„Žiurkiagalviai“: socialinės atskirties sukurtas kitoniškumas

Žiurkiagalviai – tai metafora, mėginanti parodyti visiškai kitokį mūsų visuomenės socialinį sluoksnį – žmones, kurių niekam nereikia. Žmones, kurie dažnai atspindi giliai paslėptą snobiškos inteligentijos veidą. Žmones, kurie, kaip ir mes visi, negalėjo pasirinkti šeimos. Žmones, kurie jau gimė būti pasmerktais.

Ziurkiagalviai1_Egles_Sabaliauskaites_foto

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Prietema scenoje, kelios blausią šviesą skleidžiančios lemputės ir dvi nusisukusios figūros. Jos įsijautusios žiūri futbolo rungtynes. To paties futbolo, kuris kadaise jiems žadėjo visuomenės pripažinimą ir pagarbą. Silpni, vos vos mirgantys šviesos taškeliai palei lubas – paskutiniai, dar teberusenantys brolių atsiminimai apie gyvenimą iki lemtingo įvykio.

Griežtas kvotėjos balsas iš žiūrovų salės, užduodantis ledinius klausimus Žefiui ir Žefui, į kuriuos žiurkiagalviai atsakinėja vienas kitą papildydami, kartais abu kartu, žiūrovą tikslingai vesdami per skaudžiai juokingų įvykių painiavą. Atsakinėdami broliai pradeda atskleisti, atrodo, kvailus, tačiau esminius savo vaikystės ir gyvenimo faktus. Tėvo neapykanta dviem sūnums, kuri būdavo išreiškiama fiziniu ir psichologiniu smurtu, motinos nemeilė savo vaikams, išmetimas iš mokyklos, neturėjimas draugų – visa tai sukuria nesibaigiančią absurdiškų įvykių bei situacijų virtinę Žefio ir Žefo gyvenime. Suvokę, kad turėdami žiurkių galvas visuomenės prielankumo nepelnys, vaikinai nusiperka kaukes – dirbtines žmonių galvas. Jas užsimovę broliai bent laikinai gali jaustis lygiaverčiais žmonėmis, pasislėpti nuo savo prigimties, o gal to, ką iš jų padarė visuomenė? Ta pati „normali“ visuomenė, į kurią žiurkiagalviai taip stipriai troško įsilieti ir rasti joje ilgai lauktą pripažinimą…

ziurkiagalviai

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Dirbdami vaisių pardavėjais prie didelio prekybos centro vitrinų, Žefis ir Žefas nuolatos sulaukia pašaipų. Tačiau abu vienodai supranta ten dirbančios kasininkės geranoriškumą žiurkiagalvių atžvilgiu. Norėdami padėti išsiaiškinti įsiplieskusį konfliktą tarp draugės kasininkės ir prekybos centro direktorės, broliai nueina pas pastarąją, kad papasakotų, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Čia žiūrovas greitėjančiu istorijos ritmu yra privedamas prie spektaklio siužeto esmės: „normalios“ visuomenės stereotipinio požiūrio į „kitokius“ pastūmėta moteris perpildo brolių kantrybės taurę. Ledinio kvotėjos balso liepiami, Žefis ir Žefas savo kraupaus nusikaltimo užkulisius žiūrovui atskleidžia ne tik pasakodami, bet ir rodydami ant scenoje išmėtytų sekso lėlių. Žinoma, prieš tai šalto balso paskatinti nusiima kaukes ir parodo tikruosius – žiurkių veidus. Sukrečianti istorija jau išgirsta ir loginiai kirčiai sudėlioti. Brolių „nuteisimo“ arba „išteisinimo“ klausimas paliekamas publikos valiai.

Iš pirmo įspūdžio lengvabūdiška ir karts nuo karto prunkštelėti verčianti istorija ilgainiui tampa vis sunkesnė. Aktorių Pauliaus Pinigio ir Donato Želvio vaidyba verčia mintimis sugrįžti į situacijas, kuriose patys vaidinome „normalios“ visuomenės atstovus tyčiodamiesi ar mėgindami pašiepti tuos, kurie „neatitinka“ jos statuso. Kietas it plienas „kvotėjos“ Laimos Akstinaitės balsas iš žiūrovų salės – tarytum proto balsas, kiekviename žingsnyje primenantis apie žmonių lygiavertiškumą ir vienodai stiprų norą būti mylimais.

„Žiurkiagalviai“ – dar vienas Klaipėdos jaunimo teatro darbas, priversiantis žiūrovą perkratyti vertybių maišą savo viduje, pažiūrėti į akis savo puikybei ir, bent trumpam nusiėmus kaukę, pamatyti, o gal net susipažinti su savo tikruoju „aš“.

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Žiurkiagalviai“
Pjesės autorė: Natacha De Poncharra.
Kūrybinė komanda: Valentinas Masalskis, Paulius Pinigis, Donatas Želvys, Laima Akstinaitė.
Scenografija: Paulė Bocullaitė.
Šviesų dailininkas: Artūras Lepiochinas.
Aktoriai: Donatas Želvys, Paulius Pinigis, Laima Akstinaitė.

Parašykite komentarą