Socialinė nejautra „TV pagalbos“ Lietuvoje

Poetas, vertėjas Marius Burokas nesename interviu vienam iš mūsų šalies dienraščių, kalbėdamas apie amerikiečių rašytojo Charles’o Bukowski’o romaną „Paštas“, tvirtino, kad Lietuvoje kapitalizmas nuo „laukinės“ paauglystės netikėtai peršoko tiesiai į senatvinio išsigimimo fazę. Tais laikais, kai viskas kiekvienam buvo leidžiama, kai sumanesnieji kaupė pradinį kapitalą, apie socialinį jautrumą kitam, šalia esančiam žmogui kalbėti, suprantama, neteko.

linija_Pixabay_com

Pixabay.com nuotr.

Visgi jau praėjo beveik du dešimtmečiai, kai gyvename tikrai ne „laukinėje“ kapitalizmo stadijoje, tačiau socialinė rūpyba, žmogiškieji santykiai su visuomenės silpnaisiais pagerėjo tikrai ne tiek, kad apie nusigyvenusius, prasigėrusius, kitų priklausomybių kankinamus asmenis nepasakotų vieno iš komercinių Lietuvos TV kanalų laida „TV pagalba“. Jei visuomenę įsivaizduotume kaip žmonių eiseną, besivelkantieji jos pabaigoje yra minėto televizijos produkto herojai. Ne prekybos svaigiaisiais gėrimais ribojimas, ne švietimas ir net ne kitos griežtos priemonės, pagalbos reikalingą žmogų traktuojančios kaip daiktą, kuris netikėtai nefunkcionuoja teigiamai, nepadės įjunkusiems į padugnišką gyvenimo būdą ir visus jo atributus. Tik nuoširdus socialinių darbuotojų veikimas, valstybės dėmesys ne simptomams, o ligai gydyti, gali grąžinti į gyvenimą tuos, kurie dabar yra jo užribyje.

Valdžia ir valstybė – ne vienintelė plotmė, kuri apsprendžia degradavusio žmogaus likimą. Triukšmingai sutikdami popiežių Pranciškų, viešumoje beveik neklausėme, kuo skiriasi Italijos ir Lietuvos Katalikų bažnyčia. Regis, labiausiai pastebimas skirtumas – tai socialinio jautrumo laipsnis. Kol mūsų šalyje katalikų dvasininkai rūpinasi materaliuoju turtu, neretai užsiima daugiau vadybiniais, nei dvasios reikalais, sunku įsivaizduoti situaciją, kuri šių eilučių autoriui pažįstama iš Italijos kasdienybės. Toje Pietų šalyje žmogų ištikus tikrai rimtai nelaimei (sudegus namams, staiga tapus neįgaliam ir pan.), Bažnyčia iš karto juo ima rūpintis, neretai net skirdama nemažas pinigų sumas tiems, kurie nukentėjo nuo įvairių nesėkmių.

Kol Lietuvoje Katalikų bažnyčia šioje srityje gėdingai snaudžia (prabusdama labai retai), tokio vaidmens ėmėsi visuomeninio televizijos transliuotojo laida „Bėdų turgus“. Kas įvertins, kokią viešą gėdą turėjo patirti nelaimės ištiktas žmogus, kad prieš kamerą pasakotų apie nelengvą savo gyvenimą visai šaliai?.. Katalikų bažnyčia Lietuvoje beveik miega ne tik socialinėje, bet ir bendruomeninės veiklos sferoje, iš kurios ir randasi sveikos visuomenės socialinis jautrumas. Dvasininkai mūsų šalies žmones vis dar skirsto į tikinčiuosius ir netikinčiuosius, pastaruosius palikdama už dėmesio slenksčio. Kai Lietuvoje žmogus ateina į vienuolyną prašyti elementarios pagalbos, galima beveik garantuoti, kad bus paklausta apie tai, ar šis žmogus lanko sekmadienines mišias. Taigi ir Bažnyčia, ir valstybė dalies savo piliečių yra tiesiog išsižadėjusi.

