Naujoji Thomo Manno muziejaus ekspozicija apie praeitį kalba moderniai

Rašytojo Thomo Manno memorialinis muziejus Nidoje šį sezoną lankytojus pasitiks naująja ekspozicija: šiuolaikinių technologijų dėka ji ne tik primena Nobelio premijos laureato gyvenimo bei kūrybos faktus, bet ir poetiškai atkuria jo vasarnamyje praleistų dienų atmosferą.

Thomo Manno memorialinio muziejaus naujosios ekspozicijos fragmentas. Justino Dūdėno nuotr.

Bendradarbiaudama su rašytojo memorialiniu muziejumi bei Th. Manno kultūros centru, ekspoziciją sukūrė Vilniuje veikiančios bendrovės „Ekspobalta“ komanda: menininkas Saulius Valius, architektas Justinas Dūdėnas, skulptorius Gediminas Piekuras ir medijų menininkai Daumantas Plechavičius bei Aistė Valiūtė. Jų pasiūlytas projektas įgyvendintas gavus LR Kultūros rėmimo fondo skirtą dalinį finansavimą.

Paveikslais „apsimetantys“ medijų ekranai, tikruosius vasarnamio baldus menantys ažūriniai siluetai, garsiojo vilos savininko bei jo šeimynykščių pasisakymus cituojančios garso instaliacijos – anot naujosios muziejaus ekspozicijos kūrėjų, pagrindinis tikslas buvo padaryti svečiui gilų įspūdį, kuris ir po apsilankymo išliktų atmintyje, primindamas išskirtinę vasarnamio aurą. Daugelis ekspozicijos sprendimų yra unikalūs, jos kūrėjų, įgyvendinusių ne vieną reikšmingą ekspozicijų projektą, čia pritaikyti pirmą kartą.

Autentiką atstoja technologijos

Anot ekspozicijos projekto vadovo S. Valiaus, Th. Manno vasarnamyje įsikūręs memorialinis muziejus – vieta, visomis prasmėmis svarbi tiek Lietuvos, tiek Vokietijos kultūrai. Tad, plėtojant ekspozicijos sumanymą, siekta atskleisti kaip įmanoma daugiau informacinių sluoksnių, ieškota nestandartinio sprendimo, kuris labiausiai tiktų nelengvai užduočiai – apipavidalinti muziejų, kuris beveik neturi materialių eksponatų.

„Tai iš principo skiriasi nuo kitų muziejų ekspozicijų projektų, mat šiuo atveju autentiški yra tik kontūrai, patalpų tūriai, o detalės – nebeoriginalios. Atspirties tašku tapo mintis, kad tai ne šiaip sau vasarnamis, bet kūrėjo namas, išskirtinis savo dvasia, – teigė S. Valius. – Be to, mūsų sukurtos ekspozicijos principas suteikia galimybę nuolat pildyti ją nauja informacija, fotografijomis.“

Pasitelkus vaizdo projekcijas, lankytojai „akis į akį“ susitinka su vasarnamio šeimininkais, tarsi išnyrančiais iš nebūties. „Buvo akivaizdu, kad vengiant užgrūsti sienas tekstais bei nuotraukomis, reikia pritaikyti medijų ekranus. Tačiau drauge nesinorėjo jų pateikti pernelyg tiesmukai. Parinkome specialią medžiagą jiems užmaskuoti, kad atrodytų tarsi išblukę paveikslai, kuriuose nustatytu ritmu išryškėja nuotraukos“, – sakė projekto vadovas.

Išraitė ore

Dokumentinės fotomedžiagos, kurioje būtų užfiksuotas namelio interjeras, išlikę labai mažai. Tačiau ji tapo paspirtimi skulptoriui G. Piekurui, sukūrusiam ažūrines čia stovėjusių baldų konstrukcijas-iliuzijas. Šios atrodo taip, tarsi būtų lengva ranka išraitytos ore – iš tiesų „baldai“ išlankstyti iš metalinių strypų. „Kūrybinės užduoties įgyvendinimas, eskizams suteikus realų erdvinį pavidalą, man pačiam tapo įdomiu atradimu“, – sakė G. Piekuras.

Anot S. Valiaus, šie kūriniai – tarsi materializuota poetinė vizija. „Baltos linijos primena Th. Manno vaikų drabužių puošybą ir perkeltine prasme kalba apie praeitį, mus pasiekiančia per atminimo kontūrus“, – akcentavo jis.

Trys istorinės vasaros

Th. Manno memorialinio muziejaus direktorės Vitalijos Jonušienės teigimu, nuo 1996-ųjų veikiančios įstaigos ekspozicija iki šiol nebuvo keičiama. „Viena vertus, neturime autentiškų eksponatų, kita vertus, ieškojome patikimų partnerių“, – sakė direktorė.

Abejonių nepaliko Lietuvos ekspozicijas EXPO parodoms, Lietuvos nacionalinės galerijos ir Lietuvos nacionalinio muziejaus bei didžiausių galerijų ekspozicijas kūrusios „Ekspobaltos“ patirtis. „Jų pasiūlytas originalus sprendimas visiškai pakeitė muziejaus interjerą. Tikimės, kad ši ekspozicija sudomins lankytojus išskirtiniu dėmesiu Th. Manno asmenybei bei jo Nidoje praleistų dienų dvasiai“, – vylėsi V. Jonušienė.

Namelyje Th. Mannas ir jo artimieji praleido tris vasaras iš eilės. Anot V. Jonušienės, rašytojo dienotvarkė atostogų metu nedaug skyrėsi nuo įprastosios. Būdamas drausmingas žmogus, Th. Mannas griežtai laikėsi plano – po pusryčių kelias valandas skirdavo rašymui, eidavo pasivaikščioti, popiet tvarkydavo korespondenciją, o vakare mėgaudavosi plokštelių koncertu – klausydavosi mėgstamos Richardo Wagnerio, Franzo Schuberto ir kitų kompozitorių muzikos.

Investavo Nobelio premiją

Rašytojas Th. Mannas pirmąkart Nidoje atostogavo 1929 m. Paskatintas puikių įspūdžių, sumanė pasistatyti čia namą. Jo projektą parengė vienas iš veikliausių to meto Memelio (Klaipėdos) architektų Hermannas Reissmannas. Į namelio statybas Th. Mannas investavo dalį Nobelio premijos, 1929-aisiais pelnytos už romaną „Budenbrokai“. Paskutinįkart Mannų šeima Nidoje apsilankė1932-aisiais. Netrukus po to pasikeitus Vokietijos santvarkai, jie emigravo iš gimtinės, kur Th. Mannas nebegrįžo iki pat savo mirties 1955-aisiais.

Tuo metu rašytojo vasarnamis Nidoje buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį. Per karą jis nukentėjo, sovietmečiu buvo suremontuotas. Jame veikė viešbutis, jaunų specialistų namas, vėliau čia įkurdinta skaitykla su maža ekspozicija. 1990-aisiais Lietuvoje įsteigta Th. Manno draugija paskatino prikelti rašytojo vilą naujam gyvenimui. Rengiant projektą, kuriuo rūpinosi architektas Saulius Manomaitis, atsižvelgta į rašytojo artimųjų prisiminimus. Th. Manno memorialinis muziejus duris atvėrė 1996-aisiais. Po dvejų metų jis pasitiks dvidešimtmetį.