Žinios „alternatyvių faktų“ amžiuje

XX amžiaus pradžioje vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche paskelbė savo žymųjį teiginį: „Faktas yra nuogas.“ Pasak mąstytojo, prasmę faktui suteikia tik interpretacija, kuri yra ribojama interpretuojančiojo mąstymo ir vaizduotės, bet jokiu būdu ne paties fakto. Literatūrologai, meno istorikai ir kritikai, Vakarų šalyse jau susiformavusios žiniasklaidos atstovai pasijuto laisvai.

Egle Bucelyte

LRT laidos „Panorama“ stop kadras.

Minėto amžiaus antrojoje pusėje įsigalėjo teiginys, kuris angliškai skamba „anything goes“ (liet. tinka bet kas) – tada pasiekta interpretacijos laisvės viršūnė, kuri žiniasklaidoje žymėjo turbūt didžiausią istoriškai kada nors buvusią žodžio ir įsitikinimų laisvę. Lietuvoje postmoderniai gyvenome tik kiek daugiau nei dešimtmetį ir matėme jau visai kitokias žodžio laisvės metamorfozes, nei XX amžiaus Vakarų valstybėse, nes ten dar nebuvo pamiršta, kad kitame sakinyje F. Nietzsche pridūrė: „Interpretuojantysis faktą pirmiausiai svarstyklėmis sveria savo vertybes, įsitikinimus ir taip nusistato interpretacijos ribas.“ Klasikinės Vakarų žiniasklaidos tradicijoje šis teiginys turi ypatingą reikšmę: kiekvienas spaudos leidinys, radijo stotis ar televizijos kanalas yra sąlygojamas vadinamųjų fakto suvokimo ir nuomonės perteikimo žiūrovams premisų. Pavyzdžiui, beveik kiekvienoje valstybėje yra visuomeninis transliuotojas ir komerciniai kanalai. Lietuvoje ši skirtis dabar labai strigdama ima veikti ir turi poveikį televizijų žinių laidoms. Premisos reiškia, kad kanalas iš anksto, ne fakto akivaizdoje apsisprendžia dėl žurnalistų ir redaktorių politinių, etinių ir moralinių pažiūrų: akivaizdu, kad žurnalistų Roko Petkevičiaus ir Eglės Bučelytės išankstinės nuostatos, pagal kurias pateikiami komentuojami faktai, labai skirtingos.

Deja, Lietuvoje, kitaip nei Vakarų valstybėse, komerciniai televizijos kanalai, pranešdami žiūrovams žinias, savo išankstinių nuostatų viešai neskelbia ir nedeklaruoja. Tai, kad „Lietuvos ryto TV“ yra susijusi su dienraščiu „Lietuvos rytas“, yra akivaizdu. Tačiau kiek žiūrovų netikėtai paklausti atsakytų, kas valdo LNK ar TV3 kanalus? Maža dalis. Komercinių bendrovių, kurios valdo minėtas televizijas, žinių laidose vienaip ar kitaip interpretuojami tikrovės faktai, kurie komentuojami būtent minėtoms bendrovėms naudingų interesų linkme. Kadangi komerciniai televizijos kanalai turi daugybę interesų, kurie kinta pagal politinę konjunktūrą, besikeičiančias verslo sąlygas ir kitus faktorius, žinių laidų redaktorių ir žurnalistų premisos irgi labai nepastovios, kintančios per, tikėtina, įvairius darbinius susitikimus ir konkrečias komandas, kuria linkme žiniose perteikti tikrovę televizijos žiūrovams. Apie bent kiek pastovesnes, ne taip dinamiškai kintančias premisas, kurios būtų viešai deklaruojamos, galima tik svajoti arba žvilgtelti į Vakarų šalių laisvos spaudos tradicijas, kurios pastaruoju metu irgi gerokai susvyravo.

Taigi faktorių, kurie lemia interpretacijos laisvę, televizijos žinių žiūrovai nežino. Labai retas yra kiek sąmoningesnis ir užduoda klausimą: kam naudinga faktus suprasti būtent taip, bet ne kitaip? „Lietuvos ryto TV“ žinių žiūrovai premisas gali bandyti formuluoti pagal tai pačiai bendrovei priklausančio dienraščio politiką (spaudą eiliniam vartotojui lengviau analizuoti, nes ji diktuoja lėtesnį ir gilesnį interpretacinį santykį, o žiūrint televiziją veikia ir klausos, ir regėjimo juslės – šis dvilypumas lemia tai, kad bežiūrint analizė neįmanoma, norint geriau suprasti žurnalistų išankstines nuostatas, tektų žiūrėti įrašus). „Lietuvos rytas“ ir tai pačiai bendrovei priklausanti televizija žiniose ypatingą dėmesį skiria kriminalinėms naujienoms, orientuojasi į skandalus ir dažnai skleidžia žinias apie etikos ir moralės paribių reiškinius.

TV3 kanalo žinios primena pagal struktūralistines taisykles sukonstruotą pasaką, kurioje žiūrovas išmušamas iš vėžių, šokiruojamas, po to jį bandoma įtikinti, kad per dieną Lietuvoje vyko baisios avarijos, politikai ir vėl susikompromitavo, nusikalsti linkę asmenys tyko žiūrovo už kiekvieno kampo. Minėto kanalo žinių finale – idiliški vaizdeliai iš tolimų užsienio šalių: nerimas nuslūgsta, atsipalaiduojama, tačiau čia pat įkrinta išganinga mintis „o gal tikrai yra geriau ten, kur nėra mūsų?“. Po saldaus finalo žinių laidos vedėjai dar nepalieka žiūrovų ramybėje: pranešami artimiausių dienų orai, kurie, esant bet kokiai prognozei, dažniausiai vis tiek nėra palankūs.

LNK kanalo žinios išskirtinės šiurpinimo poveikiu: žiūrovui irgi lyg pasaka sekama viena ištisinė šiurpė. Panašios pasakos būdavo sekamos senajame Lietuvos kaime tamsų vakarą vaikams susėdus prie žibalinės lempos. Vaizduotė veikia ir gamina vaizdinius. Skirtumas tarp lietuvių folkloro ir LNK žinių yra pirmiausiai vertybinis: kaime šiurpė buvo vaiko etinio paklusnumo, tradicinių vertybių perimamumo forma. Moralas paprastas – jei neklausysi tėvų ir Dievo, atsitiks tai, kas ištiko šiurpės veikėjus. LNK žinių kaip šiurpių tikslas beveik visada yra įtvirtinti nuostatas, kad atsidūrusieji visuomenės dėmesio centre yra verti pasmerkimo. Žaidžiama žiūrovo saviverte ir bandoma įtikinti, kad jis – daug geresnis už tuos, kieno rankose valdžia ir galia. Tokių pranešimų rezultatas – bet kokio viešojo gyvenimo atsisakantis žiūrovas, kurį šiurpės įpratino bijoti viešumos, nes ten neva nėra vietos moralei ir beveik visada nusikalstama.

Taigi komercinių televizijos kanalų žinių pranešami faktai dažniausiai yra interpretuojami pagal būtent tokias premisas. Aišku, jos pačios bendriausios ir abstrakčiausios, todėl norint suprasti, kodėl apie tam tikrą faktą vienaip ar kitaip buvo pranešta, reikia gausybės kontekstinių žinių, kurių visų net žiniasklaidos analitikai nepajėgūs sukaupti. LRT žinių laidos „Panorama“ redaktorių ir žurnalistų vertybinės premisos yra visai kitokios. Įstatymu įtvirtinta, kad LRT – viešojo intereso televizija, kurios žiniose dominuoja faktai, skatinantys analitinį ir kritinį santykį su informacija ir už jos esančia tikrove bei raginantys piliečius būti aktyviais visuomenės nariais. Žiūrint „Panoramą“, kartais gal ir įmanoma suabejoti tam tikro reportažo svarba viešajam interesui, tačiau akivaizdu, kad priešingybės – viešojo anti intereso – „Panoramoje“ nėra. Ši laida skiriasi nuo komercinių kanalų žinių ir įdomi tuo, kad joje pateikiama tik minimali interpretacija, dominuoja pranešimai, pagal žanrą priskirtini išplėstinėms žinutėms. Prie nuolatinio „trilerio“ įpratusiam komercinių televizijų žinių žiūrovui tokia laida yra prėska ir nuobodi, todėl verta tik ignoruoti. LRT iš komercinių kanalų prie drąsios interpretacijos įpratusią auditoriją prisivilioja laida „Dėmesio centre“, kurioje faktai labai ryškiai interpretuojami pagal viešojo intereso premisą. Kitas klausimas – ar saugu ir protinga visą interpretacinę galią sutelkti vieno žurnalisto, Edmundo Jakilaičio, rankose.

Apie tai, kas ateityje laukia Lietuvos komercinių kanalų ir visuomeninio transliuotojo žinių laidų, galima nesunkiai spėti – atsakymai jau yra praeityje. Fakto imitacija, mėgdžiojimas ir simuliacija Lietuvos televizijos komercinių kanalų eteryje įvyko jau prieš daugiau nei dešimtmetį, kai radosi laida „Dviračio žynios“: pradedama nuo faktų, kurių nebuvo, bet galėjo būti; tęsiama parodijuojant viešuosius asmenis ir baigiama peliukais, už kurių nėra jokios apčiuopiamos tikrovės – tai pranešimai be faktinio atitikmens tikrovėje. Ir net tokie, kurių būti negalėjo. Šis neatitikimas tarp tikrovės ir simuliakro yra neišsenkantis komizmo pro ašaras šaltinis.

Kai ginčus dėl interpretacijų įvairovės ima nustelbti faktų realumo kvestionavimas, žiūrovas per „alternatyvius faktus“ atsiduria alternatyvioje tikrovėje, kuri niekaip nesusijusi su mūsų gyvenamąja aplinka. Perfrazuojant filosofus Leonidą Donskį ir Slavojų Žižeką, galima pasveikinti: „Sveiki atvykę į paralelinę tikrovę!“

1 komentaras

  1. Jakilaitis

    Labai įdomus savo požiūrių turtingumu, vertas dėmesio straipsnis.

Komentuoti: Jakilaitis Atšaukti atsakymą