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Kiekvieno naujo spektaklio pastatymas yra iššūkis. Atrodo, jog nieko nežinai, nemoki, nesupranti. Net kai pati esu pjesės autorė, numačiusi veiksmą, konfliktus, kurie vyks scenoje, pradėjus ją statyti atrodo, jog viską darau pirmą kartą. Tenka prisiminti įvairias profesines subtilybes, pasitelkti vaizduotę. Bendravimas su skirtingo mąstymo ir pažiūrų žmonėmis pasitaiko sudėtingų akimirkų, konfliktinių situacijų, nors iš esmės užmegzti kūrybinį kontaktą yra lengva.

„Jaučiuosi tarsi būčiau vaikas”

Kaip pasirinkote kurti vaikams?

Aš pati jaučiuosi tarsi vaikas: kalbu, ką mąstau, pati mėgstu žaisti, kvėpuoju tuo. Kiekvieną spektaklį vaikams vadinu žaidimu, nes gyvenime jo trūksta. Pažiūrėkite, koks yra lietuviškas teatras – sunkiasvoris, labai rimtas, analizuojame gelmes, žaizdas, ydas. Kuriant vaikams pats priėjimas prie temų yra daug lengvesnis, o ir atmosfera yra pozityvesnė. Medžiaga jiems paprastai yra alegorijos bei metaforos, todėl apie rimtus dalykus gali kalbėti žaismingai, paprastai, su humoru ir lengva ironija.

Kokius kūrinius renkatės savo spektakliams?

Vaikams pjeses kuriu pati. Rinkdamasi atsižvelgiu ir į tai, kiek pjesės atliepia mano mintis ir pojūčius. Nelabai mėgstu klasikinius kūrinius, mieliau renkuosi šiuolaikinę dramaturgiją – man svarbu tai, kas vyksta dabar, įdomi dar nestatyta, šiuo momentu aktuali medžiaga. Tai panašu į draugų rinkimąsi: bendrauji su žmonėmis, kurie intriguoja, sudomina, kelia geras emocijas, yra panašūs į tave. Renkuosi tekstus, su kuriais susikalbu, pjeses, kurias paskaičiusi pagalvoju, kad ir pati mielai šitaip parašyčiau

Ar lengva į savo spektaklį pažiūrėti iš šalies, įvertinti jį?

Paprastai jaučiu, kuris mano darbas yra pavykęs, o kuris ne. Kaip padaryti, jog rezultatas visada būtų geras, manau, nėra recepto. Tiesiog jauti, kad išspaudei maksimumą. Man asmeniškai tam reikalingas susikalbėjimas kolektyve, komandinis darbas, kai nėra trukdžių ir nesi pririštas prie tam tikrų pastatymo dalykų, kai kas nors vėluoja, neturi laiko ar galimybių.

Kaip nepavargti? Kokia Jūsų varomoji jėga?

Tikiu, kad gimiau dėl to, ką darau. Neįsivaizduoju, ką dar galėčiau veikti. Tiesiog jaučiu, kad galiu tik kurti, išbandyti įvairias meno sritis. Labai svarbu gauti atsaką iš žiūrovų, nes tik jis parodo, kad tai, ką kuri, turi reikšmę.

Režisierės Agnės laiškas patiems didžiausiems ir protingiausiems žiūrovams.

Norit tikėkit, norit ne, tačiau vieną dieną į mano minčių pasaulį įkrito varlytė, prisistatė esanti Kvaterina ir paprašė, kad papasakočiau apie ją vaikams. Ji man pasiskundė, kad gyvena labai nuobodžioj baloj, pilnoj nelaimingų ir paniurusių varlių, kurios (o, siaube!) visai patenkintos, kad yra nelaimingos! Negana to, jos pešasi tarpusavy, pavydi viena kitai, nenori niekur keliauti. Jos net nenori pasmalsauti – kas gi gražaus yra aplinkui, už balos ribų. Jos nenori draugauti su kitais padarėliais – drugeliais, paukščiais, katinais ir gyvačiukais. Kiekvieną dieną jos sėdi nykiose pamokose ir kvaksi lotynų kalbos žodžius, vadovaujant storų storiausiai mokytojai Akvagordijai. Kam reikalinga ta lotynų kalba? Argi ja galima susikalbėti su savo šeima ar parašyti sveikinimo atviruką močiutei? Mano naujoji draugė Kvaterina buvo tokia nelaiminga, kad nusprendžiau kažką daryti. Pavyzdžiui, parašyti pasaką. Nedelsdama tą sumanymą ir įgyvendinau! Juk visas geras idėjas reikia tučtuojau paversti darbais!

1 komentaras

Parašykite komentarą