Teatras
Leonas Bikinskas. Gal atsibuskim, ką?

2012-05-17

Šiandien atsitiktinai (nors atsitiktinių dalykų nebūna, tiesa?) perskaičiau L. Jacinevičiaus straipsnį apie Klaipėdos dramos teatrą, publikuotą prieš 43 metus žurnale „Nemunas“. Tuomet jis klausė režisieriaus Povilo Gaidžio, ar šis nesijaučia likimo nuskriaustas, kad dirba teatre, esančiame toli nuo sostinės, kur jo kolegos skabo laurus, kur kiekvienas pastatymas tampa teatrinės visuomenės svarstymo objektu ir respublikinė spauda netingi atsiliepti. Po šio sakinio norėtųsi padėti ironišką šypseną. Metai bėga, o situacija nesikeičia. Nors šiuo metu Klaipėdos dramos teatras ir neišgyvena didžiulio pakilimo, tačiau ten kuriantys turi teisę į savo kūrybos atsaką. Vargu, ar kas (neskaitant mažo vietinės faunos rato) galėtų pasakyti, kas vyksta uostamiesčio teatriniame gyvenime, kas ir ką jame kuria. Ši problema tampa dar skaudesnė, kai į teatrą ateina jauni, ambicingi menininkai ir bet koks rezonansas jiems svarbus – juk turi vykti dialogas, kuris atvertų kelius tobulėjimo, ieškojimų, galų gale kokybės link.

Dar rudenį, grįžęs iš Maskvos po studijų Mejerholdo centre, jaunas režisiesrius Tomas Jašinskas pristatė Marko Ravenhillo pjesę „Produktas“. Pristatė ne tik klaipėdiečiams, spektaklis buvo parodytas sostinėje, Kaune, Kretingoje. Teatrinis sezonas eina į pabaigą, tačiau šio jauno režisieriaus kūrybinis darbas negavo atsako.

Prieš daugiau nei dešimt metų Oskaras Koršunovas pasišovė Lietuvos publikai pristatyti šiuolaikinės britiškos dramaturgijos krikštatėviu tituluojamą M. Ravenhillą. „Shopping and fucking“ nepaliko abejingų. Pramintais M. Ravenhillo kūrybos keliais toliau sekė tuo metu dar studijuojantis režisierius Povilas Laurinkus ir su „Keleto tikslių polaroidinių nuotraukų“, kaip rašė teatrologė Alma Braškytė, jau galėjome jaustis tiesiog kvėpuoją britams į nugarą. Prabėgus šešeriems metams po menų spaustuvės stogu įsikūrė ir pats minėtų pjesių autorius, kuris su lietuvės aktorės Vilmos Raubaitės pagalba pristatė savo naują darbą „Produktas“. Ir štai režisierius T. Jašinskas imasi M. Ravenhillo. Ir ne bet kokios pjesės, o prieš šešerius metus paties dramaturgo Vilniuje pristatyto „Produkto“. Ar ne rizikingas žingsnis ir bandymas pralenkti tą, kurio galvoje ir gimė šis kūrinys?

„Produktas“ – pjesė, kurioje pristatomas kino filmo scenarijus, turėsiantis atnešti neįtikėtinai stulbinamą pasisekimą bei milžinišką pelną. Nors pats M. Ravenhillas į sceną lipa kartu A. Braškyte, tačiau T. Jašinskas nusprendžia kitaip – su šiuolaikinės visuomenės fantomais palieka satyriškai grumtis Klaipėdos dramos teatro aktorių Igorį Reklaitį. Jis persikūnija į prodiuserį, antrarūšių filmų aktorei pristatantį savo naują scenarijų, turintį ją paversti žvaigžde. Nors aktorius scenoje ne vieną dešimtį metų, tačiau atrodo, kad šį kartą jam dar trūksta susigyvenimo su vaidmeniu, kartkartėmis tekstas ir gestikuliacija tampa labai iliustratyvūs, vienas kito nepateisina. Neraiškiai tariamas tekstas priverčia koncentruotis ne į spektaklio esmę, tačiau į bandymą suprasti žodžius. Tai trikdo. Tačiau netrikdo, o veikiau kelia malonią šypseną I. Reklaičio moteriškos intonacijos – taip ir turi būti! Juk Olivija, kuriai siūlomas Eimės vaidmuo, ne meninių ieškojimų iškankita aktorė, tad I. Reklaičio ironiškos gaidelės ir vietoje ir laiku. Pats režisierius T. Jašinskas šį aktorių tikriausiai pasirenka neatsitiktinai – tokiai istorijai papasakoti ir įtikinti, gal net sumeluoti reikalinga patirtis, o jaunas aktorius tekstą veikiau pavertų jaunatviško entuziazmo pliūpsniu nei geros satyros doze.

Džiugu tai, kad scena netapo šiukšliadeže, talpinanti visus vartotojiškumo ženklus – scenografui Artūrui Šimoniui užteko picos dėžutės, pora plastikinių vandens butelių, virstančių tai vynu, tai benzinu, bei kiekvieno patogaus ir prabangaus gyvenimo ikona tapusios odinės sofos. Šiuolaikinio vadovavimo atributo vaidmenį periima minkštas odinis krėslas su ratukais, o scenoje pastatytas baltas manikenas paverčiamas veikeju – prireikus jis vaizduoja Eimės sutiktą džihadistą ar yra priemonė jos vaizduotės materializacijai. Rytietiškos kultūros ženklai – skara-maldos kilimėlis ir peilis vaizduoja priešingą vakariečiams barikados pusę – materialinių vertybių nesiekiančią, tačiau didelio tikėjimo aukomis tapusią tautą. Rytietiškos kultūros gaires padeda kurti ir kompozitoriaus Gintaro Kizevičio muzika, o spektaklyje naudojamos videoproekcijos tik sudelioja akcentus – Mekoje besimeldžiantys musulmonai, fakyro pučiamas ugnies kamuolys imituojantis sprogimą ar finalo nata tapęs pasibaigusios programos šniokštimas.

Šioje istorijoje persipina laisvamaniškos vakarietiškos ir disciplinuotos rytų kultūtros akcentai, jais naudojamasi pigiam, tačiau efektingam trileriui-veiksmo filmui-meilės dramai kurti. Ironiškai pašiepdamas stereotipinį žmogų, kurio mąstymo ribos priklauso nuo nupigintos populiariosios kultūros įtakos, T.Jašinskas tik dar kartą patvirtina, kad po saule nieko naujo. Nuolatos vykstantis žmogiškųjų vertybių perkainojimas veda į pasirinkimo aklavietę – renkamės patys, tačiau sprendžia kiti. Sąmonės terorizmas paverčia žmogų įkaitu paties savęs – užburtas ratas ir akli pasirinkimai.

Summa summarum, tai neprastas T. Jašinsko „produktas“. Ir ne vienintelis. Neseniai dienos šviesą Šiauliuose išvydo dar vienas jo darbas – Adamo Repo komitragedija „Inertiškos dujos“. Tačiau, gal šį kartą šiauliečiai susimils ir patys pasidalins savo įžvalgomis.

Šis T. Jašinsko spektaklio aptarimas daugiau simbolinė akcija, skatinanti atkreipti dėmesį ir į uostamiesčio teatrinį kultūrinį gyvenimą, o ne vien žvalgytis į tolimus tolius. Siekdami meninės kokybės turim diskutuoti, o ne vien užmerkti akis ir apsimesti, kad nieko nevyksta, o jei ir vyksta, kad nieko pakeisti negalime.

Nuotrauka iš Klaipėdos dramos teatro archyvo

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės