Jaunimo Polis
Donata Marčiulionytė. Gavau laisvę, o ką dabar?

2012-05-02

Būna, kad labai sunku pasirinkti, kuriuos auskarus priderinti prie aprangos, ar kuriuos batus pirkti, jei patinka daugiau nei viena pora, o piniginei, deja, nepatinka nė viena. Būna sunku išsirinkti duoną parduotuvėje, nes šiais laikais rūšių daugiau nei reikia, bet visų norisi paragauti. Tačiau būna ir tokių momentų, kai sunku pasirinkti specialybę, priimti sprendimus, kurie paveiks ateitį. Tai nėra dvejonės batų parduotuvėje ar maisto skyriuje, tai dvejonės, kurios, atrodo, neturi pabaigos.

Kai buvau maža, norėjau kuo greičiau užaugti ir pati nuspręsti, kelintą turiu pareiti namo, kada galiu valgyti nesveiką maistą ir kada ne. Galų gale nuspręsti, kaip turiu gyventi. Savarankiškas gyvenimas tada atrodė lyg svajonė: nenoriu dirbti – nedirbu, nenoriu studijuoti – keliauju po pasaulį, apsipirkinėju kada ir kur noriu, galiu išeiti kad ir vidury nakties ir niekam neturiu apie tai pranešti. Taip, iš dalies taip ir yra, bet, deja, kai buvau maža nežinojau, kad savarankiškas gyvenimas pilnas apsisprendimų, kuriuos turiu priimti tik aš ir niekas kitas.

Jaunas žmogus, ką tik baigęs mokyklą ir pradėjęs, kaip jis pats mano, svajonių gyvenimą – netrukus supras, kad tas gyvenimas yra sunkus. Nesupraskite manęs klaidingai, jaunystė ir studijų metai yra nuostabūs, bet sunkūs dėl to, kad viskas priklauso tik nuo tavęs. Kai išeini iš šilto lizdo, kuriame už tave viską darė tėvai, mokytis vertė mokytojai, rūbus išlygindavo mama, o indus išplaudavo brolis ar sesė – jautiesi lyg kūdikis, kuris staiga kažkokia nesustabdoma jėga išspiriamas iš šiltos ir jaukios atmosferos į tą, kurioje daug garsų, daug nuomonių ir daug kelių. Žinoma, niekas netrukdo prašyti tėvų, draugų ar mokytojų patarimų, bet galiausiai lieka tavo žodis, kuris būna paskutinis ir lemiamas.

Labai baisu, kai nežinai, kas atsitiks, kai pasirinksi vieną ar kitą kelią. Nežinai, ar pasirinkus kelią, kuris atrodo saugiausias, už poros posūkių tavęs netykos kažkas, kas viską sugadins. Jaunam žmogui iš viso neaišku, kas jam gerai ir kas ne. Visi aplink tik ir sako, kad tu neturi patirties, tu nepragyvenai tiek, kad galėtum iš vis kažką žinoti, nepergyvenai karo, nematei liūdesio ir kančių. Bet ar man reikia išgyventi karą, kad žinočiau, jog mano širdis sako tiesą?

Visuomenės nuomonė taip pat daro neblogą spaudimą: šita profesija nevertinama, iš šitos neužsidirbsi pinigų, šitas universitetas prastas, kolegijoje iš viso studijuoja tik tie, kurie niekur neįstojo – visa jaunuolio galva užkišta kitų nuomonėmis ir mintimis, bet tai nepadeda. Labai pagirtina, kai žmogus gali išklausyti ir priimti patarimus, bet dar šauniau, kai gali atsirinkti, kurie jam tinka ir kurie ne.

Taip, pradėti savarankišką gyvenimą baisu ir nelengva. Pradžioje norisi grįžti į tuos laikus, kurių, atrodo, taip nemėgai, kai tave kontroliavo ir mokė. Tačiau galiausiai supranti, kad ta laisvė, kurią gauni yra ne tam, kad naudotumeisi ja tikslams, kurie jos neverti. Supratau, kad nėra blogų ir gerų pasirinkimų, yra tik tavo pasirinkimai, kurie niekada nebus blogi. Kiekvienas posūkis, nesvarbu, ar tai būtų posūkis į tamsų mišką, ar į apšviestą tiesų kelią, turi vertę. Niekas nevyksta be reikalo ir būsiu labai banali, bet pakartosiu daugelio minėtą frazę – klausykite savo širdies.

Iš tiesų, kiekvieną kartą prieš priimant sprendimą tereikia įsiklausyti į tą vidinį balsą, kuris, nors ir tylus, bet nuolatos kažką šnibžda. Ir šnibžda tai, ko iš tiesų norite. Gyvenimas niekada nenustos dalinti pasirinkimų, kiekvieną dieną priimame milijonus sprendimų, bet jų bijoti nereikia, nes jie yra tam, kad galiausiai suprastume, jog laisvės nereikia kontroliuoti, ja reikia mėgautis ir leisti jai sužydėti gražiausiomis spalvomis, gal tik su trupučiu priežiūros.

Taip pat skaitykite: Julija Grigorjevaitė. Nimbas kretinams. Viena žemiška istorija >>

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės