Dizainas ir architektūra
Kun. Arūnas Peškaitis OFM. Miesto išniekinimas

2009-01-12

Kauno Metropolis. XX a. 3 dešimtmetis

Ne, rašysiu ne apie stiklines Vilniaus pabaisas. Jau daugelis rašė apie jas, o josios „tebestovi dar vis“. Ir stovės, nebent taptų taikiniu kokiam nors teroristui. Niekam nelinkiu tokios lemties. Nei pabaisoms, nei teroristui...

Kauno Metropolis. XX a. 3 dešimtmetis © "Kamanė"

Nesu vilnietis nuo pat gimimo. Kaip ir nemaža dalis miestelėnų, šį miestą prisijaukinau savo studijų epochoje, tolstančioje jaunystėje. O gimiau ir augau Kaune. Laikinojoje sostinėje, kurią daugelis keikė už korupciją, pogrindinius biznelius ar tarybinių laikų mafiją. Bet su manimi visuomet buvo ir kitas – mano močiutės laikų Kaunas; ji – dabar vis tebežvelgianti iš laiko nurudintų nuotraukų – buvo Prezidento apsaugos karininko žmona. Tai iš jos pasakojimų man atgydavo anas, „smetoniškas“ Kaunas – Konrado kavinė (mano laikais – „Tulpė“), „Metropolis“ ir A. Smetonos baliai, dainuojant D. Dolskiui, vėliau A. Šabaniauskui ir kitiems, ponių suknios, fokstrotai, valsai ir tango... Tą „Metropolį“ pamenu ir iš savo jaunystės aštuoniasdešimtųjų, studentavimo metų – kai atvykus bendrakursiams vilniečiams su neslepiamu pasididžiavimu įvesdavau juos į krištolinio sietyno nutviekstą salę, rodydavau senąją sceną (prieškarį ją vadindavo „mažąja“, čia kildavo ir svaigindavo publiką to meto lietuviškojo chansono žvaigždės), bendraudavau su pasirėdžiusiais padavėjais.

Kas tas „Metropolis“ Kaunui? Tai ne vien kažkieno nostalgiški prisiminimai. Tai pati tikriausia miesto vizitinė kortelė. Vienintelis „Metropolis“ Lietuvoje – tokie buvo madingi visoje Europoje, dažniausiai sostinėse, nors nebūtinai – nuo pat XXa. pradžios reprezentuojantis Kauną, jo aukštuomenę, elitą. Rodantis pretenzingą miestą, besižvalgantį į Paryžių, Sankt Peterburgą, Rygą ar Berlyną. Čia grojo muzikantai, kurių muziką įrašinėjo tikrai žymiausios Europos plokštelių įrašų studijos. „Metropolis“ atverdavo Laisvės alėją, pačioje jos širdyje jis visuomet buvo miesto pramogų simbolis, miestietiško gyvenimo paraiška valstietiškam kraštui. Miesto istorijos akcentas. Tarybiniais laikais taip pat, mielieji mano. Kaip ir toje pačioje Alėjoje esanti Konrado kavinė, kur prieškaryje rinkdavosi visa meninė laikinosios sostinės bohema, kaip kino teatras „Romuva“ – ikikariniais laikais prašmatniausias, o tarybinais – vienas prestižiškiausių. Kauno pasididžiavimas, jo puošmena.

Nebėra. Nieko nebėra. Kas mes tokie esam, iš kur tas mūsų mankurtizmas? Kodėl kodėl kodėl?

Iš pradžių, po Nepriklausomybės atgavimo „Metropolis“ dar buvo. Paskui jį „nubaudė“ ir pavertė picerija. Po to – vėl restoranu. Antrarūšiu tokiu. Interjeras sunaikintas. Paskutinis smūgis – 2008 metais restoranas uždarytas (šį kartą jau galutinai?), o „Metropolis“ paverstas „kalėdinio turgaus“ vieta. Nerašysiu, kas ten buvo pardavinėjama. Nenoriu išniekinto miestiško gyvenimo simbolio išniekinti dar kartą – viešumu. Man per daug skauda. Dabar stovi tas pastatas apleistas, su aplaužytais baldais viduje. Jei būtų sumanę iš Kauno pasityčioti komunistai, ką gi efektyviau galėtų pasiūlyti?

Žinote, kas atsitiko su Konrado kavine? Paskutiniame XX a. dešimtmetyje ji buvo paversta avalynės parduotuve. „Romuva“, visą XX a. išsaugojusia ne tik savo vardą, bet ir neprilygstamą atmosferą? „Romuva“ uždaryta, kažkas su kažkuo dėl jos riejasi – XXI –am amžiuj nereikalinga mano gimtojo miesto istorija. Nereikalinga jo gyvybė. Niekam.

Kas su mumis vyksta? Kokia krizė mūsų dūšiose? Gal mes žudomės, nes nekenčiam savo istorijos. Jei nekenčiam jos – nekenčiam savęs. Istorija mums kaip motina. Ne pati geriausia, žinoma, bet vienintelė. Niekas neduos kitos. Esam padovanoti sau patiems iš jos, per ją. Tik čia, mūsų bendroje istorijoje, mūsų sušildytose vietose, mus kalbino ( arba ne?) Dievo malonė. Čia vyko gyvenimo teatras, čia kentėjom. Čia džiaugėmės. Čia tylėjom. Kodėl norime susinaikinti?

Išniekinimas. Nėra kito žodžio. Išniekinimas to, kas buvo. Išniekinimas to, kas dar galėjo būti. Kas būsim mes, kai išniekinsime visa, kas dar galėtume būti? Visus savo atsiminimus. Visus savo gyvenimus.

Na ir ko tu čia, žmogau, raudi dėl kažin kokių kavinių, restoranų, kino teatrų? Ar nėra svarbesnių užsiėmimų? Eik, kalbėk žmonėms apie krizę, guosk juos. Dar ne pabaiga, subręsime – krizė yra brandos metas, atsitiesime... Žinai daug protingų žodžių. Tad ko laistais sentimentaliais tekstukais?

Ai, nieko tokio... Nieko jau ir nenoriu. Tik pabūti šalia a.a. Vytauto Kernagio iniciatyva pastatytos Danieliaus Dolskio skulptūros. Stovi dainininkas dabar tiesiog prieš išniekinto „Metropolio“ duris. Ir, man rodos, meldžiasi. O ką manote Jūs?

Atgal Komentarai 8

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės