Gimtinės ribos

Vokiečių filosofas Martin’as Heidegger’is XX amžiaus pradžioje rašė apie jo laikų žmogų, kurio viso gyvenimo prasmė ir turinys yra susiję su gimtine. Joje įsikuriama taip, kad nereikia ieškoti to, kas yra anapus horizonto – tenkina viskas, kas yra šiapus. Esminis vaidmuo tuomet tenka daiktams ir artimiems žmonėms, pabrėžiama tradicinės šeimos svarba, daiktai byloja apie tęstinumą ir suteikia vilties, kad gyvenimas gimtinėje, jo perspektyva yra nenutrūkstanti.

kelias

Pixabay.com asociatyvi nuotr.

XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, jau po Antrojo pasaulinio karo, prancūzų filosofas Francois Lyotard’as parašė knygą „Postmodernus būvis: ataskaita apie žinojimą“. Šis mąstytojas teigė priešingus heideggeriškajai, fenomenologinei, mokyklai dalykus: žmogaus gyvenimas yra baigtinė lūžių seka, trauma seka traumą, visos žmogaus pastangos yra sumažinti traumos poveikį – akcentuojama savisauga ir potrauminė atmintis. F. Lyotard’as iš esmės rašė apie šiuolaikinį, mūsų dienų žmogų, kurio su konkrečia vieta nesieja jokie ryšiai, išskyrus gimimo faktą ir vaikystę (pastaroji nėra tokia svarbi). Rašytojas Vytautas Martinkus, būdamas tradicionalistas, tvirtina, kad nėra baisesnio reiškinio už iš(si)vietinimą, net tremtys neprilygsta žmogaus be vietos tragizmui.

LRT Kultūros kanalu jau kelerius metus rodoma laida „Kelias į namus“. Joje prodiuserių pasirinktas kultūros, meno, ypač literatūros, kūrėjas iš sostinės arba Kauno, Klaipėdos keliauja į savo gimtinę. „Kelias į namus“ yra neabejotinai fenomenologinę tradiciją teigianti laida – joje nedalyvauja tokie menininkai, filosofai ir kultūros žmonės, kurie yra bent kiek labiau konfliktiškai nutraukę ryšius su gimtine. Aišku, laida labiau skirta ne didmiesčių, o mažų miestų bei kaimų auditorijai, todėl mažina kultūrinę ir socialinę atskirtį. Ši laida byloja, kad Lietuvoje – dar ne tiek daug postmoderniojo mąstymo ženklų ir poveikio. Pavyzdžiui, poetas Vladas Braziūnas keliauja iš Vilniaus į savo gimtinę Šiaurės Lietuvoje: jau pati šio poeto kūryba byloja, kad netikėtumų nebus, nes V. Braziūno eilėraščių rinkiniai alsuoja lietuvių literatūros senosiomis tradicijomis, kurios nenutraukiamos, nesuvokiamos kaip ginčo adresatas.

Įdomu tai, kad visose „Kelias į namus“ laidose rodoma pati kelionė iš Vilniaus į provinciją. Važiavimo mažu autobusu vaizdus lydi pasakojimai, bylojantys, kad gyvename iš esmės dar pagal mitinę, tautosakinę tradiciją – herojus iš gimtųjų namų išeina į pasaulį, jį užkariauja ir grįžta atgal. Ypatingai jautriai laidoje atskleidžiami tie dalyvių biografijos epizodai, kurie susiję su pačiu pirmojo išvažiavimo veiksmu, – dalyviai prisimena tą nesaugumo ir kartu drąsos jausmą, kuris juos lydėjo pakeliui į platesnį nei gimtinė pasaulį.

Atvykę į gimtinę pašnekovai rodo tas vietas, kurios primena vaikystės bei paauglystės nuotykius ir pirmąsias intelektualines patirtis. Dažniausiai apsilankoma bibliotekose ir krašto muziejuose. Čia laidos herojai sutinkami kaip visada laukiami svečiai. Pastebima ir tai, kad mažų miestų ir miestelių bibliotekose, muziejuose laikas teka kitaip – laidos pagrindiniai dalyviai tai puikiai atskleidžia, nes, vos patekus į minėtų kultūros įstaigų erdvę, jaučiama, kad svečiai sukuria ramiai ir lėtai tekančio laiko pertrūkį. Patys laidos herojai traktuojami kaip ypatingos pagarbos verti krašto kultūros „ambasadoriai“ didmiesčiuose. „Kelias į namus“, suvesdamas drauge menininkus, filosofus ir vietinius žmones, parodo, kad provincijoje aukštąja kultūra, kurią ir populiarina LRT Kultūros televizijos kanalas, gyvena saujelė besidominčiųjų. Kita vertus, žiūrint į visą Lietuvą, iš tokių saujelių susidarytų nemaža gilesniam kultūros suvokimui neabejinga kritinė masė.

Kiekvienas iškilaus žmogaus iš Vilniaus apsilankymas mažuose miestuose bei miesteliuose laidos „Kelias į namus“ metu išryškina kitokią kultūros įvykio sampratą provincijoje. Čia literatūros vakaras, geros muzikos koncertas yra tai, kas reflektuojama kelias savaites ir mėnesius. Vilniuje tokie kultūros renginiai įvyksta ir dažniausiai yra užmirštami per kelias dienas. Dar viena laidos „Kelias į namus“ skleidžiamų teigiamų tendencijų – tai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje gyvenančių kūrėjų ryšių su provincijos jaunimu stiprinimas. Jaunam žmogui, jo pasirinkimui eiti vienu ar kitu keliu, kai užaugs, labai daug įtakos gali padaryti vos vienas susitikimas su autentišku ir tikru rašytoju.

Ypatingą dėmesį reikia skirti tai „Kelio į namus“ laidai, kurioje buvo kalbinama poetė, rašytoja Agnė Žagrakalytė, kilusi iš Pasvalio ir šiuo metu gyvenanti Briuselyje. Pokalbis su šia laidos heroje netikėtai išryškino, kad net emigravęs iš Lietuvos į užsienį žmogus šiais, regis, neabejotinai postmoderniais laikais gali nepatirti išvažiavimo iš tėvynės kaip lūžio. Tai – tokia tąsa, kuri nesukuria vidinio konflikto tarp lietuviškos ir užsienio patirties. A. Žagrakalytė laidoje tvirtino gana seną, heidegeriškąją tradiciją patvirtinantį faktą – kur beišvyktum, gimtinę gali neštis su savimi ir kitoje vietoje gali kurti panašią, beveik identišką gimtajai, aplinką. Lenkų rašytojas Krzystof’as Czyzewski’s neseniai išleistoje knygoje apie mažuosius pasaulio centrus, rašė, kad mūsų dienomis tikrieji pokyčiai bręsta ir mezgasi ne galios centruose – megapoliuose, – o provincijoje. Laida „Kelias į namus“ patvirtina dar vieną gana seną humanitarikoje išvadą: kai aplinka ramesnė ir kai nėra nuolatinės akistatos su tais, kurie turi politinę, institucinę bei kultūrinę galią, gali rastis ir tarpti vientisesnis mąstymas ir jo kuriami tekstai.

Laida „Kelias į namus“ yra labai reikalinga LRT Kultūros televizijos kanalo eteryje, nes autentiškai ir tikrai sukuria gerą atsvarą Vilniaus žinioms, įvykiams ir reiškiniams. Kita vertus, šis televizinis kūrinys yra pozityviai senamadiškas – grįžimas į gimtinę dažnam rašytojui, kompozitoriui, skulptoriui ar kitam menininkui gali kelti sentimentalių jausmų, kurių turbūt nereikėtų bijoti. Gyvename laikais, kai būti sentimentaliam yra kažkaip nepatogu ir nemadinga, tačiau iš tiesų šis masių įteigtas diskomfortas slepia, kad dažnam iš mūsų praeitis su savo įvykiais, žmonėmis ir daiktais nėra maloni. Laidos „Kelias į namus“ herojai – tuo ir ypatingi, kad nebijo nei savo, nei kolektyvinės praeities, todėl jautresniam ir praeitį norinčiam pamiršti žmogui gali turėti savotišką terapinį poveikį.

Kur kas didesnį pavojų, nei pašnekovų sentimentalumas, demaskuoja to paties M. Heidegger’io biografija – jis atvirai simpatizavo nacionalistams, kurie tarpukario Vokietijoje netruko virsti fašistais. Gimtinė, suprasta kaip uždara, hermetiška ir tik garbinimo verta tikrovė, slepia mąstymo siaurumo ir tamsumo, prievartos ir agresijos galimybes. Laida „Kelias į namus“ išvengia tokio kraštutinumo, nes rodo būtent tuos žmones, kurie ir patys, mylėdami gimtinę, yra atviri pasauliui, ir kitus skatina taip mąstyti ir elgtis. Kai „Kelias į namus“ ir panašūs televizijos kūriniai išnyks iš eterio, gyvensime tokioje Lietuvoje, kurioje dominuos suskilusios, fragmentuotos sąmonės žmonės, kurie bus labai šiuolaikiški, tačiau turės daugybę vidinių problemų. Kad tokie laikai ateis, stebint viešojo gyvenimo pokyčius ir raidą, abejonių nekyla.

Parašykite komentarą