Gamtos sukurta, dailininko palytėta

„Didelę gyvenimo dalį praleidžiu prie jūros. Man patinka čia gyventi, nes pasiilgstu bangų, vėjo ir smėlio. Jūra man yra gyvenimo būdas, aš nesieju jos su atostogomis ir įdegiu”, – sako klaipėdietis tapytojas Ernestas Žvaigždinas.

Todėl nesvarbu, koks metų laikas, koks oras, rytas ar vakaras – pasivaikščioti pajūriu tapytojui tapo kasdienybe.

Vos pajutęs, kad nuo kūrybinių ir egzistencinių minčių gresia perkrova, jis meta į šoną visus darbus, sėdasi ant dviračio ir „emigruoja” į Smiltynę.

Anot E. Žvaigždino, pajūris yra vieta, kur lieki tik tu, begalinė erdvė, žvilgsnis, prikaustytas prie horizonto, sūrus vėjas, velėjantis galvą, ir smėlėtas krantas su daugybe jame atsispaudusių pėdsakų. Nupėdini pajūriu keletą kilometrų, išvalai mintis ir grįžti atgal, lengvai nuskaidrėjęs, o neretai ir praturtėjęs tikrąja šio žodžio prasme. Jei akimis ganai ne tik debesis ir horizontą, bet kartais žvilgteri ir sau po kojomis, randi gražių dalykų: plokščių akmenėlių, gintaro krislų, kriauklelių ir smėlio bei vandens nugludintų medžio nuolaužų.

Medis – pati artimiausia ir parankiausia žmogui medžiaga. Jis turi ypatingą faktūrą, spalvą ir garsą. Medyje galima užčiuopti ir pajausti gyvybę. Todėl E. Žvaigždinui medis kaip materija atrodo labai patrauklus. Daugybę metų jis rinkdavo pajūryje sausuolius ir nešdavosi namo.

„Nerašyk taip, dar pagalvos, kad važiuoju prie jūros malkų pasirinkti, – šmaikščiai pabara. – Ne taip lengvai ir ne kasdien pavyksta kažką rasti. Specialiai neieškau – žingsniuoju pajūriu, ir jei pasipina po kojomis koks gražus medžio tvarinys, paimu. Pasitaikydavo rasti nemenkų. Tokius saugiai paslėpdavau, kad kitąkart galėčiau parsigabenti.”

Ilgus metus pajūryje surinkti sausuoliai dulkėjo dailininko dirbtuvėje, kol šį rudenį netikėtai kilo mintis kažką iš jų sutverti. Taip užgimė netikėta mums visiems ir pačiam tapytojui medžio mažosios plastikos paroda „Gamtos ir laiko sukurta, jūros išplauta, vėjo ir laiko nugludinta ir Ernesto ranka palytėta”.

„Nereikia į tai labai rimtai žiūrėti. Tai gal net ne kūryba, o žaidimas. Traukiu iš dėžės sausuolį ir žiūriu, ką čia jam pritaisius. Ir pridedu: tai sparną, tai luotą. Žinoma, tarp radinių buvo ir tokių, kurie iš karto turėjo apibrėžtą formą. Tarsi nuorodą, ką iš jų reikia daryti. Ir nieko nebegali keisti. Tai nulemta. Kitus sujungiau iš keleto detalių.”

E. Žvaigždino plastikoje sunkiai suvokiama riba, kur baigiasi gamtos veikla ir prasideda menininko darbas. Išlaikyta subtili santarvė su gamta ir santykio su ja estetika.

„Įdėdamas per daug savęs gali viską sugadinti. Turi pajausti subtilią ribą, kada prislopinti savo emocijas ir leisti kalbėti medžiui”, – sako tapytojas

Abstrahuotos medinės kompozicijos tęsia tautinės sakralinės skulptūros tradicijas, užčiuopiama jautri sąsaja su lietuvių liaudies menu. Ernesto mediniai stebuklai minimalūs, santūrūs, lengvi.  Paliekama švarios erdvės, kurioje geriau išryškėja medžio plastika. Jokios vizualinės daugiakalbystės – tik atrasta, išjausta forma, kurią greičiausiai padiktavo pati materija.

E. Žvaigždino mažoji plastika iki gruodžio 5 d. eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje, J. Janonio g. 9.

Bibliotekos darbo laikas: I–V 10­–19 val.