Televizinės elgsenos modeliai

Lietuvos valstybinės televizijos virsmas visuomeniniu transliuotoju prieš kelerius metus padarė labai stiprią įtaką LRT ir LRT Kultūros kanalų laidoms ir viešajai pozicijai, kuri reiškiama jų eteryje. Kol LRT Kultūra buvo valstybinė televizija, dominavo laidos ir filmai, kuriais labiausiai siekta saugoti tai, kas sukurta sovietiniais metais.

Stambiu_planu2

LRT Kultūros kanalu rodomos laidos „Stambiu planu“ stop kadras

LRT Kultūra buvo nutrūkusio kultūrinio perimamumo tiltas tarp sovietmečio ir nepriklausomybės laikų. Dokumentika, kurioje buvo rodomi sovietiniais metais kūrę poetai, rašytojai, dailininkai, buvo tikras „senosios mokyklos“ (angl. „old school“) pavyzdys: linijinis montažas be jokio eksperimento užuomazgų, nuobodus ir monotoniškas balsas už kadro žiūrovams turėjo žadinti nostalgiją praėjusiems laikams. Klausimas, kuris kildavo žiūrint tokią televiziją, nestokodavo prieštaringumo: ar siekis dėl bendrosios visuomenės kultūrinės sveikatos (mankurtizmas, apie kurį tiek kalbėta sovietmečiu, buvo ryški XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos kultūros tendencija) išsaugoti praeitį ir atmintį pateisina dažnai ideologiškai orientuotą turinį, kurį tik retas žiūrovas stebėdavo iš tam tikros laiko distancijos. Nedalyvaujančiam posovietinės Lietuvos kultūriniame gyvenime asmeniui iš LRT Kultūros kanalo laidų labai nesunkiai galėdavo susidaryti įspūdis, kad „po saule nieko naujo“. Televizija užsiėmė to, kas sukurta anksčiau, saugojimu.

LRT ir LRT Kultūrai tapus visuomeniniu transliuotoju, orientacija beveik kardinaliai pasikeitė. Staiga atrasta ir suprasta, kad kultūra gyva nuolat ir vystosi čia ir dabar. Jos tikslas jau nėra vien „naftalinu kvepiančios“ kūrybos išsaugojimas, bet ir kultūros lauko atvėrimas eiliniam žiūrovui ir jo įtraukimas į meno socialinius procesus. Vien šių metų LRT Kultūros kanalo naujoms laidoms suskaičiuoti trūksta vienos rankos pirštų. Viena iš tokių laidų – tai Andriaus Rožicko vedamas pokalbių ciklas „Stambiu planu“.

Televizijos šou ir laidų vedėjai gali rinktis labai įvairią televizinę laikyseną. Viena iš „Stambiu planu“ pašnekovių, menotyrininkė Laima Kreivytė, kalbėdama apie poeziją, užkabino pačią A. Rožicko laidos esmę: „būti nuoširdžiam“ yra neįmanoma nė vienam žmogui nė vienoje gyvenimo situacijoje, nes visada esame linkę prisiimti socialinius vaidmenis, kuriuos, padedami galiojančių simbolinio pasaulio taisyklių, susikonstruojame ar leidžiame už mus sukonstruoti kitiems. Todėl televizijos laidos vedėjas, kaip ir eilinis viršininkas darbo vietoje ar kitas visuomenėje veikiantis žmogus, visada vaidina. Iš esmės visi mes esame aktoriai. Bėda ta, kad daugelio Lietuvos komercinių televizijų ir retkarčiais valstybinės televizijos eteryje dominuodavo ir dabar nenoriai traukiasi tie šoumenai, kurie vaidina vieną vienintelį vaidmenį – juokdario.

Šis žanras Lietuvos televizijos ištobulintas iki kraštutinumo ir žiūrovui sukelia pykinimą. Šoumenas nuo kitokio televizijos laidų vedėjo skiriasi tuo, kad valingai ar savaime vadovaujasi rusų teatro teoretiko Konstantino Stanislavskio aktorių ruošimo principais. Visos reakcijos ir elgesys, kurį scenoje demonstruoja aktoriai, o televizijos kamerų akivaizdoje – laidų vedėjai, yra tarsi išmoktas prieš veidrodį. Liūdesys, pašaipa, ironija, autoironija ir kitokios replikos yra repetuotos tų televizinių spektaklių metu begalę kartų, todėl nereikalauja beveik jokių pastangų. Darbas, kurį kartais ir profesionalūs teatro aktoriai yra išmokę taip, kaip daugelis iš mūsų išmokome vairuoti automobilį, vyksta tarsi savaime, lyg ant patefono uždėjus tą pačią tūkstančius kartų grotą plokštelę.

Stambiu_planu1

LRT Kultūros kanalu rodomos laidos „Stambiu planu“ stop kadras

Kita, naujesnė aktorių rengimo teatrui tradicija, siekianti XX amžiaus pirmosios pusės laikus, jau vadinama psichologine, nes aktoriui reikia gyvai išjausti ir protu suvokti tai, ką kiekvieną kartą scenoje vaidina. Nuobodus mechaninis vaidmens kartojimas šioje mokykloje yra nepateisinamas. Televizijoje tai reiškia, kad laidos vedėjas kiekvieną pašnekovą priima ir supranta kaip naują ir nepažįstamą žmogų. A. Rožicko „Stambiu planu“ yra tokios televizinės elgsenos pavyzdys. Visgi net ir psichologine mokykla vėlgi gal ir nevalingai besivadovaujantis laidos vedėjas turi prisiimti socialinį vaidmenį, pavyzdžiui, provokuotojo, dramaturgo, kaukės nuplėšėjo ir kt. A. Rožickas savo autorinėje laidoje dažniausiai prisiima labai prasmingą „veidrodžio“ vaidmenį. Nedemonstruodamas specifinio kultūros lauko išmanymo ir nebandydamas rodyti ypatingo savo reikšmingumo laidos filmavimo metu, A. Rožickas tik atspindi pašnekovo kalbamus dalykus ir psichologinį turinį. Dažnai „Stambiu planu“ vedėjo replikos kreipia ne elitinės, tariamai nedaugeliui suprantamos ir pažįstamos kultūros lauko link, o prie kasdienybės kultūros, kurią daugelis žiūrovų yra pamiršę. „Kasdienybės kultūra“ – tai ne mandagumo normos, o kur kas daugiau: sąmoningumas, kritinė pozicija, dėmesys detalėms, prasmės klausimai, keliami kuo dažniau ir kuo intensyviau.

Turėdamas didelę šoumeno patirtį, A. Rožickas savo laidoje elgiasi priešingai nei iki šiol – iš juokdario reikalauta, kad jis nenustygtų savo vietoje; laidoje „Stambiu planu“ jos vedėjui užtenka sėdėti priešais ir kiek romantiškai mostelti ranka bei prisiminti vieną ar kitą kasdienio gyvenimo situaciją. Pagal pusiausvyros dėsnį, nuolat buvęs aktyvus šoumenas laidoje „Stambiu planu“ tarytum ilsisi. Jo „poilsis“ turi gilią prasmę prancūzų psichoanalizės teoretiko Jacques’o Lacan’o teiginių apie veidrodį kontekste: žmogus, kuris, būdamas vaikas, atsiduria prieš veidrodį, staiga supranta, kad, be jo paties asmens, esama ir Kito – to, kuris matyti veidrodyje. Pagal J. Lacan’ą, vėlesniame gyvenime tas atspindys jau virsta apčiuopiamu Kitu – artimu žmogumi ar tiesiog praeiviu gatvėje. A. Rožickas laidoje „Stambiu planu“ savo buvimu lyg veidrodis atspindi pašnekovą, kuriam atsiskleisti visai nebūtinos didžiulės kito žmogaus pastangos.

A. Rožickas ne tik nekuria poleminio dialogo – jis net neinterviuoja. Veidrodžio efektas garantuoja, kad laidos metu jos svečias bus autentiškas ir atsiskleis stipriai, nes menininkams veidrodžio akivaizdoje meluoti tiesiog nepavyksta. Žiūrovas iš veidrodžio efekto laimi tai, kad, tapatindamasis su vedėju, irgi taps veidrodžiu, iš dalies atsisakys savo subjektyvumo, savęs primetimo kitam žmogui (to dažniausiai reikalauja šiandienė tikrovė) – patirs laidos svečio atvirumą ir papildys savąją kultūros sampratą gyvu ir pulsuojančiu dabarties ir konkrečios vietos įspūdžiu. „Naftalininė“ televizija ir jos pristatoma bei kuriama kultūra, lyg šventovės erdvėse, kuriose filmuojama laida „Stambiu planu“, tampa atvira kaitos vėjui.

1 komentaras

  1. Šarūnė

    Oho kaip nustebino ir sužavėjo laidos formatas. Pirmą kartą mačiau, tai galima manyti, kad netyčia pataikiau „ant geriausios serijos“, bet jei ne… bravo! Net šiurpas eina nuo nejaukumo. Atrodo kad radau paparčio žiedą ir, kaip vaikystėje įsivaizduodavau, esu nematoma ir dalyvauju, matau ir klausau dviejų žmonių pokalbį nuo tos tylos aplink net girdžiu kaip sąžinė sako: einam iš čia, o smalsumas: ššššaaa… paklausom dar. Kaip kokios skaistykloje sielos kalbėtų. Ir vedėjas… visada galvoju kad šoumenai (na ir visi viešai matomi) turi kitą tą gyvenimą kurį gyventi jiems gera, o šitą,kai yra matomi gyvena kaip reikia. Rožickas čia man toks visiškai neregėtas, oooi kaip man jis patiko dabar. Jis turi tokį nesceninį gerą jumorą, kuris labai tinka artimoje kompanijoje, bet per visokius šou pasidaro kažkaip gaila jo, nes jis subtiliai nejuokauti negali, bet po to lyg ir supranta kad yra daug tokių kurie gal nesuprato jo jumoro tada jau tų žmonių gaila pasidaro aiii! Geriau jam atlapaširdiškai, nepopuliariai, „viens ant vieno“, ramiai, trumpai bet giliai narstyti po ląstelę žmonių sielas ir mintis. Va toks va mano pirmas nemažas įspūdis.

Parašykite komentarą