Aurelijus Liškauskas. Sušokti „Altorių šešėly“

Aurelijus Liškauskas ir Aušra Krasauskaitė. Arimanto Knašo nuotr.

Aurelijus Liškauskas ir Aušra Krasauskaitė. Arimanto Knašo nuotr.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) kovo 20 bei 22 d. vyks šokio spektaklio pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ premjera. Kūrybinė komanda kiekvieną dieną gyvena spektaklio nuotaikomis. „Ryte keliuosi kaip Liucė, miegoti einu kaip Liucė ir visą dieną gyvenu, tarsi būčiau ji“, prisipažino šį personažą įkūnijanti choreografo padėjėja Aušra Krasauskaitė.

Romanas į sceną buvo perkeltas vos porą kartų, mat pats autorius tai draudė, o po V. Mykolaičio-Putino mirties praėjus 25 metams jį pastatyti ryžosi tik Alytaus miesto bei „Knygos“ teatras. Šį kartą netradicinė romano interpretacija, paremta judesiu ir kūno kalba, gimsta Klaipėdoje.

Birutė Mar. Algirdo Kubaičio nuotr.

Birutė Mar. Algirdo Kubaičio nuotr.

Šokio spektaklio libreto autorė Birutė Mar pripažino, jog didžiulį svorį turintį kūrinį sutramdyti nebuvo paprasta: „Kai praeitą vasarą režisierius, KVMT vadovas Ramūnas Kaubrys paskambino ir pasiūlė dirbti su šiuo pastatymu, buvau šokiruota. Žinodama, kad tai bus šokio spektaklis, skaičiau romaną iš naujo, vertindama per gyvenimo patirties prizmę. Pasidarė baisu, nes pamačiau, jog jame yra tiek temų ir minčių, filosofijos… Kaip rašyti dramaturgiją žinant, kad spektaklyje nebus nė vieno žodžio? Žinau, kad savo libretu galiu tik įkvėpti, atrinkti tam tikras scenas. Man asmeniškai įdomi žmogaus kelio tema – kokį jį pasirinkti ir kaip juo eiti.“

Ramūnas Kaubrys. Algirdo Kubaičio nuotr.

Ramūnas Kaubrys. Algirdo Kubaičio nuotr.

„Pati mūsų literatūros istorija pasako, kiek šis kūrinys svarbus lietuvių tautai. Tai išskirtinis romanas, kurį kiekvienas mūsų priima savaip. Pristatydami Liudo Vasario istoriją neturime tikslo šokiruoti. Uždavinys surasti pastatymo idėją atiteko choreografui Aurelijui Liškauskui – jis mums visiems diktuoja smulkesnes užduotis“, – šokio spektaklį pristatė režisierius R. Kaubrys.

Pokalbį su choreografu A. Liškausku tęsiame jaukiame kabinete. „Čia suneštas mūsų rekvizitas… Prisėsk. Iškart atsiprašau – dirbame dideliu greičiu. Spektaklis bus nemažo tempo, žiūrėsime, ar jis pasiteisins. Aš pats nemėgstu ilgų scenų, monologų, duetų, todėl jos keisis labai greitai – įdomu, kaip viskas išeis“, – mintis beria pašnekovas.

Ar žiūrovui nebus sunku susigaudyti, kas vyksta scenoje?

Žiūrovui apskritai sunku įtikti, kartais jam viskas vyksta per lėtai, kartas – per greitai. Tad ir eksperimentuojame, patys būdami bandomieji triušiai. Kiekvienas spektaklis yra egzaminas. Kaip pasiruoši, išmoksi, taip ir pasiseks.

Aurelijus Liškauskas. Arimanto Knašo nuotr.

Aurelijus Liškauskas. Arimanto Knašo nuotr.

Kodėl pasirinkote būtent šį, lietuvišką, visiems gerai pažįstamą kūrinį?

Rinkdamasis kūrinį pirmiausia galvoju apie jo vizualumą, dinamiką, veiksmą, svarstau, kiek galėsiu sukurti scenų, pasikeitimų. Iš karto jo nesudievinu, žinoma. Šis romanas yra didingas, ir kadaise man buvo labai įdomus. Dabar jį perskaičiau visai kitaip, kai kurios vietos atrodo pritemptos, kita vertus, reikia prisiminti, kada jis buvo rašytas – tuo metu jo idėjos šokiravo.

V. Mykolaitį-Putiną pasirinkau manydamas, kad esame jį bei kitus lietuvių autorius pamiršę, šloviname užsieniečius. Ne tik literatūroje, bet visose srityse. Atvažiuoja koks nors turkas ir visi gulasi jam po kojom, amerikietis – visi jam perka gėrimus bare ir t. t. Man pačiam tai nesvetima, aš irgi šitaip elgiuosi, jausdamasis labai paslaugus. Užsimiršimas, kad esu lietuvis, ir paskatino pastatyti šį šokio spektaklį. Jeigu šis spektaklis pavyks, turėsime įrodymą, kad ir Lietuvoje yra iš ko rinktis: lietuviškas kūrinys nebūtina yra su liaudies rūbais ar visiems gerai žinoma tautine potekste, lietuvių literatūroje gvildenamos tokios pat temos, kaip ir užsienio rašytojų kūryboje – meilė, pavydas, kančia.

Romanas iki šiol yra tik dukart tapęs pagrindu sceniniams pastatymams. Ar šablonų nebuvimas padeda?

Tiesą pasakius, vengiu žiūrėti ir ieškoti pavyzdžių kitur. Lankausi lietuvių ir užsienio režisierių spektakliuose, tačiau idėjų iš jų nesisemiu, nėra baimės būti į kažką panašiam. Vis tiek šokio spektaklį statai vadovaudamasis gana konkrečia stilistika: arba klasikinį variantą, arba modernų, toli nenubėgsi. Ką nors naujo išrasti labai sudėtinga… Žinoma, judesius, scenografiją, choreografiją kuri savo: gali pasirinkti, į kurią pusę pasuksi, į vaidybinę, šokio, kompozicijos ir t. t.

Kaip bus šiuo atveju?

Šiame spektaklyje šokis jungiamas su vaidyba. Gal kas nors įžvelgs naują braižą, kurio iki šiol nebuvo? Esu sportinių šokių atstovas ir nesivadovauju viena kliše. Jos nebuvimas yra pagalba statant tokio žanro kūrinius. „Altorių šešėly“ viskas prasideda nuo mistikos, po to – liaudies šokiai, dar vėliau – fokstrotai, tango ir t. t.

Spektaklyje nebus vaizduojamos religinės apeigos?

Nedarysime tikrų liturgijų, mišių, vestuvių, įšventinimų. Sudėliosime tik pagrindinius akcentus. Romane taip pat nėra išsamiai aprašyta, kas vyko vestuvių metu, plačiai nepasakojama ir mišių eiga. Šokio spektaklyje taip vyrauja dviejų žmonių istorija, pažvelgiama ir Liucės akimis, kartais net nutolstant nuo Liudo. Kertinis akcentas – Liucės vidinė tragedija. Skaitydamas romaną pykau ant pagrindinio veikėjo:  jis tapo bejausmis, ir matydamas visa, kas vyksta, nieko nesiėmė.

Aurelijus Liškauskas. Arimanto Knašo nuotr.

Aurelijus Liškauskas. Arimanto Knašo nuotr.

Kas spektaklio statymo metu sukėlė daugiausiai apmąstymų, diskusijų, iššūkių?

Statiškos scenos. Kiek gali būti judrumo kunigo veiksmuose? Daug duetų būti negali, liesti moteris pagrindinis veikėjas, Liudas Vasaris, pradėjo tik po įšventinimo. Tokias scenas išspręsti gana sudėtinga. Šokio kalba sunku padaryti taip, kad žiūrovas suprastu viską, kas vyksta: monologus, dialogus, veikėjų kaitą nė neskaitęs teksto. Čia labai padeda A. Krasauskaitė ir R. Kaubrys – jų patarimai gelbsti jungiant scenas, kuriant bendrą spektaklio vaizdą. Kolektyvo prašau, kad palaikytų, patartų, nesakytų, jog negali kažko padaryti, o tiesiog siūlytų kitus variantus, padėtų ieškoti kompromisų. Tai padeda įveikti greito darbo tempo kuriamą stresą, nuovargį.

Pats rinkote spektakliui muziką.

Beveik tris mėnesius dirbome be muzikos. Tiesą pasakius, iš anksto jaučiau, jog muziką teks pasirinkti pačiam ir pradėjau dėliotis scenas. Štai, kaimo scena. Kaip aš ją įsivaizduoju? Analizavau, ieškojau, svarsčiau, pasirinkau akordeono muziką. Bet kokia ji turi būti, ką perteikti? Atsiradus tikslesniems motyvams, ieškojau kitų spendimų. Rinkdamasis muziką, vadovaujiesi intuicija.

Kas Jums, choreografui ir šokėjui, maloniausia statant šį spektaklį?

Kai pajauti, kad dirbant bėga ašaros ar nukrečia šiurpas, kai supranti, jog tai yra paveiku. Kai sulipdai sceną ir matai, kad tas žmogus, kuris šoka ir vaidina, pasijunta gerai, jaučiasi realizavęs save. Beje, asmeniškai man labai malonu šokti su sutana – atrodo, jog manęs labai daug.

Ko gali tikėtis į spektaklį atėjęs žiūrovas?

Norint sudominti žmogų bet kokiu pasirodymu – scenoje, televizijoje ir t. t. – šiais laikais įprasta pralieti kraują, nusimauti kelnes, būti televizijos veidu, padaryti kokią didelę kvailystę ir t.t. Tokių reklaminių ančių neturime, tačiau netikėtų, šokiruojančių sprendimų spektaklyje bus, ypač pabaigoje.

3 komentarai

  1. Julius

    Och, idomi rasliava. Ir isvis idomu man kaip imanoma sokt kunigo vaidmeni.

  2. ruts

    buvome premjeroje, labai patiko. o ir pats straipsnis tikrai neblogas.

  3. Labas,

    Noriu užduoti klausimą Aurelijui.
    Dirbau kartu su juo viename kolektyve, dažnai mačiau ir matau dalyvaujantį įvairiuoses renginiuose. Ką matau? Matau jauną, kūrybingą, atsakingą ir svarbiausia DRĄSŲ žmogų, kuris, ko gero, visiškai nesikompleksuoja, drąsiai rodo savo asmenybę scenoje ir mane tai labai žavi. Asmeniškai dažnai jaučiu, kad galėčiau savo tam tikrus sugebėjimus parodyti kitiems ir tokiu būdu sudominti žmones ir jiems padėti, tačiau kažkaip pritrūksta tos pačios drąsos, drąsos veikti pakankamai atvirai, be jokių baimių ir tai mane pristabdo..Tai klausimas toks: Ar buvo kada nors pas Aurelijų scenos kompleksų ar scenos baimių, ir, jei taip, kaip jis dirbo, kad visas tas kliūtis paverstų drąsa?

    Pagarbiai, Edvardas

Komentuoti: Julius Atšaukti atsakymą