Nedekonstruota propaganda

Gyvename visuomenėje, kurios tik nedidelę dalį sudaro psichologiniai individai. Didžioji dauguma Lietuvos žmonių yra priskirtini masėms, kurios nelinkusios sukilti prieš nedidelę elito grupę.

voratinklis_pixabay_com

 XX amžiaus pradžios ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas knygoje „Masių sukilimas“ apibrėžia plačias žmonių bendrijas, kurios ir sudaro mąstytojo minimas mases. Elitas, skirtingai nei įprasta manyti dabartinėje Lietuvoje ir į Rytus nuo jos, pasak J. Ortegos y Gasseto, yra ne politikai, ne valdančioji klasė ir net ne tie, kieno rankose sukoncentruota materialinė galia. Pietų Europos filosofo teigimu, elitas – tai kultūringoji visuomenės dalis, kurią lietuviškai būtų galima pavadinti „šviesuomene“ arba tiesiog „šviesiais žmonėmis“. Dera pridurti, kad mūsų laikais ta šviesuomenė net retkarčiais nežiūri televizijos ir yra įpratusi analizuoti išorinę tikrovę bei užsiima nuolatine savirefleksija. Kitaip sakant, tai – paprasčiausiai susipratę žmonės. Masės jiems nesipriešina, nes šiandien jie neturi nei politinės, nei finansinės, nei net simbolinės galios, sprendžiant svarbius klausimus ir tiesiog gyvenant kasdienį vartotojų gyvenimą.

Analizuoti – įžvelgti sistemas ir gebėti atpažinti jų elementus – žmonės šiek tiek pramoksta gimnazijose, vėliau šie įgūdžiai tobulinami dažniausiai universitetuose. Tie, kas apsiriboja magistrantūros studijomis ir nesiekia mokslo daktaro laipsnio, visgi į gyvenimą išeina neretai visai gerai išmokę analitinio darbo principų. Deja, technologijų visuomenėse įprasta, kad tik nedidelis kiekis asmenų, dirbančių kūrybinį darbą, išlaiko tuos įgūdžius ir po studijų aukštosiose mokyklose. Kiti gi yra priversti dirbti darbus, reikalaujančius gero besikartojančių operacijų atlikimo – tuomet analizės žinios silpsta. Tokie žmonės, kartu su menkiau išsilavinusia visuomenės dalimi, yra tiesioginis komercinių televizijos kanalų taikinys ir tikslinė auditorija.

Po nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos tikrovės pasitraukė nemažai sovietinio gyvenimo principų bei realijų. Tačiau išliko labai svarbūs reliktai. Vienas iš jų – Rusijos televizijų ir kino kompanijų propagandinė produkcija komercinių mūsų šalies televizijos kanalų ekranuose. Viena vertus, stebina tai, kad šie rusiški serialai ir vaidybiniai filmai nepraranda auditorijos, tačiau, kita vertus, labiau įsigilinus, tampa aišku, kodėl Lietuvos žiūrovai prilipę prie ekranų klausosi ir žiūri kaimyninės ir nelabai draugiškos šalies produktus, pradedant animacija ir baigiant kriminaliniais serialais.
Apibendrintai sakant, rusiški filmai „Lietuvos ryto“ TV, LNK, TV3 ir BTV kanaluose yra gryniausia propaganda.

Klystume, jei manytume, kad propaganda yra specifiškai rusiškas ar netgi amerikietiškas išradimas. Šiandienos medijų, tarp jų ir televizijos, tikrovėje (net ir visuomeninio transliuotojo eteryje) propagandos yra tiek gausu, kad ji gali netrukus prarasti bet kokias ribas. Propaganda yra visi be išimties reklaminiai siužetai, tautinių švenčių minėjimai ir giliau, vertybinį lygmenį formuojančios laidos bei filmai.

Rusiškų TV serialų ir filmų kūrėjų specifinis tikslas yra spoksančio, bet ne žiūrinčio televiziją, žmogaus dėmesys. Propaganda yra būdas kontroliuoti žmogų, nes ekranas veikia kaip geismus produkuojantis veiksnys – matydami rusišką gyvenimo stilių, filmų personažų elgesį ir pasirinkimus, žiūrovai formuojasi savąją elgseną ir tikslus kasdieniame gyvenime, kuris ir dėl tų serialų bei filmų, ir dėl daugelio kitų veiksnių yra labai posovietinis, nes yra pagrįstas psichologine ir fizine prievarta, pinigo viršenybe, mafijos ir nusikaltėlių sluoksnio kalba bei veiksmų motyvais. Kai Rusiją valdo vagys, ir jos gyventojai, ir tie, kas mūsų šalyje žiūri minėtus filmus, verčiami kriminaliniais elementais – kokia valdžia, tokie ir žmonės. Tokia taisyklė veiktų puikiai, tačiau skirtumas tarp vagių elito ir masių yra tas, kad elitas iš tiesų turi galią, o masiniai žiūrovai tą valdžios ir turto svaigulį išgyvena tik per trumpą žiūrėjimo į televizorių laiką.

Prieš kelerius metus, kai Rusija užpuolė suverenią Ukrainą, Lietuvoje buvo daug kalbama apie propagandinį karą prieš mūsų šalį. Įvyko kelios paskaitos apie propagandą, visuomenės tikri ar tariami lyderiai pakalbėjo apie šią problemą, tačiau situacija iki šiandienos nepakito, o kreipiančiųjų dėmesį į propagandos neigiamą poveikį beveik nebeliko. Ukrainos karo metu sutarta, kad propagandą reikia pirmiausiai atpažinti – to Lietuvos žmonės buvo gana aktyviai mokomi. Keli rusiški kanalai netransliuojami, o gilesnė putininė propaganda liejasi laisvai mūsų pačių televizijose. Šio paradokso priežastis yra labai paprasta ir kartu sudėtingai pašalinama – jei Lietuvos komercinių televizijų žiūrovai išmoktų ne vien atpažinti, bet ir analizuoti tai, ką mato ekranuose, formuotųsi labai stipriai sąmoninga auditorija, kuri būtų tiesiog nenaudinga jau vietiniam, mūsų šalies verslui ir politikams. Propagandos analize šiandien Lietuvoje užsiima keli mokslininkai, nepasiekiantys didžiosios žiūrovų dalies, ir Rytų Europos bei Rusijos studijų centrai, kurių esminis ir pagrindinis darbas turbūt yra įsisavinti įvairių fondų pinigus – daugiau apčiuopiamų rezultatų nematyti.

Norint suprasti propagandą ir ją savo sąmonėje nukenksminti, būtinas ne vien analitinis žmogaus pajėgumas, bet ir bent šiokios tokios dekonstrukcijos procedūros prielaidos. Dekonstrukcija – tai mąstymo veiksmas, kurio metu išardoma tai, kas tarnauja ideologijai, pirmiausia, pastarąją atpažįstant, o po to svarstant jos priežastis ir tikslus. Prancūzų filosofui Jacques’ui Derrida, apibrėžusiam dekonstrukciją, svarbiausias buvo vadinamasis skirsmo konceptas. Skirsmas – tai bet kokias priešpriešas sutaikantis trečiasis, vidurio, elementas. Populiarioji kultūra, kartu ir propaganda, visada remiasi klasikinėmis opozicijomis tarp gėrio ir blogio, tiesos ir melo, ištikimybės ir išdavystės bei daugelio kitų etinių, psichologinių sąvokų priešingumu.

Skirsmo įvedimas ir įvardijimas iškart panaikina tai, kas televizijos žiūrovui paprastai pateikiama kaip galutinė tiesa. Toks skirsmą įterpiantis žiūrovas tampa mąstančiu ir vertinančiu jau ne pagal manipuliacinę rusiško filmo ir serialo kūrėjų schemą. Pagaliau tokia sąmoninga publika niekada nepatikės rusiškos kino produkcijos nuolat peršamu tarnavimo, besąlygiško, dažnai net beprotiško paklusnumo imperatyvu. Būtent todėl rusiško serialo ar filmo transliuoti uždrausti negali niekas, tačiau jį suprasti gali daugelis žmonių, kuriuos mūsų šalies komercinių televizijų prodiuseriai ne nuvertina, o tiesiog siekia niekinti, nes, jei nesi minėtos produkcijos žiūrovas, prodiuseriui tu tiesiog neegzistuoji. Taip dingsta viltis iš komercinių televizijų tikėtis bent kiek pakenčiamos kino ir kitokios eterio produkcijos.

Parašykite komentarą