Erudicija, pinigai, azartas

Stereotipiškai esame įsitikinę, kad aukštas intelektas ir didelė aistra išmanyti savo profesinę sritį yra turto sąlyga ir pagrindas. Televizijos žaidimai, kuriuos galima vadinti azartiniais, tokią nuomonę kategoriškai neigia: aistra, pinigai ir protas niekada nebūna kartu, visada trūksta bent vieno iš trijų minėtų komponentų.

Intelektiniai_zaidimai_pixabay_com_foto

Pixabay.com asociatyvi nuotr.

Azartinių televizijos žaidimų istorija Lietuvoje prasidėjo Atgimimo laikotarpiu, kai kaimyninėje Rusijoje imtas rodyti šou „Stebuklų laukas“. Šį žaidimą iš pradžių vedė išties aukštos erudicijos žurnalistas Vladislavas Listjevas. Pagrindinė jo darbo sritis tuometinėje, „perestroikos“ vėjus pajutusioje, Ostankino televizijoje buvo tiriamoji žurnalistika. V. Listjevas buvo pirmosios bent kiek labiau nepriklausomos rusiškos televizijos publicistinės laidos „Požiūris“ (rus. „Vzgliad“) autorius, prodiuseris ir vedėjas. Jo vesta laida „Stebuklų laukas“ esminį dėmesį telkė į daiktinius prizus. Sovietų Sąjunga, žlugusi pirmiausiai dėl ekonominių problemų, materialinės aklavietės, buvo pilna gyventojų, kuriems trūko elementarių, vakariečiui savaime suprantamų buities daiktų – japoniškų televizorių, muzikos grotuvų, vakariečių gamybos šaldytuvų ir kitų prekių, kurias dabar, turėdami pinigų, galime nesunkiai įsigyti dažnoje parduotuvėje. Laida „Stebuklų laukas“ buvo kassavaitinis praturtėjimo „stebuklas“ daugeliui laidos dalyvių iš plačiosios Rusijos bei buvusių sovietinių respublikų. Suprantama, šie prizai nebuvo teikiami tiesiog šiaip, be priežasties. Laidos dalyviai turėjo įveikti intelektines užduotis, kurių esmė būdavo atspėti užkoduotą žodį. Rusų kalbos taip gerai nemokėjusiems lietuviams (kad ir kaip būtų, tai – ne gimtoji lietuviams kalba) šis šou buvo tiesiog šokiruojantis, nes, negalėdami spręsti intelektinių rebusų, mūsų tautiečiai tiesiog apsvaigdavo nuo svetimos laimės. Žinoma, veikė stiprus tapatinimasis su laidos dalyviais, sukurdavęs iliuziją, kad kiekvieną penktadienio vakarą štai praturtėjame ir mes.

Praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo, žymusis laidos vedėjas V. Listjevas dėl tiriamosios žurnalistinės veiklos nepatogumo tuometinei mafijai ir besiformuojančiam oligarchų sluoksniui buvo nušautas. Jo vieton prie „Stebuklų lauko“ laimės rato stojo visiškai kitoks „personažas“ Leonidas Jakubovičius, kurio darbai kur kas mažiau trukdė tuometinės Rusijos galingiesiems. L. Jakubovičiaus eroje, kuri tęsiasi iki šiol, svarbiausia „Stebuklų lauke“ tapo ne demonstruoti intelektinius gebėjimus ir žinias, net ne laimėti, o tiesiog mainytis gėrybėmis. „Stebuklų laukas“ pavirto Rusijos regionus, įvairias šios šalies tautas vienijančia laida, kurios dalyviai neslepiamai L. Jakubovičiui veža materialines gėrybes, surinktas net iš tų dalyvių vietinių bendruomenių. Atspėti žodį ar išspręsti protinių prastangų reikalaujančią užduotį tapo šalutiniu užsiėmimu – svarbiausia nuo L. Jakubovičiaus laikų pasidarė bendrauti. „Stebuklų laukas“ jau netenkino didžiulio materialinio nepritekliaus, greičiau tapo ideologiniu žaidimu, kurio esmė yra palaikyti žmonių bendrystę ir draugišką santykį.

Dar viena Lietuvos nacionalinio transliuotojo ir komercinių kanalų azartinių žaidimų ištakų srovė siekia kito rusiško žaidimo – „Kas? Kur? Kada?“ – tradicijas. Ši laida, skirtingai nei „Stebuklų laukas“, buvo daug intelektualesnė, užduotys, kurias čia tiesioginiame eteryje reikėjo spręsti, daug sudėtingesnės, reikalaujančios ne vien konkrečių žinių, bet ir dedukcinio mąstymo, hipotezės kėlimo ir jos svarstymo, sprendimo priėmimo. Neatsitiktinai šioje laidoje dalyvavo jau ne Rusijos regionų įvairių intelektinių pajėgumų žmonės, o vadinamieji „žinovai“ – daugiausiai mokslo daktarai ir kiti žmonės, dirbantys protinį darbą kasdien. Šie žinovai sudarydavo komandas, kurios atsakinėjo į Rusijos Ostankino televizijos žiūrovų pateiktus klausimus. Pagrindinis laidos „Kas? Kur? Kada?“ efektas ir įtaiga televizijos žiūrovui siekia XIX amžiaus laikų Rusiją, kai dominavo dostojevskiškoji tradicija. Tai reiškia, kad aukštas intelektas minėtos tautos savimonėje, kurią genialiai atskleidė rašytojas Fiodoras Dostojevskis, beveik visada susijęs su didžiule aistra, beveik prilyginama Šėtono apsėdimui. Iš tiesų, būdavo labai įdomu stebėti, kaip minėtos laidos dalyviai – žinovai – galynėjasi su tikrai sudėtingais klausimais ir dažniausiai į juos atsako teisingai. Skirtingai nei „Stebuklų laukas“, ši laida jau tenkino ne žemesniuosius turėjimo instinktus, o tai, kas vadinama aukštąja kultūra – neeilines žinias, išlavintus gebėjimus ir abejonių nekeliančius įgūdžius, sprendžiant sudėtingus intelektinius uždavinius.

Šalia šių dviejų tradicijų lietuviškoji televizijos žaidimų tradicija atrodo menkutė ir neišsivysčiusi. Lietuvos televizijos kanalų eteryje savotišku rusiškuoju V. Listjevu iškart po nepriklausomybės atkūrimo tapo Arūnas Valinskas, vedęs naują laidą „Taip ir Ne“. Ši laida buvo kur kas mažesnio mastelio ir materialinių pajėgumų rusiškojo „Stebuklų lauko“ versija – formatas, kurį lietuviai pirko, bet ne kūrė patys. Dalyviams būdavo pateikiami klausimai, į kuriuos tekdavo atsakinėti spėliojant. Vienintelis protinio prado, o ne vaikiško spėliojimo, ženklas šioje laidoje buvo tas, kad lietuviai „Taip ir Ne“ eteryje iš naujo, po sovietinės okupacijos, mokėsi užduoti klausimus. Tarpukario filosofas Antanas Maceina yra rašęs apie vadinamąją „neklausiančiąją būseną“, kuriai būdinga tai, kad žmogus gyvena paprastoje buitinėje kasdienybėje ir nekelia jokių klausimų nei sau, nei kitiems, nei apie save, nei apie aplinkinį pasaulį. Sovietinė sistema ugdė ir palaikė būtent tokius žmones. A. Valinsko, kuris tikrai nestokojo reakcijos, sąmojo ir erudicijos, užduotis minėtoje laidoje buvo priversti dalyvius formuluoti klausimus. Taigi, šios laidos intelektinis lygis nebuvo labai aukštas, aistra ir azartas realizuoti per klausimus, o pagrindinis interesas buvo praturtinti dalyvius materialiai.

Į visišką materializmą, beveik ignoruojant azartą ir erudiciją, įkopė laida „Šeši nuliai – milijonas“, kurią vedė irgi A. Valinskas. Šis šou gyvavo prieš ekonominę krizę, todėl laidos autoriai buvo tikrai dosnūs laidos dalyviams finansiškai. Apibendrintai sakant, A. Valinsko, kaip azartinių žaidimų vedėjo, karjera buvo tiesioginis visuomenės būsenų lakmuso popierėlis: atskleisdavo materialinius nepriteklius, prisitaikymą prie menkesnių nei analogiškų užsienio laidų intelektinių standartų ir pagaliau šiaip taip pasiektą geresnę lietuvių gyvenimo kokybę.

Dabar LRT eteryje gyvuojanti laida „Auksinis protas“, vedama ne vien A. Valinsko, bet ir žurnalisto Andriaus Tapino, byloja, kad gyvename išties geriau, nei prieš du dešimtmečius. Laidoje beveik neliko materialinio intereso – paguodos prizai tėra knygos, o nugalėtojai gauna miglotą galimybę laimėti kelionę į pasirinktą šalį. „Auksinį protą“ ištiko „šaltas protas“, kai laidos dalyviai į klausimus atsakinėja tikrai mažiau aistringai nei rusai ar laidos „Taip ir Ne“ pirmtakai. Visuomeninio transliuotojo eteryje rodoma laida akcentuoja tik erudiciją, kurios iš esmės nekvestionuoja. Toks laidos formatas verčia aiškintis esminį klausimą – ar erudicija visada rodo aukštą intelektą? Polinkis sąmonėje kaupti žinias, mąstyti enciklopediškai Vakarų kultūroje formavosi Švietimo epochoje. Iki šio laikotarpio skaityti ir rašyti mokėjo retas europietis. Noras kuo daugiau žinoti ir atsiminti, atrodytų, netenka prasmės „Google“ amžiuje, kai visą reikiamą informaciją galima nesunkiai rasti internete.

Visgi, žvelgiant į pasaulinio lygmens šiuolaikinius intelektualus, akademikus, mokslininkus, darosi akivaizdu, kad turėti gerą atmintį reiškia šį tą daugiau nei tiesiog puikuotis tuo. Erudicija buvo ir išlieka galimybe visada mąstyti plačiau, lyginti požiūrius į tą pačią problemą ir sutaupo vieną didžiausių mūsų laikų vertybių – laiką. Kita vertus, „Auksinio proto“ ar bet kurio kito azartinio televizijos žaidimo ugdoma erudicija ir atmintis yra nepakankama be empatijos, kuri yra pagrindinė sąlyga mums interpretuojant pasaulį ir save jame. Šių gebėjimų neišugdys joks televizijos žaidimas, nes tai įgyjama su klasikiniu išsilavinimu ir nuolat ugdant bei palaikant savo žmogiškąjį jautrumą. Siekiant šių tikslų, televizija dėl savo prigimtinio žiūrovo slopinimo labiau mažina žmogaus jautrumą ir dėmesingumą aplinkai.

Parašykite komentarą