Dizainas ir architektūra
Sovietinio laikotarpio architektūra, dizainas ir dailė

2011-12-14

Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22), nuo gruodžio 9 d. iki 2012 m. vasario 12 d. rodomos sovietinę kultūrą ir meną tyrinėjančios tarptautinės parodos: „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ ir „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960–1980 m.“ Apie jas – parodų kuratorių dr. LOLITOS JABLONSKIENĖS ir ANDRESO KURGO (Estija) komentarai.

Gyva atmintis apie sovietinio laikotarpio Estijos, Latvijos bei Lietuvos dailę, dizainą ir architektūrą virsta istorija. „Istorinis praeities suvokimas nereiškia, kad ją reikia pripažinti „tokią, kokia ji buvo“. Jis skatina užfiksuoti atmintį, blykstelinčią pavojaus momentu“, – ši filosofo Walterio Benjamino mintis puikiai atspindi nūdienių Baltijos visuomenių santykį su sovietinės praeities paveldu. Plečiantis šiuolaikinei miestų pertvarkai, nyksta to meto pastatai, originalūs interjerai, jų dekoras, išmetami seni daiktai. Išblaškyti anksčiau veikusių projektavimo institucijų archyvai, nepilnos atskirų šalių muziejų kolekcijos.

Paroda siekiama išryškinti šį į praeitį grimztantį Estijos, Latvijos ir Lietuvos modernios kultūros segmentą, įtraukti jį į pokarinės Europos techninės, socialinės ir kultūrinės modernizacijos kontekstą, praplečiant ryšių tarp Rytų ir Vakarų bei idėjų kaitos tarp centro ir periferijos sampratą.

Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio vidurio Baltijos šalyse formavosi dailės, architektūros ir dizaino kryptys, sujungusios ikikarinio modernizmo pamokas, šaltojo karo sustiprintą Vakarų kultūros įtaką ir sovietinės ideologijos bei estetikos reikalavimus.

Gyvenimo ir jo materialaus apvalkalo pertvarką „atšilimo“ laikotarpiu paskatino naujos Sovietų Sąjungos vadovybės siekis prikelti technologiškai ir ekonomiškai atsilikusią šalį, ją iš dalies liberalizuoti, varžantis dėl realios ir simbolinės galios su Vakarų valstybėmis. Ateities perspektyva buvo grindžiama progreso, mokslo ir technikos pažangos bei naujo komunistinio žmogaus sukūrimo idealais. Nors sovietinės reformos buvo nenuoseklios, kontroliuojamos bei ribojamos ideologų ir biurokratų, materiali Baltijos šalių aplinka sparčiai modernėjo ir įgijo tarptautinių bruožų: architektūra ir dizainas pasuko funkcionalizmo link, o iš Vakarų, kad ir netiesiogiai, jau adaptavęsi Rytų Europos šalyse, skverbėsi kūrybiniai impulsai.

Inkorporuotos į SSRS (1940), Estija, Latvija ir Lietuva iš dalies išsaugojo senojo gyvenimo būdo elementus, kultūrinę atmintį ir puikavosi išskirtiniu „artimųjų Vakarų“ įvaizdžiu. Legendiniai tapo Baltijos pajūrio kurortai, nauji mikrorajonai, regioniniu savitumu pasižymintys visuomeniniai pastatai, kavinių ir restoranų architektūra. Itin populiarios buvo kasdienio gyvenimo gerovę, komfortą simbolizavusios prekės: latviški radijo imtuvai, estiški šviestuvai, lietuviški nešiojamieji televizoriai, taip pat baltiški suvenyrai, taikomosios dailės dirbiniai, sovietinių piliečių medžioti kaip užsieninis deficitas. Periferinis Pabaltijys į Sovietų Sąjungą, šaltojo karo metais su Vakarais konkuravusią dėl centro ir periferijos statuso, transliavo tarptautines modernios aplinkos ir gyvenimo būdo idėjas.

Sovietų Sąjunga kultūroje toleravo nacionalinio, regioninio savitumo ženklus, maskuojančius imperinį, totalitarinį valstybės pobūdį. Pabaltijo regiono įvaizdį padėjo kurti bendros atskirose respublikose, taip pat Maskvoje, retais atvejais – ir užsienyje vykusios Estijos, Latvijos bei Lietuvos meno ir ūkio pasiekimų parodos. Šiandien, žvelgdami į jungtinį XX a. 7–8 dešimtmečių Estijos, Latvijos ir Lietuvos architektūros, dizaino bei dailės lauką, matome ne tik anksčiau akcentuotus nacionalinius ypatumus, bet ir panašumus, kuriuos lėmė įtampa tarp geidžiamos, vaizduotės modernizacijos ir jos prievartinės realybės.

Paroda suskirstyta į keturias dalis, atskleidžiančias viešosios erdvės („Miestas“) ir privačios aplinkos („Namai“) modernizavimą, naujos kūrybos srities –­ dizaino – sklaidą („Pramoninė dailė“) ir naujo vartotojiško gyvenimo būdo formavimąsi Baltijos šalyse („Laisvalaikis“). Jos architektūra skatina pajusti laikotarpio tvarką, medžiagiškumą ir specifinius standartus: ekspozicinėms sienoms pasirinktas tipinio buto aukštis – 2,5 m.

Abi Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos parodos yra bendradarbiavimo projekto „Nematomos praeities atgavimas“, remiamo Europos Sąjungos programos „Kultūra 2007–2013“, dalis.

LOLITA JABLONSKIENĖ

* * *

Parodoje „Mūsų metamorfiškoji ateitis“ tyrinėjami progresyvūs 7–8-ojo dešimtmečių sovietinės architektūros ir dizaino projektai, kuriuose buvo siekiama sukurti naują idealią gyvenamąją aplinką. Tokia aplinka turėjo būti lengvai transformuojama ir pritaikoma prie kintančių vartotojų poreikių. Ji sujungė inovatyvias technologijas ir naują žmogaus, kaip aktyvaus šios aplinkos komponento, sampratą.

Nors dauguma projektų gimė valstybės finansuojamuose tyrimų institutuose ir centruose, dominuojančiai pastatų statybos praktikai ir urbanizacijos dizainui juose dažnai buvo siūlomos alternatyvos. Sykiu buvo numatoma, kad netikėtumas ir galimybė statinius transformuoti ateityje taps svarbiausiomis jų savybėmis. Tokie sumanymai reikalavo išplėsti tradicinę dizaino ir architektūros sampratą: dėmesys buvo telkiamas ne į atskirą objektą, o į aplinkos (ir gyvenimo), kaip vieningos visumos, organizavimą. 8-ojo dešimtmečio viduryje požiūris į dizainą ir technologijas tapo prieštaringas. Atsirado nemažai kritinių ir konceptualių projektų, kuriuose žvilgsnis buvo kreipiamas į perteklinį vartojimą ir medijomis perpildytą erdvę. Tai didino poreikį įvertinti modernistiniams idealams būdingus prieštaravimus – kultūrai, sukurtai, remiantis technologijomis ir pramone.

ANDRESAS KURGAS

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės