Requiem LRT „Kultūrai“

Prancūzų filosofas Roland’as Barthes’as savo trumpoje esė „Nulinio rašymo laipsnis“ XX amžiaus antrojoje pusėje aprašė būseną, iš kurios gimsta ir randasi literatūriniai sumanymai ir kalbėjimas apie pasaulį žodžiais. Tą būseną sąlygiškai būtų galima pavadinti „nuliniu laipsniu“. Tai – toks būvis, kai esi laisvas nuo bet kokio diskurso – įvairiausių vienos ar kitos kultūros, literatūros tekstų visumos – ir kalbos kaip varžančios priemonės.

posukis_Pixabay_com

Pixabay.com nuotr.

Kitaip sakant, tai – maksimalaus subjektyvumo, valios ir laisvės patirtys, kurios labai retai arba net ir niekad nebūna susijusios su melu ar noru manipuliuoti aplinkiniais žmonėmis, socialiniais sluoksniais ar net visuomene. LRT „Kultūros“ kanalas prieš daugiau nei dešimtmetį radosi būtent iš tokio migloto, sunkiai įvardijamo vaizdinio, kuris kanalo įkūrėjams atrodė svarbus – jei televizija yra visuomeninė, ji privalo turėti kultūrai skirtą kanalą. Šis teiginys tada niekam nekėlė beveik jokių abejonių.

Kitas klausimas, kuris kyla nagrinėjant minėto kanalo gyvavimo ir raidos istoriją, yra pamatinis – kokia yra pačios kultūros samprata? Nuo šio apsisprendimo ir tada, ir dabar, kai LRT „Kultūros“ nebeliko, prasideda daugelis įdomių ir svarbių problemų. Kai dabar jau neegzistuojantis kanalas buvo sukurtas, daugelis pirmųjų laidų būdavo kartojamos, jas pasiskolinant iš LRT televizijos kanalo. Vėliau, kai radosi ne vienas kūrybinis spiečius iš žmonių, kurie turėjo visas sąlygas kurti televizijos laidas ir filmus, LRT „Kultūra“ bent penkeriems metams buvo pavirtusi monumentų praeities teatro, literatūros, kino, dailės ir kitų meno sričių korifėjams kolekcija. Tai sukurdavo dvejopą efektą: vyresniems kanalo žiūrovams padėdavo išgyventi ir kiek numalšinti stiprią jaunystės ir brandos nostalgiją, o jaunesnio amžiaus auditoriją tiesiog atstumdavo, nes pagrindinis teiginys, kurį diegė to laikotarpio LRT „Kultūra“ buvo tas, kad menas ir kūryba yra šventos sritys, ir į jas įžengti gali tik išrinktieji, verti paminklų.

Esminis pokytis LRT „Kultūros“ istorijoje įvyko tada, kai buvo sukurta laida „Durys atsidaro“ ir daugelis kitų TV produktų. Minėta laida nebuvo esminis kaitos žymuo, tačiau pats jos pavadinimas labai tinkamai atskleidžia, koks posūkis įvyko kultūrai skirto kanalo eteryje – menas ir kūryba staiga tapo atviri žmonėms, kvietė „atverti duris į kultūrą“. Tokia metamorfozė iš pirmo žvilgsnio buvo graži ir sveikintina, tačiau kartu ir atvedusi prie kanalo panaikinimo. Kai žiūrovui kultūra tapo artima ir nereikalaujanti tvirtų postamentų, išsivystė toks žiūrovas, kuris meną ėmė tiesiog vartoti. Tokia tendencija nebuvo akivaizdi, tačiau subtilusis pokyčio rezultatas buvo būtent tas, kad kultūra priartėjo prie žiūrovo, tačiau kanalo laidos vis tiek tapo aukštos kokybės, mažai auditorijai skirtais vartojimo objektais. Kai siaura publika priprato prie aukštosios kultūros vartojimo, radosi vieta kanalui LRT „Plius“, kuris kultūrą jau siūlo kaip plačiojo vartojimo produktą. Taip gimsta laidos, kuriose kulinarija tariamai dera su menininkų asmenybėmis, ir kitokie, tiesą sakant, niekai, niekaip nepajudinantys žiūrovo mąstymo ir nesukeliantys jokios artimos egzistencijai minties – kai vartojama, reikia susitaikyti su tuo, kad žiūrovas kaip vartotojas praras individualybę, jos tiesiog nereiks, todėl ir nieko, kas turėtų išliekamąją vertę, kurti tiesiog nebus poreikio.

