Jaunimo Polis
Ernesta Mineikaitė. Laikrodžio dūžiai

2012-04-16

Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos mokinė; konkurso, skirto J. Ivanauskaitės 50-ies metų sukakčiai, laureatė.

„Sužinoti viską apie kitą žmogų – beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus – visada visiems ir visur kitoks. Žmogus kaip upė – teka, srūva, kinta...“ Taigi taip vaizdingai Jurga Ivanauskaitė apibūdina žmogiškosios būtybės gyvavimą,  ji lyg nenusakomai rudeniško lapo spalva išreiškia žmogaus kitimą. Tai rašytoja, iš kurios kiekvienas žodis išsilieja kaip galingas upės potvynis – nesustabdomas, veržlus. Kiekvienas šios moters užrašytas žodžių junginys įgauna gyvą atspalvį, pavidalą. J. Ivanauskaitę palyginčiau su „gausybės ragu“, tokiu, kuris gali pasigirti neišsenkančia vidine esatimi, sielos šviesa, apšviečiančia kiekvieną, to panorėjusį.

Vieną vėlyvą, darganos numylėtą vakarą panorau perskaityti knygą. Pasirinkimo aspektas buvo platus, tačiau akį užkliudė būtent J. Ivanauskaitės kūrinys „Viršvalandžiai“. Iškart  sukirbėjo mintis: „Pavadinimas tikrai slegiantis…“ Tačiau patraukta kažkokio nesuprantamo susidomėjimo ir noro sužinoti, ką slepia knygos viršelis, pradėjau skaityti. Knygą „rijau“ kaip savo mėgstamiausią košę. Ir ne veltui. Jos turinys man padėjo suprasti mirtingumo faktą ir jį dar labiau prisijaukinti, suvokiau, jog kviekvienam duotas tik vienas gyvenimas ir nevalia jo švaistyti. Mes esame gyvenimo keleiviai, laukiantys ir , aišku, bijantys lemiamo posūkio.

„Viršvalandžiai“ mane supažindino su į vėžio „žnyples“ patekusiojo kasdiene rutina ir realybe, kai jauti beviltiškumą, savo dvasinės ir fizinės jėgos nuosmukį. Tačiau knyga – ne vien blogų emocijų rinkinys, joje lyg vilties kibirkštėlė žaižaravo trupinėlis džiaugsmo. Išties gana sunku kalbėti apie pačiai nepatirtus pojūčius - tai lyg tuščias kalbėjimas apie neišbandytos avalynės komfortą. Skaitydama knygą paskendau giliuose apmąstymuose, svarsčiau, kaip turėjo būti sunku pačiai autorei, naujų potyrių, kelionių ir atradimų mėgėjai, priimti diagnozuotos ligos faktą ir su juo „susidraugauti“. Ši knyga – tarsi autorės iššūkis. Paradoksalu, bet šis kūrinys man leido pamilti gyvenimą ir nepamiršti, kad rytojus gali „atpūsti“ tik dar nepalankesnį vėją.

„Savižudybė – amžinas atsakymas į laikiną klausimą,“- šią citatą iš J. Ivanauskaitės kūrinio „Mėnulio vaikai“ mano kūnas pasitinka pagaugais. Iškart kyla daug klausimų: „Nejaugi ši jautri mirties tema bus vėl paliesta? Nejaugi bus hiperbolizuotas mirties sureikšminimas, kuris tik ir skatins brūkštelt vena, kad tik pajustum sielos pilnatvę?“ Aš suklydau. Taip, jame vyrauja pasaulio skausmas. Taip, jame galima išgirsti mirties gaidą.  Bet viskas subtiliai užslėpta. Slėptuvė – aistra. Karštų, galbūt net beprotiškų jausmų tema išsiskleidžia kaip sodriai raudonas aguonos žiedas mėnulio šviesoje, skambant M.K. Čiurlionio liūliuojančiai muzikai. Žinoma, žinodama, kad šį romaną parašė jauna, 23-24 metų mergina, tik ir laukiu to trykštančio jaunystės maksimalizmo apraiškos. Skaitydama  mąsčiau, ar tik perdėtas maksimumo siekis neįgavo dramatizmo atspalvio. Juk romano veikėja Anita nuo savo absurdiškos meilės Gediminui buvo priklausoma kaip nuo narkotikų, nors daugelis netikėjo jo gyvastimi, Anita iki paskutinės sekundės išliko abejinga tariamai Gedimino mirčiai. Tačiau visgi autorė šiuo kūriniu man įrodė, kad reikia tikėti tuo, ko, regis, jau nėra. Juk tikėjimas pagražina viltį.

Taigi esu perskaičiusi daugelį J. Ivanauskaitės kūrinių, kiekvienas pakerėjo mane savaip. Ši rašytoja man yra sektinas ir siektinas pavyzdys. Skaitydama jos kūrybą visada randu bohemos pajautimą, perfekcionizmą. Galbūt galima būtų sakyti, kad visas šis mano išsiliejęs žodžių fontanas tik dramatizmo teatras. Bet tie, kam gims tokia mintis, bus tik aklinai suklaidinti. Nes kiekvienas čia parašytas žodis - tiesos vaikas. Galbūt daugeliui atrodys, kad mano mintys įgavo saldžių spalvų koloritą ir perdėtą emocionalumą, bet tikras jausmas yra už viską svarbesnis. Autorė mane išmokė džiaugtis tuo, ką turi, o ypač trapiausiu dalyku – gyvenimu, nes niekada nežinai, kada tavasis kelio ruožas pasibaigs...

                                              Net ašaros sustingsta akyse,
                                              Kai pagalvoji,
                                              Jog šią minutę gyveni
                                              Ir apie nieką nesvajoji,
                                              O kitą sužinai -
                                              Tai tavo Paskutinioji.

                                              Gyvenimas nutrūko
                                              Taip staiga ir netikėtai,
                                              Padėjo viskam tašką,
                                              Kas pradėta.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės