Jaunimo Polis
Julija Grigorjevaitė. Nimbas kretinams. Viena žemiška istorija

2012-04-04

Dar pamenu kaip žaisdavau nykščių karą ir kepdavau pyragus smėlio dėžėje, o suradusi stiklo gabaliuką gamindavau paslaptis. Kokia laimė buvo rasti skaidrų stikliuką, ne kokio alaus butelio šukę. Kaip neskubėdavau namo it galvą pametusi, o tiesiog leisdavau valandas ant kalniuko - žiemą, per didžiausią šaltį, vėtrą, pūgą. Ne, nė vienas ir dabar nedraudžia - prašau, eik, čiuožk, nusilaužk sprandą, sėkmės. Ir eičiau, ir nebijočiau, BET! Dabar aš juk gimnazistė. Statusas jau kitas. Kaip dabar atrodys - tokia rimta panelė, o ryja sniegą ir džiaugiasi pavasariu. Taigi prie veido netinka, rūbai ne tie, mąstymas BRANDUS. Mokykla, gimnazija, į kurią su tokia meile einu, kasdien moko pasirinkti dorą, teisingą kelią, Jau nuo pirmos klasės spaudžia į ankštas uniformas, nepatogius švarkus ir kelnes, kurių kiekviena siūlė primena apie laisvę ir jaunumą. Puikus būdas norint suvaržyti judesius, kūno kalbą kuomet įduodamos knygos, vadovėliai, išmintis. Vadovėlių storis, plotis ir svoris atvirkščiai proporcingas skaičiui klasės, kurioje mokaisi, t.y. kuo mažiau tau metų, tuo vadovėliai bus didesni. Nešk, vaikeli, vargelį ir sunkumą ant savo kupros kol jaunas. Jau užmaukšlinome tramdomąją uniformą ir sraigės namelį įdavėm, kas dar? Priversim mąstyti taip, kaip reikia? Bingo!

Mokykloje skaitome tai ką reikia, tai kas „įdomu“, turėtų būti įdomu mums. Dar porą kartų sukaupiau drąsą ir paklausiau, kodėl tai reikia skaityti? REIKIA! Dar pakaupi lašelį kitą, nuryji sopulį.

„Bet mokytoja, kodėl?“
„PRI-VA-LO-MOS literatūros sąrašas!”

Jau rengiamės, nešamės namelius ir skaitome tai, ką REIKIA. Tai yra dabartinė mokykla, kuri skatina mūsų savarankiškumą, individualumą ir savitumą. Mes privalome mąstyti taip, kaip reikia ir kaip pridera, o perskaitę tekstą suprasti jį kaip literatūros kritikai. Ak, kokie nuostabūs ir protingi tampame mokykloje.

Išleidžia mus į pasaulį. Konvejerinius jaunuolius, perspektyvius ir žinančius ko nori, nes nieko prieš mūsų valią nekiša. Štai ir mes baigę mokyklą pilki, atrodantys kaip lavonai ir visi originalūs, tokie originalūs, kad iš to originalumo visi net vienodi.

Mokykla - ne laikas ir ne vieta sakyti savo nuomonę ir rodyti originalumą, liksi nesuprastas. Pačių paprasčiausiai ir geriausiu atveju - nesuprastas.  Originaliu pabūk po pamokų. Ne, mokytoja, negaliu, aš skaitysiu privalomą literatūrą. Savo kailiu patyriau: savita nuomonė neįdomi, netinkama, savas sprendimas neteisingas, neaiškus - tyliai sėdėk ir mąstyk ir gauk medalį už tai, kad mąstai kaip visi. Taip mes išeinam į gyvenimą pačiam jėgų žydėjime, o jau mąstom visi kaip seniai. Tai kokia vis dėl to ta jaunoji karta? Suvaržyta ar atvirkščiai siekianti atskleisti save ir parodyti ką gali ir sugeba?

Žmogus – gamtos dalis, todėl jam kaip ir visiems kitiems fiziniams kūnams galioja tokie pat dėsniai. Kuo labiau spausi, tuo galingiau vieną dieną sprogs. Kodėl girdima tiek nuostabos žmonių balse kai jie sužino apie kokio nors doro moksleivio kelius ir klystkelius pradėjus savarankišką gyvenimą? Nenuostabu, kad jaunas žmogus nori naujų potyrių ir išbandymų, trokšta azarto ir gyvenimo šią akimirką. Ir kokį jovalą gausim sudėję ir dorumą, ir azartą, ir jaunystę, ir laisvę. Gausis šnipštas. Nė vienas nelaimės, nė vienas nelaimingas. Kodėl? O gi todėl, kad apetitas augs bevalgant. Su diena prarasi tai, kas buvo vertinga, atrasi kitokią laimę. Buvai doras - nebebūsi. Va taip užaugo karta, jauna karta - be vertybių ir tikslų. Spaudė ir prispaudė. Tramdė, mokė būti vienodais ir tyliais, sąžiningais ir tikrais iki netikrumo. To negalima, to nedaryk, tą sulaužysi, tą vėl pamesi. Vertinti ir saugoti tai, kas kainuoja. O kas kainuoja? Telefonas, kompiuteris, rūbai ir avalynė. Mokė ir sakė: nepamesk telefono, nesulaužyk žaislų - tai kainuoja, antro nepirksiu. O ar visiems sakė, kad nedalintum savo minčių ir idėjų kitiems, neatiduotum savo laiko priešams ir nekaltybės, tyrumo pirmam pasitaikiusiam. Ne. Tai juk nekainuoja. Dabar pamesto telefono gaila labiau nei prarastos nekaltybės.

Tik nereikia išsigąsti ir dievagotis, kad artėja pasaulio pabaiga. Tai natūralus procesas. Per amžių amžius visi norėjo prabangos. Karaliai ir ponai pirkdavo tik tai, kas blizga. Pažiūrėkit koks gražus bažnyčios vidus ir kaip auksu tviska carų rūmai, tokia prabangi prezidentūra ir kokios jaukios Turniškės. Jaunos damos vaikosi saldžialiežuvių ir jų storų piniginių, o riterių visais laikais buvo. Tai kaip gi čia yra, jei viskas natūralu... na, natūralu ne procesas - jaunos kartos išsigimimas, - o pats pasipiktinimas. Suaugusiųjų  piktinimasis jaunuoliais - kaip mūsų proseneliai buvo prieš hipius, taip mes būsim prie dar naujesnę išsišokėlių rūšį.

Žmogui, tik pradedančiam įsitvirtinti gyvenime, svarbu prabanga, pripažinimas ir nuotykiai. Kalkit prie kryžiaus, kaltinkit ir pykit, bet mes jauni ir norim gyventi savaip. Gal visko ir nesuprantam, nesuvokiam ir nemokam, bet šį problema keliauja iš kartos į kartą. Jauni žmonės neturi vertybių ir taip buvo ir bus per amžių amžius. Jaunimas kaip virusas mutuoja kiekvienoje kartoje ir šios ligos nesustabdysi. Tiesiog natūralu mūsų nekęsti ir mėginti keisti.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 2

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės