Lietuviškų serialų antropologija

Vyresnio amžiaus televizijos žiūrovai dar pamena sovietinį lietuvišką televizinį fenomeną – aktorės, režisierės Galinos Dauguvietytės ir jos kolegų sukurtą serialą „Petraičių šeima“. Šis kelių dešimčių serijų filmas anuometinėje okupacinėje tikrovėje tarnavo ideologiniams ir pramoginiams tikslams, kurie tarpusavyje yra labai susiję.

film1

Turbūt niekas geriau už Holivudo kino fabrikų savininkus ir režisierius nežino, kad ideologinį poveikį žiūrovai stipriausiai patiria tada, kai jie veikiami poilsiaujantys. Amerikoje minėto kino pavyzdžiai XX amžiaus antrojoje pusėje įtvirtino tos šalies ir, eksportuojant kino produkciją, Vakarų šalių vartojimo kultą, kultūrą ir valdžios bei visuomenės galią prieš atskirą individą. Lietuviškoji „Petraičių šeima“ sovietiniais laikais buvo į daugiabučius miestuose iš kaimų beveik prievarta perkeltų žmonių paguoda ir būdas įpratinti prie naujų gyvenimo sąlygų, komunalinės tikrovės bei su ja susijusių socialinių santykių. Kaip ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, pavergtoje Lietuvoje šis serialas buvo valdžios ir partijos subtilios prievartos prieš žmogų per pramogą metodas.

Kalbant apie „Petraičių šeimos“ meninį lygį, aiškėja, kad daug kas šiame televizijos produkte buvo perimta dar iš tarpukario teatro, kuriame dominavo buitinės, situacinės komedijų scenos, serialinė vaidyba, iš vaidmenų atlikėjų nereikalaujanti psichologinio išgyvenimo, labiau orientuojanti į iš anksto išmoktas intonacijas ir gestus. Tokiu būdu aktoriai, nepriklausomai nuo vaidinamo meno kūrinio, visada panašiai išreiškia pyktį, meilę, neapykantą ar kitus jausmus, tekstinės mintys irgi nesiekia aktorių giluminio išgyvenimo.

Pirmasis lietuviškas serialas „Petraičių šeima“ iš esmės yra sukurtas pagal bihevioristinę psichologinę žmogaus sampratą, kurios pagrindinis teiginys yra tas, kad individo elgesys ir mąstymas bei jausmai visada yra susiję su reakcijomis į išorinį dirgiklį, stimulą. Žmogaus psichinės sveikatos rodiklis tuomet yra reakcijos į stimulą adekvatumas. Sovietų Lietuvoje, suprantama, apie bihevioristinę psichologiją bent viešajame diskurse nebuvo kalbama – teorija ir jos praktika subanalinta iki biologinio Pavlovo sąlyginio reflekso dėsnio. Vėlgi vyresni, tais laikais bendrojo lavinimo mokyklas baigę televizijos žiūrovai puikiai pamena, kad Pavlovo dėsnis buvo viena esminių vadovėlinių biologijos disciplinos tiesų. „Petraičių šeima“ – tai labiau ne psichologinis, o situacinis serialas, kuriam būdinga tai, kad individas čia nėra tiek svarbus, personažas tampa tik sovietinio žmogaus tipo iliustracija.

Ir pagaliau paskutinis amerikietiškų populiariųjų serialų ir lietuviškojo atitikmens panašumas yra tas, kad abiem atvejais tenka kalbėti apie serialų sukurtas žvaigždes – aktoriai čia išgarsėja plačioje visuomenėje. Ironiška yra tai, kad sovietinės televizijos žvaigždės statusas nereiškė nei milijoninių turtų, nei prabangos – galima buvo tik pretenduoti į vieną ar kitą valdžios suteiktą privilegiją, kuri skiriama už palankumą ir paklusnumą režimui.

Dar vienas iš senų sovietinės Lietuvos televizijos kanalo istorinių laikų mus pasiekiantis reiškinys yra vadinamieji televizijos filmai. Tai – nei teatro spektakliai, nei kino filmai, nei serialai. Šio žanro kanonų besilaikantiems autoriams paradoksaliai tekdavo kur kas daugiau laisvės ir erdvės improvizacijai, nei minėtų kitų produktų kūrėjams. Dažniausiai televizijos filmai buvo populiarių literatūros kūrinių ekranizacijos. Jei tektų kalbėti apie kino ir literatūros suartėjimą Lietuvos kultūroje, filmai „Raudonmedžio rojus“, „Septyniolika pavasario akimirkų“ būtų pirminiai ir klasikiniai pavyzdžiai.

Televizijos filmų reikalavimai ir kiek laisvesnis valdžios požiūris į juos leido rastis ir vieniems pirmųjų lietuviškų istorinių TV filmų „Tadas Blinda“ ir „Herkus Mantas“. Nors meniškumo požiūriu šie kūriniai buvo aukštesnio lygio, nei populiarūs vos keli okupacijos laikais sukurti serialai, ir jų tikslas buvo ideologiškai auklėti visuomenę. Skirtumas tik tas, kad čia jau skverbtasi ne į sovietinio žmogaus gyvenimo būdą, bet į asmeninės ir kolektyvinės istorijos pasakojimą, siekiant nukreipti žmogui iš prigimties būdingas naratyvines galias valdžiai parankia linkme. Aktorių vaidyba, režisūros sprendimai ir kitos neabejotinos šių filmų vertybės – tai kaukės, kuriomis režimas siekė pridengti ar visiškai paslėpti tikruosius tikslus, kurių siekta šiais kūriniais.

Nepriklausomos Lietuvos laikų pirmasis serialas – tai žymusis filmas „Giminės“. Šio kūrinio paskirtis buvo formuoti posovietinių žmonių mąstymą, elgesį, aksiologinius apsisprendimus, atspindint socialinę „laukinio“ kapitalizmo eros tikrovę. Šiuo požiūriu serialas buvo labai stipriai veikiamas socialistinio realizmo (visai pusėtinai prigijusio sovietinėje televizijoje) meninio mąstymo krypties – tikėta, kad meno kūrinys gali ir yra pajėgus perteikti tai, kas būdinga kolektyvui, sociumui. Reikia pripažinti, kad tai serialo kūrėjams iš dalies pavyko. Nuo sovietinių televizijos produktų „Gimines“, suprantama, skiria didžiulis ideologinis atstumas – serialo autoriai puikiai suprato, kad bet koks tikrovės atspindėjimas visada kuria ir naują tikrovę. Atsigręžta į tradicines vertybes – šeimos, giminės tęstinumą, katalikų religiją, tautiškumą. „Giminės“ yra bene pirmasis lietuviškas televizijos kūrinys, kuriame nelieka perteikiamų idėjų ir raiškos profesionalumo opozicijos. „Giminių“ aktorių vaidyba gili ir psichologiškai niuansuota todėl, kad jiems nereikėjo įsigyventi į naują vaidmenį – šiame seriale jie iš esmės vaidino patys save, tokius, kokie yra kasdienybėje.

Naujoji lietuviškų serialų era užgimė kartu su televizijos kaip industrijos susikūrimu ir įsigalėjimu – filmu „Nekviesta meilė“ ir daugeliu kitų kaip du vandens lašai vienas į kitą panašių kūrinių. Juose svarbus ne žymių aktorių demonstruojamas vaidybos mėgėjiškumas, o ta pati, iš esmės sovietinė ir kartu amerikietiška tendencija siužeto įtaigos būdu ir nuolatiniu naratyvinių schemų kartojimu valdyti žiūrovų aistras ir geismus. Čia bene pirmąkart Lietuvos televizijų kanalų istorijoje ekranas tampa vadinamąja „geismų mašina“ – žiūrovai tokį kiną žiūri kaip priemonę, skirtą išmokti gyventi dabarties tikrovėje. Nekelia abejonių tai, kad šie kūriniai yra skirti prie populiariosios kultūros įpratusiai auditorijai. Kita vertus, stebėtina, kad šie filmai vis dar yra žiūrimi: nei vaidyba, nei režisūra, nei tekstai, nei idėjos, atrodytų, negali patraukti bent šiokio tokio originalumo ieškančio žiūrovo. Naujieji lietuviški serialai – tai, kaip ir daugelio televizijos laidų atvejais, tiesiog priemonė laikyti žmones prirakintus prie šios, iš tiesų gana atgrasios, socialinės tikrovės ir žūtbūt nekurti to, kas keistų esamą padėtį. Per elgesio tipizaciją ir kasdienybę kaip įpročių seką serialo autoriai patraukia žiūrovus, kurių skaičius garantuoja šiokį tokį finansinį pelną ir industrijos gyvybę.

Dėl menko auditorijos kiekio ir ribotų finansinių resursų turbūt naivu būtų tikėtis, kad Lietuvoje rasis tokių serialų, kuriuose meniniu būdu būtų sprendžiamos sudėtingesnės intelektinės mįslės, profesionaliai, ne atmestinai, vaidinama, režisūra bylotų apie kūrėjo talentą, scenarijaus rašymas primintų aukštos prabos literatūros kūrinio radimąsi. Kol kas nuo lietuviško „muilo“ pavargusius žiūrovus labiau tenkina ne siaurai riboti mūsų šalyje sukurti serialai, o tai, ką galima atsisiųsti internetu – užsienio produkciją. Belieka tikėtis, kad Lietuvos žiūrovai ilgainiui susidomės ne tik kitose valstybėse sukurtais serialais, bet ir kitokio žanro televizijos kūriniais. Galbūt tai taptų akstinu tarptautiniu mastu bendradarbiauti ne vien filmuojant lietuvišką kiną, bet ir kuriant televizijos žinių ar šou laidas.

Parašykite komentarą