Teatras
Enrika Striogaitė. Tetos Zosės įspūdžiai Jazz jungtyse

2009-11-11

Esu teta Zosė – senstelėjusi, nervinga moteriškė. Labai myliu jaunimą. Nu jau labai jis man patinka, toks nepailstantis, kuriantis, smalsus. Aš irgi labai smalsi, vis įkišu nosį tai į vieną, tai į kitą jų renginuką, festivaliuką, tusovkytę kokią. Jaunimas manęs neišmeta, priešingai – visada maloniai priima, laiko sava.

Štai savaitgalį įšokau į Jazz jungtis. Nu fainai. Ypač  niūrų lapkritį, kai šalta, tamsu. Tik džiazas, atrodo, gali nutildyti tuos lapkričio requiem varpus.

Jazz jungčių festivalį pradėjo Ąžuolo Paulausko group, susibūrusi special for this festival. Klausant būgnijančio Ąžuolo – jis neabejotina grupės siela – atrodė, kad jis kvėpuoja būgnais, muzika jam –  pats tikriausias kaifas, ir jeigu iš jo sumanytumėm būgnus atimti (neduok, Dieve), jis vis tiek rastų kuo groti. Tačiau yra šioks toks pavojus: Ą. Paulauskas puikiai įvaldęs net keletą instrumentų, muzika jam teikia džiaugsmą, bet jis nepasakoja jokios širdį (at)veriančios istorijos, nebyloja ko nors (pvz. ilgesio) ir dažnai primena žaidžiantį vaiką, kuris verčia gėrėtis, bet nenukelia į kitą dimensiją, jis suteikia įspūdžių, bet nenumaldo viduje nešiojamos dramos. Žinoma, muzikantas dar labai jaunas, galbūt dar paties gyvenimo lepinamas ir dar norės ne tik meistriškai pagroti, bet ir kažką jaudinamo papasakoti.


Tą pačią dieną restorane „Sadutė“ vyko antrasis festivalio koncertas, kuriame, deja, nebuvau. Na, supraskite: šalta, tamsu, restoranas kažkur senamiestyje, aš – senas žmogus, baisu gi. Ir dar visokios gyvenimo dramos paguldė ant menčių. Žinoma, neateiti buvo pati didžiausia klaida. Klausiau, kaip ten buvo, Jazz jungčių sumanytojo ir vadovo Julijaus Grickevičiaus, tai paklausykite (sorry, paskaitykite), ką jis sako:

Kauno džiazo trio "Sadutėje" sukūrė netikėtą atmosferą. Pirmasis festivalio vakaras gerokai kilstelėjo festivalio emocinę kartėlę. Trys muzikantai - Arvydas Joffė, Gražvydas Januškevičius ir Tomas Botyrius, drąsiai pasivadinę "Kauno džiazo trio" pradėjo  nuo svinguojančių ritmų, tarsi primindami džiazo standartus. Nors restorano rūsys buvo sausakimšas margos publikos - nuo tipinių "Sadutės" klientų iki studentų, klausytojai parodė, kad jie geba klausytis muzikos, instrumentų solo palydėdavo aplodismentais, gerte gėrė atlikėjų energiją, įkvėpdami scenoje muzikuojančius atlikėjus atsiskleisti. Daugiau kaip dvi valandas trukęs koncertas baigėsi pasiekęs piką, pilna salė tiesiog ošė.

Man atrodo jis turbūt perdeda, aš žmogus patyręs, paklausiu kitų, pvz. festivalio įvaizdžio kūrėjų – „Mamaikos“ žmonių.

Eglė: Pradėkime nuo to, kad koncerto laukimas prasidėjo daug anksčiau. Visi staleliai buvo rezervuoti likus dviem  valandoms iki pasirodymo, tad atėjusiems (kaip mes) valandą prieš koncertą liko dvi galimybės: arba derėtis su padavėjais, kad atneštų papildomą staliuką ir kėdžių iš kitos patalpos, arba ramstyti pečiais restorano rūsio skliautus. Mums pasisekė –  papildomas stalas atsirado, tad mėgavomės ir gera muzika, ir geru vynu.  Restorano savininkė  renginį pristatė kažkaip taip: „Jei iš virtuvės atnešama paskutinė taburetė, vadinasi, jūsų laukia puikus vakaras“. Ji buvo absoliučiai teisi.

Joffė yra Joffė. Kažkas iš aplinkinių klausytojų konstatavo, kad Arvydas Joffė  bet kokiuose „subuntujuose“ negroja. Todėl džiazo gurmanams vien  jau ši pavardė festivalio  programoje  bylojo apie tai, kad „VDU Jazz jungtys“ taiko į pakankamai aukštą lygį.

Buvo nepaprastai gera vėl išgirsti nevaržomą, laisvą Joffės ritmą, nenusakomo tembro ir nepriskirtiną jokiam etnosui perkusininko vokalą. Tiesa sakant, visi trio muzikantai – lygiaverčiai profesionalai, tačiau – kaip kiekvieną gerą  komandą turi vesti lyderis – taip ir čia „paradui vadovavo“ Joffė. Galėtum sakyti - tiesiog „puikios kamerinės improvizacijos“. Ir visgi tai buvo „kažkas“. Atrodė, kad džiazas nebesutelpa po senoviniais „Sadutės“ skliautais, veržiasi pro visus plyšius, skverbiasi į kiekvieno dūšią, svaigina kaip puikus, išlaikytas vynas.

Nu šakės, ane?

Kitą dieną VDU galerijoje „101“ vyko Seržo Vychrovo projektas / Gintaro Česonio fotoinstaliacijos „Didinga Šiaurė“. Na, instaliacijomis vadinti kompu su slide show programa rodomas nuotraukas, tai, ką aš žinau. Nuotraukos keitėsi labai lėtai, tokie norvegiški gamtos vaizdeliai ir foninė džiazo muzika, kuri per koncerto vidurį ėmė kartotis. Bet vis tiek nieko: užsimiršti, užsisvajoji, toks relax nešant jaukiam džiaziukui.

Vėliau visi, džiazo troškulio nenumalšinusieji, kulniavom į "The KlustMasters" – Motiejaus Bazaro (piano), Arno Mikalkeno (akordeonas) ir Kristiano Fratimos (smuikas) muzikinę premjerą. Ištaigingoje VDU Didžiojoje auloje susirinkusių absolventų laukė siurprizas. Netradicinės sudėties trio atliko improvizacijas Volto Disnėjaus animacinių filmukų temomis. Ir nors pradžioje atlikėjai panardino klausytojus į subtilių garsų jūrą, kurioje tolygiai konkuravo smuikas, fortepijonas ir akordeonas, vėliau pradėjo ryškėti temos, taip gerai žinomos mums visiems, tačiau visiškai originaliai užpildytos ir perkonstruotos Motiejaus Bazaro.

Ir nors minėtas koncertas vyko 21 val., bet juo antroji Jazz jungčių diena nesibaigė. 23 val. visi susirinko Jazz palėpėje, deja, ir čia nebuvau, toks jau tas gyvenimas. Tad ir vėl griebiu už skverno Julijų ir Eglę:

Julijus: Džiazo palėpė ne kartą pasitarnavo kaip puikią atmosferą turinti alternatyvi erdvė, todėl neatsitiktinai ji pasirinkta pagrindiniam festivalio jam session. Nors prasidėjęs likus valandai iki vidurnakčio, sutraukė daugybę naktinėtojų. Session'ą pradėjo džiazo kvintetas "Klaustukas". Scenovaizdis išties buvo netikėtas - visi penki muzikantai atrodė skirtingai - nuo klasikinio kostiumo iki taip gerai kauniečiams pažįstamo "treningo", tačiau ne apranga lėmė muzikinį vyksmą. Kvintetas session'ą pradėjo labai užtikrintai ir stipriai, Tomo Razmaus saksofonas ir Arūno Kuzminsko trimitas nepaliko abejingų, tiesiog panardino į muziką. Palaipsniui vietomis keitėsi muzikantai, įnešdami vis naujų spalvų - nuo jaunatviškai maksimalistinio "funk" iki pučiamųjų kvarteto, kuriame grojo du klarnetai, trimitas ir saksofonas. "Klaustukas" buvo svarbiausia session'o įvykių ašis, Tomas Razmus pailsėdavo retai, vis priimdamas naujus iššūkius.


Eglė: Jei niekad neesi buvęs Henriko Jazz palėpėje, pirmas įspūdis šiek tiek kontraversiškas. Kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip  pažintis su Jazz palėpe – nuo klibančių medinių laiptų (rūbinės čia tiesiog nėra, bet ir nereikia, nes paltą nusimesti ryžtumeisi nebent gerai „apšilęs“). Palėpės interjeras – visiškas „underground'as“,  todėl iš pradžių net sunku patikėti, kad čia bus grojamas aukšto lygio džiazas. Palėpėje „gyvai“ rusenantis židinys,  keletas minkštų kampų  ir tuntai gerai nusiteikusio jaunimo šiek tiek sušildo mažumėlę apšnerkštą erdvę, kuri, regis, pradėta tvarkyti ir užmiršta pabaigti... Iš tiesų, ši palėpė slepia savyje milžinišką potencialą įvairiausiems kultūriniams vyksmams (ne vien muzikiniams jam'ams). Nors ir nesuradome vietos pritūpti, bet stovėjimas nevirto kančia jau vien todėl, kad nevalingai vertė linguoti ir trepsėti džiazo kvintetas mistišku pavadinimu „?“. Jokių klaustukų dėl  improvizacijų profesionalumo nekilo. Priešingai - stebėjomės, kodėl apie juos nieko negirdėjom iki šiol. Ypatingi komplimentai trimitininkui Arūnui Kuzminskui: tai buvo gyvas sidabras, savo muzika ir energija pavergęs visą auditoriją, ganėtinai margą –  ir amžiumi, ir muzikiniu skoniu. Labai įspūdingas jam'as. 

Paskutinę festivalio dieną pirmajame koncerte grojo jau gana gerai žinomas multiinstrumentalistas Saulius Petreikis. Jo „World duo“ skleidė garsinius burtus, nardino budizmo upėse, kvietė savęsp. „World duo“ ypatingai skamba lauke – susimaišydama su aplinkos garsais neretai primena paslaptingas apeigas.
 
Prieš paskutinį festivalio koncertą gyvenimo dramos visiškai prispaudė, bet pasistengiau, suėmiau save į nagą ir nutariau: nė velnio, vot imsiu ir tyčia eisiu į džiazą. Koncertas turėjo vykti garsiojoje Jazz palėpėje. Truputį nerimavau: jaučiausi prastai (dvasiškai), foninis džiazas man nepagelbėtų. Prie palėpės vėlų šeštadienio vakarą būriavosi įvairaus plauko jaunimėlis, buvo ir tokių, kurie atsitiktinai užklydę ir gerokai įgirtę spruko su visais savo matais, kai išgirdo, kad palėpėje grojamas džiazas (va, pasirodo, kaip galima apsiginti).


Palėpėje grojanti grupė iš Lenkijos „Light coorparation“ išvertė iš koto – puikus, pasaulinio lygio koncertas štai taip, studentiškame festivalyje! Visko toje muzikoje buvo – profesionalaus muzikavimo, istorijų, ilgesio, dramos. Šiek tiek žolės, alkoholio, meilės (aš, žinoma, kalbu apie muziką). Atliekama slow stiliumi, ekrane skriejant vaizdams (štai čia būtų galima kalbėti apie instaliaciją) tarsi pro automobilio langą, muzika darė stebuklus. Jėzau, prisiminiau savo jaunystę. Atsimeni, Egle, kai naktį su chebra įslinkome į Menininkų namus ir klausėmės muzikos, filosofavome apie gyvenimo prasmę, šokome, kažkas bučiavosi... Et, Jazz palėpės ekrane bėgo vaizdai: palmes keitė namai, namus keitė, nežinau kas, visai nesvarbu. Svarbiausia, kad išbluko gyvenimo dramų grimasos, nutilo kaukšintys kasdienybės plaktukai, norėjosi būti. Tiesiog būti ir klausytis muzikos.

Kulturpolis.lt  
Fotografijos Jono Petronio

 

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės