Kasparas Bujanauskas: „Nesupratau, ką veiksiu operoje „Pajacai“

Jau šį ketvirtadienį ir penktadienį Palangos koncertų salėje vyks vienas laukiamiausių festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ renginių. Scenoje atgims režisierės Dalios Ibelhauptaitės statyta Ruggero Leoncavallo opera „Pajacai“, kurioje solistų pasirodymus papildys cirko artistai ir tikri gyvūnai.

Bujanauskas1_Mark_Kazus_foto

Kasparas Bujanauskas. Mark Kazus nuotr.

Operoje „Pajacai“ debiutuos ir konkurso „Lieutvos talentai“ nugalėtojas žonglierius Kasparas Bujanauskas. Vaikinui niekada nė į galvą nebūtų šovę, kad kada nors jam teks dalyvauti operos pastatyme. „Man tai visai naujas, nepažintas žanras. Iš pradžių nė nesupratau, ką ten veikiu. Tačiau dabar jau pajutau energiją, „varikliuką“, – mintimis prieš debiutą dalinosi Kasparas, su kuriuo scenoje taip pat pasirodys jo tėvai bei tame pačiame cirke „Amber“ dirbantis klounas Albertukas. Įdomu, kad pastaroji trijulė dalyvavo „Pajacų“ pastatymuose 2003 ir 2008 metais.

Žongliruoti pradėjo septynerių

Cirkas, anot paties vaikino, matyt, buvo jo lemtis. Juk abu jo tėvai, Jurgita ir Pavelas, daugelį metų dirba cirko artistais, ten susipažino ir susituokė. O kartu su savimi tiek į treniruotes, tiek į pasirodymus vesdavosi ir mažąjį Kasparą. Iš pradžių vaikas cirką suvokė kaip pramogą: žaisdavo slėpynių, iš cirko užkaboriuose rastų daiktų statydavo įvairius objektus.

„Aš užaugau cirke. Pirmą kartą į areną išėjau, būdamas trejų. Mano tėtis tuo metu buvo fakyras, spjaudėsi ugnimi, vaikščiojo ant stiklų ir kūrė kitas programas, o mano mama buvo jo asistentė. Asistentu tapau ir aš: juokingai aprengtas įnešdavau ir išnešdavau numeriui reikalingus daiktus. Visiems tai sukeldavo daug juoko“, – prisiminė vaikinas.

Nuolat būnant cirke, vaikinui kilo noras išbandyti gimnastiką, akrobatiką, vaikščioti ant kopėčių, važinėti ant vienaračio, stovėti ant volelių, sukti lankus, vaikščioti ant stiklų, rankas vedžioti po liepsną. Žongliravimu pašnekovas susidomėjo kiek vėliau – būdamas septynerių. Tuo metu jo tėvai dirbo viename Latvijos cirkų, kuriame mažasis Kasparas susižavėjo žonglieriumi, ekvilibristu iš Sankt Peterburgo. Vaikinas tiesiog pamilo jo programą su kaladėlėmis, tad taip pat užsimojo to išmokti. Sezono pabaigoje žonglierius jaunajam pasekėjui padovanojo savo kaladėles, kuriomis Kasparas žongliruoja ir šiandien.

Po kelerių metų pajuto, kad žongliravimas yra tai, be ko negalintis gyventi, ir kamuoliukai, žiedai, kuokelės bei kaladėlės jo rankose atsidurdavo taip pat dažnai, kaip ir rašiklis, sėdint mokyklos suole. Kartais motyvacija trumpam dingdavo, tad tėvai spausdavo sūnų, netgi įspėjo išmesią lauk jo žongliravimo įnagius. Na, o kitais kartais netgi tekdavo pabėgti iš pamokų, nes tiesiog nenustygdavo vietoje iš noro pamėtyti kamuoliukus.

Bujanauskas_Mark_Kazus_foto

Kasparas Bujanauskas. Mark Kazus nuotr.

Anot Kasparo, sudėtingiausia žongliravimui rasti noro ir kantrybės. „Reikia nuolat norėti tobulėti, laikytis savo užsibrėžto tikslo – išmokti kuo daugiau naujų triukų. Tenka dažnai atsakyti ir į galvoje kylančius klausimus: vardan ko aš tai darau? Kam man to reikia? – pasakojo jis. – Juk treniruotėse kaladėlės iš rankų krenta tūkstančius kartų, ir kaskart turi pasilenkti, jas pakelti, toliau kartoti. Egzistuoja nerašyta taisyklė, kad, ruošiant cirko numerį, treniruočių metu triukas turi pavykti šimtą kartų iš šimto. Tuomet galima teigti, kad triuką jau moki.“

Užkulisinis cirko pasaulis – labai margas

Būti cirko artistu nelengva. Tenka daug keliauti, intensyviai treniruotis. Būna, kad atvykus į vieną miestą, tenka sukonstruoti cirko palapinę (kas, beje trunka kokias 6–7 valandas), vakarop surengti pasirodymą ir tą patį vakarą iškonstruoti palapinę. Tačiau sykiu toks tempas, gyvenimas vagonėliuose savo nepastovumu žavi, traukia. „Artistai yra kaip viena didelė šeima. Vakarais mes neretai visi kartu ant grotelių kepame maistą, keliaujame žvejoti, lankomės prie jūros ar švenčiame gimtadienius. Užkulisinis cirko pasaulis – labai margas“, – pasakojo Kasparas.

Vaikinas savo ateitį kol kas įsivaizduoja kaip nuolatinį tobulėjimą. Jam norisi keliauti, darbuotis užsienio cirkuose, dalyvauti festivaliuose (rudenį jis pakviestas dalyvauti Minsko cirko festivalyje), susipažinti su žymiais artistais. Kitąmet vaikinas planuoja užsienyje studijuoti cirko meną. Paklaustas, ko paprastas žiūrovas nežino apie žongliravimo meną, jaunasis artistas pasakojo, kad egzistuoja kiekiniai žonglieriai, kurie siekia padaryti įspūdį, tarkime, mėtydami dešimtis kamuoliukų, arba tokie, kurie siekia sukurti estetinį vaizdą – originalius piešinius ore – vos su keletu kamuoliukų. Beje, netaisyklingai atliekami žongliravimo triukai gali sukelti sveikatos problemų – nusidėvi sąnariai. Kartais mėtomi kuoleliai gali skausmingai pataikyti į galvą.

Įdomu, kad tik po „Lietuvos talentų“, kai Kasparui buvo pažadėtas vaidmuo operoje „Pajacai“, režisierė D. Ibelhauptaitė sužinojo, jog jaunojo žonglieriaus tėvai taip pat pasirodė ankstesniuose operos pastatymuose. Išgirdusi šią istoriją, režisierė užsimojo bet kokia kaina šįsyk scenoje suvienyti visą cirko artistų šeimą. Oro akrobatė Jurgita ir fakyras Pavelas džiaugėsi, kad ir jaunajam Kasparui teks galimybė dalyvauti tokio masto operos pastatyme. Tai, anot jų, neįkainojama patirtis. Pasiteiravus, ar tikėjosi, kad atžala kada nors pasuks jų keliu, tėvai neslėpė, jog tai jų nenustebino, tačiau Kasparo niekada nespaudė. „Vis dėlto džiaugiamės, kad taip nutiko. Dėl to juk kartu praleidžiame labai daug laiko“, – šypsojosi mama Jurgita.

Bujanausko_seima

Cirko artistų šeima. Asmeninio archyvo nuotr.

Koks gi cirkas be klouno?

Operoje „Pajacai“ taip pat pasirodysiantis klounas Albertukas pasakojo, kad šįsyk jam paskirta nemenka užduotis – scenoje prižiūrėti jaunąjį debiutantą Kasparą. „Ankstesnių operos pastatymų metu man teko dirbti su vyresniu scenos partneriu. Šįsyk viskas kitaip: nauji žmonės, nauji sumanymai. Bus išties labai įdomu“, – prieš pasirodymą kalbėjo klounas.

Paklaustas, kokia jųdviejų su režisiere Dalia Ibelhauptaite bičiulystės priešistorė, pašnekovas prisiminė, kad 2003 metais, kai ji pirmąsyk statė „Pajacus“, režisierė atvyko į jų cirką „Baltija“ ir keletą žmonių pakvietė pasirodyti operoje. „O koks gi cirkas be klouno?“ – juokdamasis prisiminė, kaip vaidinti buvo pakviestas ir šmaikštusis klounas Albertukas.

Pasak pašnekovo, nors jaunystėje jis ir nemąstęs apie galimybę dirbti cirke, visuomet instinktyviai norėjo būti klounu. „Kartą į mano gimtąjį miestą Alytų atvyko cirko trupė. Mane, einantį iš vaikų diskotekos, pastebėjo trupės vadovas ir pasiūlė tapti klounu. O aš nė nesuabejojęs sutikau, – pasakojo jis. – Iš tiesų buvau neeilinis vaikas. Visuomet juokindavau kitus, krėsdavau pokštus.“

Nors klouno vaidmuo pašnekovui yra toks artimas, kad jį būtų galima vadinti įgimtu, tačiau kartais ir jis scenoje susiduria su sunkumais. „Realiame gyvenime juk, būna, nutinka nelaimių, tačiau į areną privalai išeiti linksmas, juokinti kitus ir stengtis, kad tavo dramos niekas nepastebėtų. Juk žiūrovams tavo asmeniniai išgyvenimai nesvarbūs – jie pirko bilietus ir nori pamatyti kokybišką pasirodymą. Tokiomis akimirkomis būna sunku, tačiau nuo to, kaip sugebėsi užglaistyti savo emocijas, priklauso tavo profesionalumas“, – pasakojo klounas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro informacija

Parašykite komentarą