Režisierė Jūratė Sodytė: „Kandidas“ – dėmesį pritraukiantis trileris“

Belaukiant Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomos operetės „Kandidas“ premjeros kalbiname šio spektaklio režisierę Jūratę Sodytę-Bradauskienę. Tai moteris, netelpanti į jokius standartus: jos juoko ir geros energijos pakanka visiems, kaip ir „Kandido“ propaguojamo optimizmo.

Jurate_Sodyte

Jūratė Sodytė-Bradauskienė. KVMT archyvo nuotr.

Ilgametė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro balerina, šio teatro choreografė, režisieriaus asistentė ir režisierė, dėstytoja, miuziklo žanro Lietuvoje puoselėtoja, filmo „Sangailės vasara“ aktorė J. Sodytė-Bradauskienė „Kandidą“ prilygina tokiems kūriniams kaip „Romeo ir Džiuljeta“ ar „Hamletas“, kurių gvildenamos tiesos nėra pavaldžios laikui. Jos aktualios kiekvienai kartai, kiekvienai tautai.

– Kokį „Kandidą“ išvys žiūrovai?

– Aš jį pavadinčiau nuotykiniu trileriu (juokiasi). Tai nuotykinė kelionė, kaleidoskopas įvykių, besikeičiančių didžiuliu tempu, tad žiūrovai tikrai nenuobodžiaus. Pažadu.

– Tai ne burleska… Tai ne miuziklas… Kaip nusakyti „Kandidą“?

– „Kandidas“ – operetė, tačiau su miuziklo prieskoniu, ir tai prideda papildomo žavesio. „Kandidui“ pasisekė, nes du pasaulinio garso genijai atkreipė dėmesį į situaciją: kur mes esame, kodėl mes esame ir t. t. Iš tų apmąstymų gimė bestseleris. Džiugu, kad „Kandidas“ bus sukurtas ir parodytas Klaipėdoje būtent šiais metais, kai švenčiame Leonardo Bernsteino 100-ąsias gimimo metines. Ir būtent „Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje“. Tai nepaprastai graži muzika, įdomūs charakteriai ir galvą apsukantis tempas. Net aš pati juokavau: kaip man suspėti paskui „Kandidą“?!

– Esate profesionalė, ką žiūrovui patartumėte – ar jam būtina žinoti siužetą ir sekti, kas vyksta, pagal programą? Gal tiesiog mėgautis muzika ir veiksmu scenoje?

– Šiuo atveju visiškai nebūtina koncentruotis į siužetą – pateikiame ne visai koncertinį „Kandido“ variantą. Manau, jei žiūrovas ir „pames“ siužetinę liniją, įdėmiai neperskaitys bei neįsimins siužeto, tai iš veiksmo scenoje vis tiek supras, kas vyksta… Juo labiau kad mes turime personažą Pasakotoją, kuris yra šios istorijos „kelrodė žvaigždė“ ir nupasakoja įvykius lietuvių kalba. Taip pat neabejotina, kad dauguma žmonių moka anglų kalbą ir galės suprasti, apie ką dainuojama, kas nesupranta anglų kalbos – „bėgančios eilutės“ lietuvių kalba padės tai padaryti. Žiūrovai tikrai nepasimes įvykių sūkuryje, galės atsipalaiduoti ir pasimėgauti operete.

– Ar intarpuose galima tikėtis juokelių apie Lietuvos aktualijas?

– Nedaug, nes bendražmogiškos aktualijos išlieka arba kartojasi. Mums tik atrodo, kad sparčiai keičiamės, tačiau esminiai mūsų kasdienybės dalykai – tame pačiame „karkase“, kuriame ir „verdame“.

– „Kandidas“ pirmą kartą buvo atliktas Niujorko Brodvėjaus teatre 1956 m. gruodžio 1 d. Problemos tos pačios ir po daugelio metų?

– Genialūs kūriniai, kaip „Romeo ir Džiuljeta“, „Hamletas“ su savo klausimu „būti ar nebūti?“, nesensta. Taip ir su „Kandidu“. Šis kūrinys neturi galimybės pasenti, nes jo gvildenamos tiesos aktualios kiekvienai kartai, kiekvienai šaliai. Tokius kūrinius galima pavadinti nuolat atgimstančiais sfinksais.

– Būta pastatymų, kurių metu „Kandide“ šoko net dirigentas. Ar netikėtų siurprizų galima tikėtis ir dabar?

– Staigmenų publikai aš, kaip režisierė, pažadu labai daug… Bet jos tegu lieka paslaptyje iki premjeros. Šis spektaklis tikrai bus dėmesį prikaustantis šou. Dirigentas Martynas Staškus bus užsiėmęs muzika. Šiuo atveju išvaduosime dirigentą nuo specialios choreografijos (juokiasi).

– Pajūryje – karščiai. Kaip žiūrovą išlaikyti salėje tokiu metu?

– Jei žiūrovas vasarą ateina į spektaklius, esu tikra, kad jis ateina pasimėgauti menu. Vasara, pajūris, Klaipėda ir festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ tam – pati geriausia vieta. Tai puikus laikas „gurmaniškiems“ muzikinio teatro meno kūriniams, nes nereikia skubėti namo, anksti keltis bei galvoti apie darbą. Jei žiūrovas atėjo į L. Bernsteino „Kandidą“, manau, kad tikrai neišeis (juokiasi)…

– Režisieriaus darbo specifika operetėje – kokia ji? Kaip jūs tapote režisiere?

– Atsisukusi į nueitą kelią, galiu konstatuoti, kad renkuosi ne aš, o mane tarsi likimas paima ir pastato į numatytą vietą. Esi ten ir turi padaryti ką gali geriausio. Tai ir darau. Labai dėkinga maestro Martynui Staškui, kad jis pasitikėjo manimi kaip režisiere, mano gebėjimais šioje srityje bei pakvietė kartu dirbti. Šiame pusiau koncertiniame „Kandido“ variante gausu režisūrinių iššūkių: didžiulis tempas, nuolat besikeičiančios situacijos, tad tai suvesti į vieną istoriją, padaryti tai laiku ir skoningai – sudėtinga.

Tačiau šios operetės aktyvumas mane įtraukė tarsi verpetas ir sužavėjo. Įsivaizduoji vaizdus, dirbi ir mąstai, kaip solistai spės viską laiku atlikti… Tačiau ir kažko atsisakyti negaliu – tada bus neįdomu. Solistai turi daug režisūrinių užduočių, o operetė turi būti pastatyta per rekordiškai trumpą laiką – režisūrai skirtos tik 2 savaitės. Žaviuosi solistais, su kuriais dirbame – jiems tai didžiulis darbo krūvis: ne tik puikiai dainuoti, bet ir išpildyti režisieriaus sumanymus.

Spektaklio personažai nepaprastai įdomūs. Veikalas filosofinis. „Kandidas“ pasakoja apie naivumą… Tai kone liguistas optimizmas. Pagal „Kandido“ filosofiją: kas benutiktų, žmogus, nors ir suvokdamas, kad nėra labai gerai, turi vadovautis ir tikėti pasakymu, jog yra gerai… Mums, lietuviams, reikėtų iš „Kandido“ pasimokyti to optimizmo, meilės gyvenimui. Suprantama, kad problemų visiems pasitaiko, bet taip jau sukurtas šis pasaulis. Nepriimkime jų per daug rimtai.

– Premjeros dieną jūs sėdėsite salėje ar bėgiosite užkulisiuose?

– Tikrai lakstysiu užkulisiuose iki paskutinės sekundės, kol man leis ten būti. O paskui mane „išsiųs“ į salę. Griežtai (juokiasi). Scenoje būti daug paprasčiau. Tai galiu konstatuoti, nes turiu daug artistinės patirties –dvidešimt metų šokau baletą. Dabar puikiai suprantu besijaudinančius trenerius, kai stebiu sporto varžybas. Varžybų metu tu jau nieko nebegali pakeisti. Ir man taip būna. Premjeros dieną jau nieko nebegaliu pakeisti: tik sėdžiu salėje, meldžiuosi, sukryžiuoju pirštus… Mano dukra juokiasi, kad žiūrovams greičiausiai būtų įdomu išvysti, kaip aš jaudinuosi sėdėdama ir kokias grimasas ar judesius darau. Aš dainuoju, gestikuliuoju, net būna, kad kažką šalia sėdintį užgaunu ir skubiai atsiprašau. Drama vyksta ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje (juokiasi).

– Jūs kažką bandote parodyti artistams?

– Manau, kad solistams jau nieko rodyti nebereikia. Juos tai išblaškytų. Nebent artistas paprašo, kad būčiau netoli – esą taip jam ramiau… Artistams geriau, kai režisieriai prie jų spektaklio metu nesiartina, tik kaži ar geriau režisieriams (juokiasi).

Operetės „Kandidas“ premjera:

Rugpjūčio 3 d. 20 val. Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ (Taikos g. 4, Nida).
Rugpjūčio 4 d. 20 val. Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2, Klaipėda).

Daugiau apie festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ – ČIA.

Parašykite komentarą