LRT „Kultūros“ kanalo uždarymo buvo galima išvengti daugeliu būdų, tačiau vienas iš jų yra labai patrauklus ir nestokojantis prasmės. Toks kanalas galėjo į žiūrovą žiūrėti ne kaip į monumentų garbintoją arba kultūros vartotoją, o kaip į tą asmenį ar žmonių grupę, kuri pati kuria kultūrą. Tik užmezgus lygiavertį, ne galios ir ne hierarchijos santykį su auditorija, galima tikėtis, kad jau atšalusios medijos – televizijos – žiūrovas vis dar įsitrauks į tai, kas rodoma ir pasakojama ekrane. Tokia LRT „Kultūra“ galėjo paskatinti ryšius tarp įvairių sostinės ir regionų kūrybinių bendruomenių tam, kad rastųsi toks kanalas, kuris nežemintų žiūrovo ir jį patį paverstų tikruoju visuomenės nariu – kultūros ir jai skirto kanalo kūrėju tais laikais, kai visi šneka apie bendruomenes, bet beveik niekas – apie tų žmonių grupių susikalbėjimą.

Dar viena problema, kuri visą laiką buvo aktuali ir nesprendžiama LRT „Kultūros“ eteryje bei kūrybiniuose kabinetuose, buvo televizijai būdingo rutinos, kasdienio žiūrovo gyvenimo palaikymo funkcijos ignoravimas. Televizija kaip kūrybinis veiksmas visada privalo kurti auditorijos rutininius įpročius, kurie ir priverčia žiūrovą įsijungti ekraną tam tikru laiku arba pagal savo įpročius pasižiūrėti laidos įrašą skaitmeninės televizijos saugykloje. Kol LRT „Kultūra“ buvo paminklų okupacijos metais kurtam menui rinkinys, tas rutinos formavimas iš esmės buvo melagingas – kasdienybė visada yra dabarties ir kartais ateities kūrimo kategorija, o ne dūsavimas apie prabėgusius metus. Kai rutina nukreipta į praeitį, ji atlieka terapinę, bet ne profesionalią meninę paskirtį. Kai minėtas pokytis LRT „Kultūroje“ įvyko, kasdienybė tapo pernelyg nekasdieniška: kiekviena laida, pretenduojanti į meno kūrinio statusą, yra tiesiog per stiprus emociškai ir protiškai šokas žiūrovui, tikintis, kad pastarasis sutiks kasdien bent po valandą į savo kasdienybę įsileisti audiovizualųjį meno kūrinį. Jei LRT „Kultūra“ iš tiesų būtų buvusi visuomeninė, jos žiūrovų rutinos palaikymas būtų buvęs ne raginimas žiūrėti laidas-meno kūrinius, o patiems ugdytis savąjį kūrybingumą, taip pasiekiant daug didesnio, nei esamo, auditorijos kūrybinių galių suvešėjimo.

Iliuzija yra manyti, kad įmanoma nepolitiška televizija – giliai suvokta kultūra žmogų visada supranta kaip politinį subjektą. Senovės graikų filosofija ir politika, glūdinti mūsų civilizacijos pagrinduose, teigia, kad valstybė yra demokratijos buveinė. Kai šiuolaikinė šalis yra demokratinė, nereikia bijoti politiškos kultūros, nes polilogas tarp pažiūrų, ideologijų, nuostatų ir realiojo veikimo principų yra beveik garantuotas. Sunkumai prasideda tada, kai valstybė virsta autoritarine arba totalitarine. Mūsų šalies atveju, tautinis-patriotinis naratyvas artimiausiais metais, panašu, praris bet kokias polilogo ir gilesnės analitinės minties galimybes.

LRT „Plius“ kanalas, kuris tariamai išlaiko kultūros pozicijas, tačiau įsileidžia ir sporto, dokumentikos laidas, yra tiesiog visą LRT „Kultūros“ praeitį sujungiantis ir pajungiantis tautinei ideologijai viešasis ruporas. Pavyzdžių, pagrindžiančių ir iliustruojančių šį teiginį, jau dabar apstu. Vienas iš jų: kai Jungtinėje Karalystėje vyksta Sergejaus Skripalio apnuodijimo skandalas, mūsų visuomeninės televizijos žiūrovai priversti kone kas vakarą rodomuose filmuose mėgautis Džeimso Bondo personažu. Šalies valdžia ir gal vis dar visuomeninė televizija į gyventojus, auditoriją žiūri panašiai, kaip ir Rusijos televizijos kanalų ideologai – žmogus traktuojamas kaip apdorojimo rezultatas. LRT „Plius“ televizijos laidos kuriamos pagal seną, išbandytą LRT „Kultūros“ logiką – garbinti praeities herojus, bet ne juos pažinti ir išties sąmoningai suprasti tautos istoriją. LRT „Kultūros“ įdirbis, ugdant kultūros vartotoją, tiesiog išplečiamas platesnei tikslinei auditorijai, kuri jau turi pradinius vartojimo santykio su kultūra įgūdžius. Televizija kaip tikra viešoji erdvė, kurioje, lyg senovės graikų amfiteatre, galėtų dalyvauti valstybės visuomenė, dingo, Lietuvoje turbūt niekada tokio santykio su savo publika net nepasiekusi.

Parašykite komentarą