Atminties pjūviai

Austrijos vadinamosios „trečiosios psichologijos“ šakos (pirmoji – Sigmundo Freudo psichoanalizė, antroji – Alfredo Adlerio individualioji psichologija) pradininkas Viktoras Emilis Franklis, išradęs logoterapijos metodą, yra rašęs apie tai, kad sunkiausiomis, gyvybei ir sveikatai pavojingomis sąlygomis žmonės elgiasi dvejopai: vieniems būdinga tai, ką V. E. Franklis vadino „valia gyventi“, o kitiems – priešingai, visiškas pasidavimas aplinkybėms ir palūžimas. Šis esminis pasirinkimas priklauso nuo to, ar asmuo jaučia, žino ir gali žodžiais įvardyti tolimesnio gyvenimo aukštesnę, nei buitinę, prasmę.

versme

Pačiam V. E. Frankliui, buvusiam įkalintam nacių koncentracijos stovykloje, padėjo suvokimas, kad jo gyvenimo tikslas, paskirtis ir prasmė yra padėti kitiems kenčiantiems žmonėms. Ši mintis suteikė jėgų nepalūžti net tada, kai įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos. Neabejotina, kad ir šiais, daugmaž saugiais, laikais esame padalinti į dvi frankliškosios gyvenimo prasmės suvokimo stovyklas: daugelis gyvena pernelyg nemąstydami apie bendresnius ir abstraktesnius klausimus, plaukia kasdienybėje; kitiems būdingas savojo gyvenimo kaip misijos suvokimas, paverčiantis kiekvieną įvykį, susitikimą su kitais žmonėmis ir sėkmę ar lūžį savotiško literatūrinio siužeto komponentais. Jei gyvenama nemąstant apie prasmę, dominuoja naujojo istorizmo krypties filosofų įvardytas mūsų laikų istorijos aikštingumas, atsitiktinumai, kuriuos retai sieja priežasties ir pasekmės ryšiai. Jei apie prasmę susimąstoma dažnai, gyvenimas pavirsta sąmoningesniu prasmės kūrimu.

Liaudies muzika, kitaip vadinama folkloru, yra liudijimas apie tai, kad net gerokai anksčiau, nei mes atsiradome šioje Žemėje, mūsų tautos atstovai susimąstydavo apie prasmės filosofinius klausimus. Visai nesvarbu, kokio žanro tai kūriniai – valsai, polkos ar romansai, – jie mūsų laikais patvirtina, kad dainos teksto nuoseklumo, melodijos plėtotės taisyklės, būdingos muzikiniams kūriniams, yra ženklai, kad mūsų protėviai dar seniai iki rašto ir grožinės literatūros gimimo jau turėjo valios gyventi. Ne veltui folkloras kartais vadinamas tautos gyvybingumo rodikliu, tačiau labai retai pasakoma, kaip ta gyvybė pasiekia mūsų laikus. LRT televizijos kanalo laida „Duokim garo!“, šalia savo pramoginės funkcijos, kurios plačiau aiškinti net ir nedera, turi šią žymę – teiginį apie nacionalinį išlikimą.

Minėtos laidos žiūrovai – tai dažniausiai kiek vyresni nei vidutinio amžiaus arba jau pasenę Lietuvos periferijos, miestelių ir kaimų, žmonės. „Duokim garo!“ – tai ne tik būdas atsiminti savo tautos šaknis, bet ir gydytis visai nesenas istorines traumas. Psichologijoje žinomas tokios terapijos metodas yra psichodrama: kalbama apie prieš kurį laiką patirtus skaudžius įvykius, kurių metu gyvenamajai aplinkai buvo būdingos vienos ar kitos ypatybės. Aišku yra tai, kad didžiausia XX amžiaus Lietuvos kaimo masinė trauma yra Antrasis pasaulinis karas ir vėliau sekusi sovietinė kolektyvizacija. Laidos „Duokim garo!“ metu skambantys kūriniai žiūrovams tikrai primena jų vaikystės, jaunystės kaimą, kuriame buvo skaudžių patirčių. Psichodramos esmė yra ta, kad sukuriant panašias į trauminio įvykio metu dominavusias aplinkybes, žmogus gyvai prisimena skausmą, bet čia pat netrunka suvokti, kad tai – jau praeitis, todėl šiandien jau negresia didesni pavojai ar tragiški įvykiai. Aptariama LRT televizijos laida daugelį žiūrovų priverčia iš naujo gyvai prisiminti savo praeities kaimą su visais jo įvykiais ir nuskausmina sunkius prisiminimus, nes visiems yra aišku, kad penktadienio vakaras fotelyje ar lovoje yra tikrai daug saugesnė aplinka, nei vakaras Lietuvos pokario kaime.

Atminties požiūriu, laida „Duokim garo!“ atlieka pozityvų vaidmenį dar ir todėl, kad paliečia kiekvieną žiūrovą individualiai – verčia apmąstyti savo asmeninę, ne kolektyvinę, praeitį, savojo gyvenimo kelio stoteles, posūkius ir netgi pačius džiugiausius momentus. Pavyzdžiui, laimingoje šeimoje gyvenantys senoliai laidos metu gali išgirsti muziką, kuri panaši į skambėjusią jų vestuvių metu. „Duokim garo!“ žiūrovai dėl šios laidos teigiamo poveikio jų atminčiai gali likti tais žmonėmis, kurių nekankina senatvinė užmarštis ar kitos neurologinės ligos. Lietuvos komercinių televizijos kanalų laidose, kurios labiausiai domina pagyvenusius žmones, toks pozityvus efektas yra retas ir beveik neįmanomas.

Kalbant apie laidą „Duokim garo!“, ypatinga reikšmė, svarbi jau ne tik daugeliui žiūrovų, bet ir humanitarinių mokslų specialistams, tenka tiems intarpams, kurių metu atliekami retesni kūriniai, nei valsai ar polkos – tai sutartinės ir kitokios senesnės istorinės praeities kompozicijos, galinčios patvirtinti, kad kalbėjimas apie nacionalinį charakterį nėra iš piršto laužtas. „Nacionalinis charakteris“, kaip teorinis konceptas, yra gana nesenas: XIX amžiaus antrojoje pusėje Europoje prasidėjus vadinamajam „tautų pavasariui“ – nacionalinio išsivadavimo iš priespaudos judėjimams – filosofai ėmė kalbėti apie tai, kad kiekvienai tautai būdingos savitos psichologinės, filosofinės, literatūrinės ir ypač reikšmingos lingvistinės ypatybės.

Anuomet „tautų pavasaris“ ypač stipriai apėmė Rytų Europos šalis. Suprantama, kad dėl savo abstraktumo šios humanitarinės disciplinos – nacionalinio charakterio studijos – vienareikšmių rezultatų nedavė. XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, įsivyravus postmodernizmui, o minėtame mūsų regione – okupacijoms, – apie tautinį savitumą kalbėta gerokai mažiau, neretai jis tapo tylesnės ir taikios politinės rezistencijos būdu. Ir tik XXI amžiuje, kai vyrauja pokolonijinė mąstymo kryptis, tautinis charakteris ir jo studijos vėl tampa perspektyvūs. LRT televizijos laida „Duokim garo!“ yra unikali etnografinė medžiaga tokioms studijoms ir gilinimuisi į nacionalinio charakterio problematiką.

„Duokim garo!“ yra unikalus televizijos šou, nes nė viena kita laida, būdama linksminimo kultūros artefaktu, nesiekia tokių plačių ir gilių tikslų. Nežinia, ar daug joje dalyvaujančių folklorinių ansamblių narių ir pavienių atlikėjų apie tai plačiau pagalvoja, bet folkloras būtent tuo ir unikalus, kad net be specialių žmogaus pastangų padaro teigiamą poveikį.

Parašykite komentarą