„Giedanti Vydūno upė”: kai menas išeina už ribų

Laivų statykloje Klaipėdoje buvo pristatytas vertikalaus šokio projektas „Giedanti Vydūno upė”, skirtas 150-osioms Vydūno gimimo metinėms ir Lietuvos šimtmečiui paminėti. „Simboliškai pasirinkę upės motyvą, pasirodymo kūrėjai Vydūno asmenybę, jo kūrybą ir filosofiją perkels į kitą laikui nepavaldžią dimensiją, tarsi vaikščiotų kūrybos laiko vertikalėje”, – skelbė renginio organizatoriai.

Vyduno_upe_N3S_2

Eglės Sabaliauskaitės / VZX photography nuotr.

Spektaklis susidėjo iš kelių skirtingų dėmenų: šokio, muzikos, projekcinės vizualizacijos ir erdvės. Tačiau kalbėti atskirai apie juos šioje publikacijoje nepavyks. Nepavyks, nes Vydūnas neleidžia. Tuoj paaiškinsiu, kodėl (silpnų nervų skaitytojams patartina nusisukti ir užsidengti ausis).

Taigi: šokis, erdvė, muzika, projekcijos

Išskirsčius spektaklį atskirais elementais, atrodytų, nė vienas iš jų neturi ypatingos reikšmės. Šokis neturėjo išskirtinių elementų, išskyrus tai, kad vyko vertikaliai, t.y. šokėjai judėjo prisikabinę virvėmis šalia didžiulės sienos (oi, dabar moterys griebiasi už galvų ir mosuodamos pirštukais aiškina, kad siena tai didžiulė, pabandyk taip palakstyt, kad ir prisirišus, galėtai pasakyti žodį kitą vien už pastangas). Tikrai visa tai suprantu, tačiau mene vien už pastangas niekas medalių nedalina. Kalbant apie erdvę, siena pati sau reikšmės, vėlgi, neturi. Nubraukus judesį, vizualias projekcijas ir palikus tik muzikinę kompoziciją, tai būtų greičiausiai tiesiog grupės pasirodymas, o netgi, sakyčiau, ir ne puikiausiomis sąlygomis: šalta, garsas aidi, bosas trenkia per paslėpsnius, ne visus garsus pavyksta suprasti rišliai. Vizualizacija be muzikinio turinio tampa tik eiliniu youtube platformos klipuku, kuris būtų išjungtas po pirmų penkių sekundžių. Taigi, ar jau pakankamai užkūriau pirtį? Ar jau visos bobulytės iškrito? Ar jau galime eiti prie šerdies?

O šerdis viso šito yra legenda. Vydūno legenda

Tai buvo fantastiškas renginys. Fantastiškas, nes Vydūno legenda pripildė ir sulipdė visus šiuos paprastus elementus į didelį ir gražų reginį ir pavertė mūsų kūrėjus ypatingais. Supraskite teisingai, kalbėdama apie paprastumą, labiau erzinu jus, nei žmones, kurie kūrė. Dažnai mes, matydami aukšto lygio kūrinį, pradedame giedoti ditirambus atskiriems atlikėjams ir kūrėjams už jų nepaprastumą, kai išties esmė yra tokia banaliai paprasta, nes ji glūdi ne individe, o visumoje.

Vydūnas turėjo tiek didumo, kad jam atspindėti nereikia pasaulinio lygio šokėjų ar kompozitorių. Išgirdus lietuvių liaudies dainos „Aš nusieičiau į Klaipėdužę” interpretaciją vos akys nesužibo ašarom, nes tokio grožio melodija, surišta su Vydūno atvaizdu, griebė už gerklės neklausdama. „Vydūno akys” – vis dar girdžiu savo mintyse ir matau tą vizualizacijos lopinėlį, kur Vydūnas išties atgimsta iš bevardžio silueto į milijonus kartų matytą paveikslą, ir tokie paprasti elementai, susidėję į vieną visumą, tapo įspūdinga patirtimi, į kurią vedė ta pirmomis spektaklio minutėmis pasitikusi nežinia. Ir taip, Vydūnas neleidžia išskaidyti spektaklio elementų, nes jis yra ta rišamoji gija, jis yra ta tikroji spektaklio vertė. Tai didelis nuopelnas ir komandai, kuri sugebėjo neužgožti spektaklio centro, o tik jį išryškinti.

Vyduno_upe_N3S_1

Eglės Sabaliauskaitės / VZX photography nuotr.

Spektaklis sukėlė daugybę emocijų. Pirmiausiai todėl, kad apie Vydūną, Bitėnus, daugeliui mūsų artimą Lietuvos tašką tiek lokacijos požiūriu, tiek filosofiniu (ir štai atsiskleidė mano subjektyvumas). Pirmąkart išvydau filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuota paties Vydūno esatis. Tikriausiai žmogaus idėjinio ir moralinio palikimo perkėlimas į meninę sferą yra vienas gražiausių ir didžiausių įvertinimų. O atgimusios filosofo mintys ir iškelti jo atvaizdai tokioje didelėje erdvėje su tiek daug garso ir spalvų suteikė šio žmogaus egzistencijai didybės, bent trumpam jo būtį realizavo pelnytam epiniam lygmeny.

„Vydūno akys” – vis dar girdžiu

Štai tą momentą aš supratau, kad liudiju akimirką, kai Klaipėda išties tampa kultūros uostu, ir gal netgi šis žodis tampa per silpnas apimti kuriamą turinį, galbūt „kultūros lopšys” būtų tinkamesnis, visgi tik avansu. Visada yra tas nemėgstamas „bet”.

Lietuva, o ypač Klaipėda, be galo ryškiai atspindi globalizacijos duališkumo vyksmą, kai tam tikros ribos ir galimybės plečiasi, o kai kurios stipriai traukiasi. Kai kultūra ir menas gali merdėti ir kartu egzistuoti kolosaliai aukštame lygmeny. Klaipėdos meninė sfera nenutrūkstamai juda vis platėjančios sinusoidės taku. Tai be galo keistas reiškinys, vertas mokslinio tyrimo ir galintis pateikti labai įdomių prognozių.

Žmogus gražiausias, kai kuria

Tikriausiai stipriausia šiame spektaklyje ir buvo tai, kad atlikėjai / kūrėjai neužgožė paties Vydūno, jį prikėlė ir leido jam „pasiimti mūsų širdis”. Išties mene ne visada svarbu, kiek techniškai menininkai bus stipriai pasikaustę ar kokį dar nematytą cirką sugebės iškrėsti žiūrovams, esmė labiau glūdį dūšios gylyje, išjautime, o kai dirba didelė komanda, visumos dermė tampa privaloma. Komandos narių pajautos, idėjos perpratimo, emocinių išgyvenimų atitiktis yra vienas kertinių faktorių. Šiuo atveju komanda suderėjo tarsi vieno laikrodžio skirtingi krumpliaračiai, sukantys Vydūno laiko giją, o Vydūno dvasios šviesa sulipdė šių žmonių kūrybą į vieną vientisą upę. Galime džiaugtis – užtikrintai turime naują spektaklio žanrą, kuris pakelia kartelę visiems ateities projektams.

„Kultūrpolio” P.S. „Giedančią Vydūno upę” kūrė ir atliko:

Šokių mokykla CODA ir „Bencha theatre”
Idėjos autorė Kristina Norvilė
Scenarijaus autorė Sondra Simana
Režisierė Rūta Bunikytė
Muzikos autorius Kristijonas Lučinskas
Videoprojekcijos Vesta Obolevičiūtė
Choreografė Rachel Melief
Choreografės asistentė Micka Karlsson
Šokėjai, choreografai Inga Briazkalovaitė, Aurelijus Liškauskas
Grupė „DRIEZHAS”: Kristijonas Lučinskas (birbynė, elektronika), Inga Mikulėnė (vokalas), Viktoras Rubežas (mušamieji), Paulius Stonkus (bosinė gitara)
Šviesų dailininkas Stasys Jamantas
Garso operatorius Mindaugas Putna

Premjera 2018 10 06

Parašykite komentarą