Kabinetinės kultūros sugrįžimas

Vyresnieji iš mūsų dar prisimena laikus, kai tai, kas buvo spausdinama, atliekama viešai arba įrašoma, buvo kontroliuojama sovietinio cenzoriaus. Poetas Tomas Venclova esė knygoje „Vilties formos“ teigia, kad cenzorius ne visada buvo racionalus, nuoseklus ir logiškas – periodiškai prasprūsdavo antisovietinio pobūdžio kūriniai, parašyti dažniausiai Ezopo kalba. Kiek kūrinių dėl valstybės kontroliavimo, susijusio su sovietine okupacija, neišvydo dienos šviesos, šiandien atsakyti negali beveik niekas. Akivaizdu, kad tokios kūrinijos būta labai gausu.

plaktukas

Pixabay.com asociatyvi nuotr.

Šiandien, kai Ezopo kalbos vartoti, regis, nebūtina, išleidžiama beveik viskas, kas parašoma ir kitaip sukuriama. Menas iš pažiūros tapo nevaržomas. Naujojo sezono LRT televizijos kanalo laida „Kultūros teismas“ filmuojama tam, kad paneigtų teiginį, jog cenzūros laikai baigėsi. Prieš daugiau nei tris dešimtmečius dar buvome mokomi į meno kūrinį žvelgti šiek tiek sakraliai (kas paneigtų, jog taip buvo sublimuojami religiniai piliečių jausmai ir sentimentai?). Grožinės literatūros knygose ieškodavome prasmės, kurią autorius tariamai užkodavo, o mums ją reikia atspėti arba atidžiai išskaityti. Sovietų akimis, meno kūrinys yra tokia tikrovė, į kurią autorius „įdeda“ prasmę tarytum daiktą. Mums tą daiktą reikia perimti iš kūrėjo. Tokio požiūrio (dažniausiai į literatūros kūrinius) buvome mokomi nuo pat pradinės mokyklos suolo.

Atėjus nepriklausomybės laikams, požiūris į meno kūrinį, kad ir girgždėdamas, šiek tiek kito. Dabar siekiant suprasti ir interpretuoti meno kūrinį, jau reikia literatūros ar dailės tekstui priskirti savąją asmeninę patirtį. Literatūrinis romanas ar tapybos darbas tuomet tampa unikaliu, ir taip įgyvendinama tai, kas Vakaruose nuo pat XX amžiaus pradžios vadinama estetine meno kūrinio verte. Tarp muzikinės simfonijos, eilėraščio ar kitokio žanro kūrinio ir jo suvokėjo egzistuoja nematoma, tačiau labai svarbi estetinė distancija, pagrįsta psichologiniu atstumu tarp kūrinio ir žiūrovo, skaitytojo, klausytojo. Praėjusio šimtmečio pradžioje įsigalėjusi laisvesnė ir prasmingesnė kūrinio analizė mūsų gimnazijose taikoma dar gana retai – ne paslaptis, kad mokiniai gauna gatavus tam tikrų kūrinių suvokimo pavyzdžius, kuriais bereikia aklai ir nuolankiai sekti. Klasikos kūrinių reikšmės tampa fiksuotos ir nekintamos, išmoktinos mintinai ir atkartotinos per brandos egzaminą.

Šiame pozityvistinės (senosios, sovietinės) ir fenomenologinės (naujosios, laisvesnės) meno kūrinio kritikos konflikte ir kontekste LRT eteryje randasi laida „Kultūros teismas“. Jos autoriai pasiryžę tvirtai – visą klasiką reikia peržiūrėti pagal šios dienos vertybes ir dominuojančią pasaulėžiūrą, kvestionuoti viską, kas sovietiniais laikais būtų suprantama kaip į kūrinį „įdėta“ prasmė. Tikslas – gražus ir kilnus, padedantis įveikti senąją literatūros, muzikos, kino, kultūros procesų ir reiškinių analizės tradiciją, pateikiant netikėtų ir labai šiuolaikiškų interpretacijų. Tačiau, prieštaraujant politikos filosofijos klasikui Nicollo’ui Machiavelli’iui, būtina pasakyti, kad tikslo pozityvumas nepateisina priemonių, kuriomis to tikslo siekiama. Laida „Kultūros teismas“ dėl savo formato stilistikos duoda priešingų rezultatų nei tikisi žiūrovai ir gal net laidos autoriai.

Televizijos šou sumanytas kaip literatūrinis teismas, buvęs populiarus beveik visą sovietmetį. Tuometinėje Lietuvoje moksleiviai, padedami ideologiškai paklusnių mokytojų, teisdavo buržuazinės literatūros kūrinius ir neigiamus romanų personažus. Kai ši sovietinės mokyklos lietuvių literatūros pamokos forma šiandien perkeliama į televiziją, randasi tiesiog graudžiai juokingas farsas. Laidos dalyviai, visai kaip sovietiniai mokinukai, teisia Žemaitės „Marčios“ Vingienę ir mano esantys labai madingi bei žengiantys koja kojon su šios dienos tendencijomis. Apie tai, kad norint suprasti prieš šimtą metų sukurtus literatūros kūrinius, reikia ir bent kiek išmanyti tuometinį socialinį ir estetinį kontekstą, laidos autoriai pamiršo.

Taip, laidoje „Kultūros teismas“ dominuoja fenomenologinė analizė, tačiau ginčas dėl interpretacijų labiau primena ne solidaus visuomeninio transliuotojo kanalo misiją, o LNK televizijos prieš daugiau nei dešimt metų demonstruotą laidą „Teismas“. Tiesa, ten žiūrovai prieš laidą galimai vartodavo alkoholinius gėrimus, kad pyktis ir priešiškumas taptų kraštutinai stipriai išreiškiami. Toje laidoje būdavo nevengiama ir nusikeikti, ir įžeisti pašnekovą. Kai šio formato imasi LRT laida „Kultūros teismas“, pasiekiamas komiškas efektas – apie aukštosios kultūros reiškinius ir kūrinius kalbama tokiu stiliumi, lyg visas menas būtų vertas tik turginės kritikos. Nesunku įsivaizduoti dėvėtų drabužių ar vaisių bei daržovių turguje susiginčijusius prekybininkus, tačiau matyti tai geriausiu televizijos laiku kanale, kuris turėtų užsiimti kultūros sauga, o ne niekinimu, yra tikras akibrokštas. Kai teisiama Žemaitės Vingienė, tradicija ir klasika yra drastiškai nuvainikuojama kaip meninės tiesos fenomenas. Ilgus šimtmečius augęs lietuvių kultūros tęstinumas staiga nukertamas, nes apie estetinio santykio reikalaujančias problemas kalbama iš „namų šeimininkės“ praktinių pozicijų.

Ir pagaliau, pats svarbiausias „Kultūros teismo“ bruožas, rodantis, kad sukamės tame pačiame okupantų paliktame minties ir jausmo užburtame rate, yra mėginimas iš prodiuserio (naujojo cenzoriaus) kabineto nuspręsti, kokia literatūra, kinas, muzika, viešas pasisakymas yra verti gyvuoti, o kokie yra pasenę ir atgyvenę lyg žalčio oda, iš kurios išsineriama. Laidos autoriams belieka linkėti kuo mažesnės auditorijos ir kuo menkesnio populiarumo, nes „Kultūros teismas“ yra subtiliai pavojingas šou – grąžina į viešąją apyvartą praktiką, kai literatūra ir kitoks menas kuriami pagal užsakymą, kurį diktuoja dominuojanti ideologija. Laida „Kultūros teismas“ savo forma yra giliai pokolonijinio mąstymo rezultatas ir darbo vaisius, o pagal turinį – tiesiog represyvi laida.

Alternatyva „Kultūros teismui“ būtų tiesiog mokslo ir meno populiarinimo laida, kurioje pasisakytų gausią patirtį turintys kultūros profesionalai, ir tai leistų žiūrovui mintyse susidaryti nuomonių apie vieną ar kitą kūrinį įvairovės spektrą. Tokius komentarus vizualiai galima perteikti labai kūrybingai ir inovatyviai. Tuomet taptų visai nebūtinas vulgarus ginčas bei nuosprendis, kuriuo taip mėgaujasi „Kultūros teismo“ dalyviai. Noras nuspręsti, kas turi teisę egzistuoti, o kas turėtų būti išmesta istorijos šiukšlynan, išduoda tik prodiuserių ir laidos dalyvių menkavertystę, kuri kompensuojama griežtais ir kategoriškais sprendimais. „Kultūros teismas“ – tai viena iš gėdingiausių naujojo LRT televizijos sezono laidų, kurioje sulydomas anachroniškas stilius ir laikysena bei akivaizdus ir naivus turinio infantilumas, nes žiūrovai traktuojami lyg sovietiniai vaikai, mokyklos pamokoje stebintys, kaip nuvainikuojama klasika, tradicija, istorija ir pagarba kultūrai. „Kultūros teismas“ žiūrovui byloja, kad į Lietuvą grįžta prieš beveik tris dešimtmečius pasmerktos antivertybės ir ideologinė meno kritika.

Parašykite komentarą