Dalia Ibelhauptaitė: „Studijų metais jaučiausi taip, lyg sėdėčiau ant suoliuko krašto“

Rugpjūčio 3, 4 dienomis pajūryje atgims legendinė režisierės Dalios Ibelhauptaitės statyta Ruggero Leoncavallo opera „Pajacai“. Festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ scenoje bus galima išvysti ne tik įspūdingą tarptautinių solistų desantą, bet ir talentingų cirko artistų bei tikrų gyvūnų pasirodymus. „Tai galėtų būti naujos tradicijos pradžia – į Klaipėdą kasmet atvežtume po vieną „bohemiečių“ spektaklį“, – patenkinta sklandžiu bendradarbiavimu su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru prasitarė žymi režisierė.

Dalia_Ibelhauptaite_Monikos_Penkutes_foto

Dalia Ibelhauptaitė. Monikos Penkutės nuotr.

Operą „Pajacai“ jūs pirmą sykį pastatėte 2003-iaisiais. Po penkerių metų šią operą į sceną grąžinote pasikeitusią. Kuo įdomi ir kitokia bus „Pajacų“ versija Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Klaipėdoje ši opera atgims su nauja energija ir idėjomis. Naują spektaklį režisuoja mano ilgametis bendražygis Gediminas Šeduikis, o juk kiekvienas menininkas turi savo pojūtį ir įneša daug kitų spalvų. Šiame pastatyme dalyvaus daug naujų cirko artistų, net keli jų – mano atradimai iš „Lietuvos talentų“, o taip pat visai kiti solistai. Tarp jų ir įspūdingą tarptautinę karjerą turintis solistas Giancarlo Monsalve iš Čilės, rusų kilmės sopranas Eugenija Dušina, gyvenanti ir dirbanti Vienoje, na ir tikrai nuostabus baritonas Mindaugas Rojus.

Labai džiaugiuosi, kad Giancarlo sutiko savo Kanijo vaidmens debiutą turėti būtent su mumis Lietuvoje. Apskritai kuriozinė istorija, kaip aš atradau šį solistą. Kartu su Marijumi Adomaičiu – „Ten Walls“ statėme elektroninę operą „e-Carmen“. M. Adomaitis perkūrė šią operą elektroniniu būdu. Temos tarsi liko tos pačios, tačiau Georges Bizet kūrinį jis „sulaužė“, pakeitė tonacijas, ritmą. Mes ilgai ieškojome solisto, kuris atliktų Chosė vaidmenį. Skambinome įvairioms agentūroms, kurios mums siūlė daugybę solistų. Tačiau nusiunčiame paklausyti muzikos ir visi potencialūs solistai suserga, išvyksta ar atvirai prisipažįsta, kad tokios muzikos išmokti nesugebės. Situacija tampa tiesiog desperatiška. Viena Niujorko agentūra pasiūlė kreiptis į G. Monsalve, kuris sutiko su pasiūlymu. Tačiau jam atvykus į Vilnių išaiškėjo, kad sutiko jis todėl, jog nepaklausė kūrinio! Repeticijos metu jam nukrito „žabtai“, akys iššoko ant kaktos: „Aš neturiu galimybių to padaryti!“ O aš jam: „Brangusis, o mes tavęs neišleisim! Premjera po dešimties dienų!“ Ir jis padarė tai, kas kitiems atrodė tiesiog neįmanoma.

Taigi, grįžtant prie „Pajacų“, Palangos koncertų salėje žiūrovai taip pat išvys naminių cirko gyvūnų: antytes, asiliuką, šuniukus, galbūt ir porą ožkyčių. Taip pat jie pamatys jau istorinius, iš paties pirmojo pastatymo restauruotus Juozo Statkevičiaus kurtus kostiumus.

Kodėl nusprendėte į pasirodymą įtraukti gyvūnus?

Suaugusiems žiūrovams tai suteikia galimybę grįžti į vaikystę, na, o vaikams tai tarsi cirko magijos dalis. Dalis mieste gimusių ir augančių vaikų kai kurių iš šių gyvūnų net nėra gyvai matę. Kiti klausia: kurių velnių man reikia to asilo Palangos koncertų salėje, kai ten nėra tinkamų praėjimų? Tačiau teatre man patinka daryti neįmanomus dalykus.

Žinoma, gyvūnai scenoje yra gana rizikingas sprendimas. Panašiai kaip ir su kūdikiu, kuris vaidino operoje „Pelėjas ir Melisanda“. Kai praėjusį sezoną pastatyme dainavo Ieva Prudnikovaitė, ji į sceną atsinešdavo savo dukrytę. Ši niekada neverkė, tačiau tam, kad vaikas būtų visiškai ramus, kiekvieno spektaklio metu užkulisiuose mergaitę mamai perduodavo tėtis Modestas Pitrėnas. Aš buvau vienintelis žmogus, įkalbėjęs M. Pitrėną būti užkulisiuose ir be kostiumo (juokiasi. – Autor. past.).

Apie ką ši opera? Lietuvoje pajacai dažnai turi negatyvią reikšmę…

Žodžiai „pajacai“, „klounai“ čia dažnai asocijuojasi su politikais, su tais, kurie nusikalba, arba su juokintojais, nerimtais žmonėmis. Tačiau kūrinys „Pajacai“ yra apie rimtus ir labai sunkų darbą dirbančius cirko artistus, kurie priversti bet kokia kaina juokinti kitus. Jie privalo kasdien dėvėti kaukę ir gyventi išoriškai labai spalvotą, tačiau viduje emocinių tragedijų kupiną gyvenimą. Net ir tada, kai jų asmeninis pasaulis griūva, apie tai jie niekam negali pasiskųsti, pasipasakoti, kadangi aplinkiniam pasauliui tai nerūpi. Žmonės scenoje dažniausiai nori malonumų, žaidimų, teatro, grožio, bet ne tragedijų, kurių kiekvienas turi savų.

„Pajacuose“ pasirodys ir „Lietuvos talentų“ laimėtojas žonglierius Kasparas Bujanauskas. Kaip nusprendėte jį įtraukti į kūrybinės komandos gretas?

Viena iš mano misijų yra perduoti savo sukauptą patirtį jauniems žmonės, suteikti jiems galimybę įgyvendinti savo svajones. 2003-iųjų „Pajacuose“ dainavo nuostabi solistė Joana Gedmintaitė, kurios prieš tai niekas nežinojo ir niekam jos nereikėjo. Štai, praėjus trims dienoms po puikiai pavykusios premjeros, ji gavo darbą Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Puiku, kad tuomet jos talentą pamatė.

Šiemet buvau pakviesta tapti „Lietuvos talentų“ komisijos nare. Žinot, kai tenka ilgai sėdėti komisijos gretose, scenoje pasirodo labai daug skirtingų žmonių – daugelis būna vidutiniškai geri, bet nemažai būna ir visai blogų, tačiau visa jų masė tarsi sulimpa į vieną didelę jūrą. Tačiau iš tos jūros išniro žonglierius Kasparas. Jis – energingas, jaunatviškas, be galo profesionalus žmogus, žavintis savo charizma. Iš to džiugesio, jog pamačiau šitokį talentą (nors ir nesu tokia didelė cirko ekspertė), paspaudžiau auksinį mygtuką. Sužavėta jo pasirodymo pakviečiau jį atlikti vaidmenį operoje „Pajacai“. Manau, kad jaunam žmogui tai yra didelė galimybė pasisemti aktorinės patirties ir sceninių įgūdžių dirbant su aukščiausios klasės profesionalais.

G_Seduikis_D_Ibelhauptaite

Režisieriai Gediminas Šeduikis ir Dalia Ibelhauptaitė. KVMT archyvo nuotr.

Kodėl norite padėti jauniems talentams išvengti kančių, siekiant karjeros aukštumų?

Man ir pačiai buvo be galo sunku tapti tuo, kuo esu dabar. Manau, kad tais laikais moteriai tapti režisiere buvo kažkas „crazy“. Kai buvau mažytė, televizoriaus ekrane vis stebėdavau, kaip kosmonautai skrenda į kosmosą. Tarybiniais laikais buvo tokia moteris kosmonautė – Valentina Tereškova, kuria labai žavėjausi. Aš tuomet irgi norėjau būti kosmonaute!Taigi svajonė dirbti režisiere man buvo kažkas panašaus į skrydį į kosmosą. Lietuvoje tuo metu, prieš man pradedant mokytis Maskvoje, buvo tik pora moterų režisierių. Taigi net ir besimokydama, visada jaučiausi taip, lyg turėčiau būti kitokia, lyg turėčiau būti kitur…

Į A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje įstojau tik trečiuoju bandymu. Pirmoji dėstytojo frazė nebuvo labai motyvuojanti: „Moterų režisierių nebūna, bet jūs galit pamėginti.“ Čia panašiai, kai daugiavaikėje šeimoje gimsta dar vienas vaikas, ir jam tėvai pasako: „Ai, tu tai jau galėjai ir negimti, bet kad jau gimei, tai gyvenk…“ Studijų metais visuomet jaučiausi taip, lyg sėdėčiau ant suoliuko krašto. Tačiau aš supratau, kad viena, ką aš galiu daryti, yra tiesiog daug dirbti.

Baigusi mokslus, grįžau į Lietuvą ir buvau užsidegusi dirbti. Mano galva tiesiog tvinksėjo – atrodė, kiek daug patirties buvau sukaupusi! Norėjosi žiniomis pasidalinti ir su kitais. Juk studijų metais dirbau su žymiausiais to meto režisieriais. Pamenu, jaunystėje nučiupinėtuose žurnaluose skaitėme apie tokius pasaulinio masto teatro mohikanus kaip Peteris Brookas ar Ingmaras Bergmanas. Bet aš juos mačiau gyvai – studijų metais dalyvavau jų repeticijose! Tačiau tai buvo 1991-ųjų pradžia, Lietuva kovojo už laisvę, tad teatras čia, suprantama, niekam nerūpėjo. Kai atsirado proga išvykti į Jungtinę Karalystę – buvau pakviesta šešiems mėnesiams dirbti Karališkajame nacionaliniame teatre – nusprendžiau tokios galimybės nepraleisti. Tokia galimybė gali pasitaikyti tik vieną kartą, ir jeigu ją praleisiu, kito karto gali ir nebūti. Dabar galiu pasakyti viena: jei ne šis pasiūlymas, mes čia dabar nekalbėtume.

Kaip susidomėjote operos žanru?

Nujaučiu, kad mano mama buvo įsimylėjusi Virgilijų Noreiką ir Gehamą Grigorianą – ji mane, dar mažytę, vesdavosi į visas operas, kur tik jie pasirodydavo. Ir nors dešimt metų lankiau muzikos mokyklą, grojau pianinu ir dažnai lankydavausi operose, jei ne britai, nė į galvą nebūtų šovusi mintis statyti operos spektaklius. Pamatęs mano darbus dramos teatre, vienas britų prodiuseris įkalbėjo pasirinkti būtent šį žanrą. Pamenu, liepė per tris minutes, kol jis išvirsiąs arbatos, apsispręsti. Man buvo taip baisu! Tačiau sugrįžusiam jam su arbatos puodeliais rankose atsakiau: „Yes!“

1994 metais Italijoje pastačiau pirmąją savo operą „Don Žuanas“. Pamenu, repeticijose neapsieidavau be ausų kamštukų. Žinokit, mažas malonumas valandų valandas mažoje uždaroje patalpoje klausyti ypatingai aukštų balsų. Po aštuonių valandų intensyvaus darbo norėjosi tik mirti, kadangi smegenys galvoje tiesiog kunkuliavo… Nuo pirmosios operos praėjo 23-eji metai. Ausų kamštukai jau nebereikalingi.

Kaip italai priėmė jūsų debiutą?

Po premjeros italai tiesiog trypė, šaukė, o aš buvau tokia susijaudinusi, kad pradėjau verkti. Solistai mane išsitempė ant scenos, o žmonės, pamatę mano ašaras, dar labiau pratrūko ovacijomis. Italams emocijos patinka…

Šalia jūsų dažnai galima pamatyti režisierių Gediminą Šeduikį. Jis yra jūsų dešinioji ranka?

Jis ne dešinioji ranka, jis – pusė mano smegenų (juokiasi. – Autor. past.). Gediminas yra aukščiausios klasės profesionalas. Man didelė garbė ir šventė, kad jis dirba su mano operomis. Puiku turėti žmogų, kuriuo visiškai pasitiki.

Kaip užsimezgė draugystė su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru?

Teatro vadovą Joną Sakalauską pastebėjau labai seniai, kai jis dar nevadovavo teatrui. Jo jaunatviškumas, energija, užsidegimas įkvėpė. Kai jis mane prigavo ir pasakė, kad teatras nori „Bohemos“, nebuvo net klausimo, ar sutikti su pasiūlymu. Aš žinojau, kad mes tikrai būsime Klaipėdoje ir atiduosime visas jėgas, kad šitie spektakliai būtų aukščiausios kokybės, kad juos galėtų pamatyti kuo daugiau Vakarų Lietuvos žmonių. Aišku, dirbti su mumis sunku ir, matyt, daugelis pirmąkart patiria didelį stresą, statant tokio masto operos spektaklį, bet rezultatai atperka visas nemigo naktis… Tikiu, kad šio krašto žmonės yra girdėję apie „bohemiečius“ ar „Vilnius City Opera“, tačiau ne visi juk gali atvykti iš Klaipėdos į sostinę. Tad savame mieste turėti tokius spektaklius, kuriuose, beje, vaidina ir to paties krašto žmonės, yra didelė dovana.

Parašykite komentarą