Kai nelieka kam atlikti užjaučiančiojo vaidmens, klastingoji ir verslo tikslų siekianti televizija šioje situacijoje mato tiesiog populiarumo ir finansinės sėkmės lobius. Daugelis tokių laidų, kokia yra „TV pagalba“, žiūrovų gyvena nuolatinėje baimės būsenoje, kuri pagrįsta piniginiu nestabilumu, mūsų viešojo gyvenimo staigiais posūkiais ir didžiuliu neužtikrintumu dėl ateities. „TV pagalba“, kasdien rodoma beveik po valandą, skirta bauginti žmones, rodant tuos, kurie nesugebėjo tos baimės pakelti ir įniko į priklausomybes. Aptariama televizijos laida nei savo žiūrovų, nei pačių laidos veikėjų nepriima kaip laisvų, sąmoningų ir protingų žmonių, kurių teisės yra apibrėžtos pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje. Užuot alkoholizmu sergančiam žmogui pasiūlius Minesotos programą, kuri asmenį veikia per individualią savimonę, buvo pasikliaujama paprastesniu būdu – vadinamuoju kodavimu, pagrįstu ligonio baime vartoti alkoholinius gėrimus. Po kurio laiko, praėjus keleriems metams, net jei tam laikotarpiui „TV pagalba“ ir nuveikė teigiamą darbą, įkalbėjusi žmogų užsikoduoti, liga nesunkiai atsinaujina ir dažnai sukelia dar liūdnesnių pasekmių. Šalyje, kurioje žmogus traktuojamas kaip daiktas, visai nestebina tai, kad „TV pagalba“ beveik nerodo savo herojų liūdno tolimesnio likimo, kai šie atkrenta į ligą. Ši televizijos laida labai skaudžiai byloja apie tikrosios, ne televizinės, pagalbos stygių žmonėms, kurie serga.

Pagrindinė „TV pagalbos“ auditorija yra tie žiūrovai, kurie gyvena mažuose Lietuvos miestuose ir savo kasdienybėje mato daug degradavusių asmenų. Tokia laida veikia kaip rutininės tikrovės palaikymas, bet ne jos keitimas, gerinimas, tobulinimas. Užuojautos kupinas laidos vedėjo Egidijaus Knispelio žvilgsnis ir rodomi ciniškai besimėgaujantys aukomis, besityčiojantys reportažai ar pokalbiai kuria didžiulę priešpriešą, kuri yra labai būtina populiariosios kultūros produktui. Kuo stipresnis kontrastas, tuo didesnę aistrą ir įsitraukimą patiria žiūrovai. Akivaizdu viena – ši laida neskatina nei atsigręžti į nelaimingus žmones, nei patraukia valdžios ar Bažnyčios dėmesį dešimtmečius silpnai sprendžiamoms problemoms, nei kuria teigiamą mūsų kasdienio gyvenimo foną.

Gyvenant mažame mieste ir kasdien prie prekybos centro matant grupeles degradavusiųjų, sveika reakcija yra ne noras kviesti „TV pagalbos“ komandą, o tiesiog ugdytis vidinį gailestį dėl tų žmonių. Kai gailestingumo lygis Lietuvoje pasieks kritinę ribą, „TV pagalba“ bus žlugusi – netikintieji tuomet patys galvos, kaip, padedami savivaldos ar bendruomenių, gali gelbėti nepakeliančiuosius šio gyvenimo, o tikintieji vers pačią Bažnyčią atverti akis ne pamokslais, o rutininiu, aktyviu socialiniu veiksmu.

Kol taip neatsitiko ir „TV pagalba“ klesti, galima atlikti paprastą testą: įsivaizduokite, kad savojo miesto stotyje laukiate traukinio ir prie jūsų prieina žmogus, siūlantis pirkti žiebtuvėlį už du eurus ir čia pat pasakantis, jog tą žiebtuvėlį kioske ką tik pirko už vieną eurą. Dar šis pardavėjas priduria, kad iš šio „verslo“ maitina savo žmoną ir vaikus. Kaip elgtis – net nekalbėti su tokiu prekeiviu, bandyti tikrinti jo sąžiningumą ar tiesiog nupirkti prekę už dvigubą kainą? Jei atsakymas į šį klausimą yra paprasčiausiai duoti du eurus, atsisakant žiebtuvėlio, galima pradėti kalbėti apie brandaus socialinio jautrumo ir teisingumo visuomenę, valdžią ir mūsų gyvenamąją aplinką, kurioje patyčių, piktdžiugos ir skausmo sankaupai – laidai „TV pagalba“ – tiesiog nėra vietos.

Parašykite komentarą