Teatras
I–ZA–DO–RA

2009-03-23

Palaipsniui gyvėjanti lietuviška opera kartais pagimdo originalius ir įdomius stebėti darbus. Jonas Sakalauskas - jaunas kompozitorius, dirigentas, choro vadovas, dainininkas, dėstytojas. Jo naujausias kūrinys - „Izadora“ (režisierius Agnius Jankevičius) įvardintas kaip monospektaklis–opera. Tai pasakojimas apie šokėją, vaikystėje įkvėptą Izadoros Duncan istorijos ir dėl jos išprotėjusią. Solistė Agnė Sabulytė (mecosopranas) yra ne vien šio kūrinio atlikėja, bet ir bendraautorė, pati pasiūliusi idėją.

Izadora – Agnė Sabulytė. Menų spaustuvės foto

Veiksmas vyksta beprotnamio izoliatoriuje. Scenografija (Daiva Samajauskaitė) minimalistinė - dvi sienos, sudarančios atvirą trikampį. Viskas balta lyg popieriaus lapas, kurį spalvina Izadoros istorija. Ji pati taip pat balta, su stilizuotais tramdomaisiais marškiniais, virtusiais ilga suknele, kurios rankovės susijungia į vieną. Paparasta, netgi gražu, ir, atrodo, solistei nesukelia diskomforto, atvirkščiai - tampa pagalbine plastinės raiškos dalimi.

Pirma, ką išgirstame iš šokėjos yra tai, kaip ji nekenčianti baleto, o štai kabrioletai jai patinka! Didžioji dalis muzikos – įrašyti, įvairiai sukomponuoti ir modifikuoti buities garsai. Keisčiausia, kad visa muzika lyg ištirpsta – tampa nepastebima, ji daugiau akompanuoja solistei, po spektaklio galvoje išlieka tik jos balsas.

A. Sabulytė nusipelno aplodismentų už nuveiktą darbą, net jei galime rasti ir priekaištų. Akivaizdūs aktorinės patirties trūkumai trukdo išlaikyti žiūrovo dėmesį scenose, kuriose kalbama, tačiau artisto nuoširdumas scenoje kartais vis vien paperka žiūrovą. Šiai solistei, apdovanotai scenine išvaizda bei stipriu, ekspresyviu balsu, tai lengva padaryti. Jai dainuojant iš karto patikima pasakojama istorija, emocijomis. Geriausias pavyzdys – lopšinė, dainuojama dvynukams – šokėjos vaikams. Nieko daugiau nereikia: solistė sėdi ant grindų apsikabinusi sulenktas kojas ir palengva linguoja, o ant sienų – du jos šešėliai, lyg jos vaikai. Subtiliai išspręsta scena.

Spektaklio metu pastebimi logiški A. Jankevičiaus sprendimai - scenų, užpildomų vokalu, neapkrauti fizinėmis užduotimis ir atvirkščiai.

Choreografija „užsiėmė“ Agnija Šeiko, nors ir nedrąsu kažką šiame spektaklyje pavadinti choreografija, galbūt labiau judesio ir plastikos režisūra... Ir ne blogąja prasme - būtų neįmanoma tikėtis, jog solistė sugebės sušokti taip, kaip jos vaidinama moteris, baigusi baleto mokyklą. A. Sabulytės judesiai buvo pakankamai organiški: ne profesionalios šokėjos, bet tokios moters, kokią ji vaidino - išprotėjusios, fiziškai traumuotos, kažkada buvusios balerinos.

Visas pasakojimas – paprastos moters, vaikystėje traumuotos mokykloje priekabiaujančių mokytojų ir dėl to (tuo metu) įsikibusios į jai pasirodžiusį tokį artimą Izadoros Duncan gyvenimą, istorija.

Nepaleisdama apie jį pasakojančios knygos, mokinė pamažu susitapatina su garsiąja šokėja ir grįžusi namo mamai išskiemenuoja savo vardą: „I–za–do–ra!“ Sutrikusi motina išpildo norą taip kreiptis į dukrą ir taip tik pastūmėja ją asmenybės sutrikimo ir beprotybės link. Tolimesnis veikėjos gyvenimas klostosi įprasta vaga: paauglystė, meilė, vaikai, išdavystė... Izadora galutinai sugniūžta, kai dėl ligos  nebegali šokti.

Visą istoriją pasakoti ir kurti atmosferą solistei labai padeda šviesa. Daugeliu atveju pasirenkamos ryškios, net akinančios spalvos, tik lyriškesnėse scenose atsiranda blyškumas, prieblanda, jaukumas. Viena iš jų – vaikų nužudymo scena, kurią galima išskirti, kaip ir lopšinę. Nors scenoje atlikėja yra viena, akimirką iš tiesų galima pamatyti, kaip ji nustumia vėžimėlį, o po to rankomis lyg vis dar sūpuoja vaikus.

Dėl savo būtinumo abejonių kelia įgarsinimas. Ar solistei iš tiesų reikėjo mikrofono? Menų spaustuvės „Kišeninė salė“ nėra tokia didelė, kad joje pradingtų net ir kalbamas tekstas. Net ir skambant muzikai. Pats libretas (Dainius Gintalas) nenuvylė ir A. Sabulytei atliekant buvo aiškiai suprantamas.

Visas kūrinys, įvardintas kaip monospektaklis–opera, atrodo lyg žaidimas įvairiais teatriniais ir muzikiniais elementais, kuriuos ant vieno siūlo sėkmingai suvėrė A. Jankevičius, sąmoningai ar ne, pasilikęs antrame plane. O pirmąjame, žinoma, A. Sabulytė – sukūrusi pamišėlės vaidmenį, ne be trūkumų, bet svarų.

Apskritai norisi tik sveikinti jaunus kūrėjus, kurie eksperimentuoja, stengiasi. Juos stebėti yra įdomu, išėjus iš spektaklio nelieka tuščia, nors galvoje ir sukasi mintys apie tai, ką būtų galima padaryti kitaip, patobulinti. Bet juk to ir reikia - susidomėjimo šiuolaikine lietuviška opera, kad ir kokia forma ji pasirodo. Klaidos yra tam, kad jas taisytume, o pasisekimai rodo, kokia linkme reiktų judėti.

S. I.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės