Teatras
Salomėja Burneikaitė. Vydūnas ir lėlių teatras

2009-03-23

Straipsnio pavadinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo netikėtas ir keistas. Vydūnas, regis, savo gyvenamu laiku jokių tiesioginių sąsajų su lėlių teatru neturėjo. Tarp daugelio jo paliktų dramos veikalų skirtų vaidinti su lėlėmis nėra. Tačiau lėlininką Rimą Driežį sudomino komedija „Pasveikimas“. Jaunas režisierius, 1984 m. baigęs TV režisūros studijas ir pradėjęs dirbti Vilniaus teatre „Lėlė“, domėjosi lėlių teatro menine kalba, jos specifinėmis galimybėmis ir įžvelgė patrauklų būdą naujai „prakalbinti“ Vydūną. Straipsnio tikslas yra pristatyti profesionaliomis lėlių teatro priemonėmis įkūnytą minėtą komediją, kurią autorius pavadino „trijų veiksmų teigiamos pajuokos vaidiniu“, Vilniaus teatre „Lėlė“ 1985 m. ir Lietuvos televizijoje 1993 m.

 

Vilniaus teatro „Lėlė“ aktoriai su spektaklio „Pasveikimas“
lėlėmis 1985 m. (centre sėdi Rimas Driežis)

Pasaulyje įvairios lėlių teatro meno formos yra įdomios rašytojams, filosofams, įvairių meno sričių atstovams, kultūros istorikams, nes lėlė žmogų lydi nuo pačių seniausių laikų. Statydamas šį, anot Vydūno, „teigiamos pajuokos vaidinį“ „Pasveikimas“, vėliau pavadintą komedija, kaip lėlių spektaklį suaugusiems ir prabilęs specifinio meno kalba, R. Driežis paprastomis priemonėmis pabandė priminti filosofinio požiūrio į gyvenimą, į žmogų, kaip visatos dalelę svarbą, tarsi pabrėždamas Vydūno mintį, jog daugelis vis dar nemokame būti, „sau žmonėmis“, gebančiais patys save auginti ir stiebtis dvasingumo link. Vydūnas ir filosofija – neatsiejami dalykai ir jo dramaturgijos kūriniai yra būdas perteikti svarbias jam (mums) idėjas. Lėlė savo ištakose yra kultūros modelis. Prisiminkime, kad daugelis rašytojų ir filosofų įvairiais laikotarpiais yra parodę dėmesį lėlei. Prancūzų lėlių teatro istorikas Šarlis Manjenas (Charles Magnin), dar XIX a. sudarė jų sąrašą (1), kuriame įrašyti Platono, Aristotelio, Horacijaus, Marko Aurelijaus, Šekspyro, Servanteso, Džonsono, Moljero, Hamiltono, Svifto, Fildingo, Voltero, Getės, Bairono ir kitų, gebėjusių žvelgti į žmogų kaip marionetę ar žaislą Dievo rankose, vardai. Juk lėlininkas taip pat „tveria pasaulį“ mažoje scenoje, įkūnydamas savo idėją, t.y. filosofinį požiūrį apie pasaulį ir žmogų. O lėlių teatro priemonės kartais gali aiškiau perteikti tai, kas neįmanoma aktoriui-žmogui. Tą seniai yra įrodę lėlių teatro menininkai interpretuodami Šekspyrą, Meterlinką, Getę, Gogolį ir kt. Dera priminti, kad Indijos, kuria taip domėjosi Vydūnas, šventraščių tekstai, pvz.: „Bhagavadgita“, tradiciškai iki šių dienų yra vaidinami su lėlėmis, kartu padedant suvokti ir įsisąmoninti mitologinę pasaulio sąrangą.

Žinome, kad Vydūno gyvenamu laiku Lietuvoje apie lėlių teatrą, kaip lygiavertę kitiems menams rūšį, dar nebuvo kalbama. Tačiau Vydūno kūryba − neatsiejama nuo teatro. „Jo veikalai teatrui – filosofinės dramos, misterijos, pasakų interpretacijos ir net komedijos – rodo, kad su Vydūno dramaturgija į teatrą atėjo rašytojas, kuris, − anot J. Lankučio,− į vidinį žmogaus pasaulį skverbėsi su ypatinga mąstytojo moralisto ir tautos žadintojo misija, sistemingai propagavo praktinius visuomenės ir asmenybės etinio tobulėjimo uždavinius“ (2).

Vydūnas ne šiaip rašė teatrui. Jis gerai įsivaizdavo, kaip vienas ar kitas jo veikalas turi atrodyti scenoje, pats juos statydavo su savo vadovaujamos „Tilžės lietuvių giedotojų draugijos“ mėgėjais ir ne iš karto išspausdindavo. Ir komedijos „Pasveikimas“, pirmasis variantas buvo parašytas 1911 m. ir pirmiausiai suvaidintas, pavadinimu „Tikrasis gydymas“. Komedija „Pasveikimas“, kaip draminis veikalas, buvo išleista daug vėliau, tik 1934 m., Tilžėje, autoriui jį pataisius, atsižvelgiant į bendražygės Martos Raišukytės pastabas. (3) Matome, jog Vydūnui pirmiausia buvo svarbu matyti savo veikalus vaidinamus, galinčius padėti jo idėjoms nukeliauti iki žiūrovų sąmonės gyvai, betarpiškai, tam tikra jo gerai įsivaizduojama forma, nes pats būdavo šių vaidinimų organizatorius ir režisierius.

Iš autoriaus komentarų dramos veikaluose, jo nurodymų vaidintojams, mizanscenų brėžinių spausdintiniuose tekstuose, matome, kad Vydūnas turėjo aiškų režisūrinį spektaklio matymą, nuo dramos idėjos iki jos realizavimo scenoje, taip būdingą ir šiuolaikiniam autoriniam teatrui. Lėlių teatro menininkas R. Driežis atkreipė dėmesį į šias savybes, įžvelgė Vydūno dramose vyraujantį „vizualinio-plastinio teatro pradą“, nesvetimą lėlių teatro meninei kalbai ir išdrįso pirmą kartą statyti jo kūrinį su lėlėmis.

Lietuvos Lėlių teatro istorija nėra ilga. Liaudiškais lėlių teatras, įvairiomis tautodailinėmis formomis natūraliai egzistavo daugelį metų be rašytinės dramaturgijos. Profesionaliojo lėlių teatro Lietuvoje pradžia skaičiuojama tik nuo 1936-ųjų metų, o du Valstybiniai lėlių teatrai 2008 m. atšventė tik 50-ties metų sukaktis. Tačiau į lėlių teatrą požiūris šiandien jau yra pasikeitęs. Pažįstantieji visuotinę teatro istoriją žino, kad lėlių teatras yra neatskiriama jos dalis. Daugėja žiūrovų, kurių nebestebina lėlių spektakliai suaugusiems. Lėles ir kitas daiktiškasias lėlių teatro vizualinės plastikos priemones naudoja dramos, plastikos, muzikinių teatro formų kūrėjai, atverdami lėlei naują, autentišką lauką, suteikiantį poetinio simbolio, metaforos, perkeltinės prasmės reikšmę.

Teatro „Lėlė“ meninės kalbos atsinaujinimas, prasidėjęs aštuntajame XX a. dešimtmetyje, pirmiausiai siejamas su Vitalijaus Mazūro vardu. TV režisieriaus išsilavinimą įgijęs R. Driežis šiame teatre debiutavo 1984 m. ir, tęsdamas V. Mazūro tradiciją, ėmė kurti poetinius autorinius lėlių spektaklius, būdamas jų dailininku ir režisieriumi. Jaunas menininkas, studijavęs ir dailę Čiurlionio meno mokykloje, įžvelgė komedijoje „Pasveikimas“ ypatingo lėliškumo ir pabandė naujai interpretuoti Vydūną. „Pasveikimas“ buvo tik trečiasis Driežio darbas lėlių teatre, tačiau jis nepabijojo imtis dramaturgijos, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro neturinčios su lėlių teatru. Priešingai, menininkas 1985 m. ėmęsis „Pasveikimo“ ne tik „nesusilaužė stuburo“, bet visa savo kūrybine biografija įrodė, kad lėlių teatre galima įgyvendinti bet kokią meninę idėją, kai turi ką pasakyti žiūrovui – amžininkui, tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Paklaustas kuo jį sudomino šis autorius, R. Driežis neabejodamas teigė pastebėjęs jo dramos kūrinių vizualinio prado vyravimą. Be to, režisieriaus interviu žurnale „Kultūros barai“, 1986 m., skaitome: „Šiandien, kai žmogui gresia susinaikinimas, kai pasitenkinimas daiktais vis dažniau tampa tikslu, o žmogui vis sunkiau klausyti sąžinės − ypatingą prasmę įgauna Vydūno kūryba.“ Pasirinkęs „Pasveikimą“, režisierius žinojo, kad Vydūno veikalus yra bandyta įkūnyti scenoje, pripažino, kad sunku jiems rasti sceninį sprendimą, tačiau jautė, kad būtent „Pasveikimas“ prašyte prašėsi lėlių teatro (4). „Lėlės“ spektakliui afišą sukūrė rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė. Režisieriaus teigimu, jo sumanymą lėmė tai, kad „žmogaus sugyvulėjimo tema pateikta originaliu žanru − „teigiamos pajuokos vaidinys“, anot Vydūno. Būdamas lėlininku, spektaklio sumanytojas − dailininkas ir režisierius viename asmenyje − gerai žinojo, kad lėlė gali tai, ko negali žmogus. Lėlių teatrui yra artima tai, kas šiame dramos kūrinyje buvo artima autoriui: „Čia Vydūnas drąsiai naudojosi grotesko, komedijos, farso, priemonėmis, kartu nenusižengdamas tikslo ir priemonių vienovei“ (ten pat). Menininkui imponavo tai, kad „Pasveikime“, kaip ir visoje Vydūno kūryboje, idealizuojamas žmoniškumą išpažįstantis žmogus“ (ten pat). R. Driežis pripažino, kad šio spektaklio kūrimo procesas buvo svarbus ir trupei, nes buvo „verta gilintis į „Pasveikime“ keliamą idėją, kad pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs“ (ten pat). Kaip spektaklis suaugusiems, komedija „Pasveikimas“  Vilniaus teatre „Lėlė“ sulaukė savojo žiūrovo, repertuare išliko apie porą metų, dėl techninių kliūčių nebegalėjo būti rodomas toliau, tačiau apie jo reikšmę liudija kritikų atsiliepimai, o jų dėmesio sulaukdavo ne kiekvienas spektaklis.

Atgimimo pradžioje susirūpinęs nacionalinės dramaturgijos likimu, teatrologas A. Samulionis rašė: „Įdomaus eksperimento ėmėsi „Lėlės“ teatro režisierius Rimas Driežis, pastatęs su lėlėmis vieną iš Vydūno komedijų „Pasveikimas“ (5). Anot rašiusiojo, tai buvo „Netikėtas spektaklis: netikėtas ir pjesės pasirinkimas, ir tai, kad Vydūną vaidina lėlės“. Jis pastebėjo, kad šiame spektaklyje buvo labai įdomių dalykų, kurie pateisino režisieriaus pasirinkimą ir buvo įmanomi tik lėlių teatre, kaip pavyzdžiui „žmoniškųjų pabaisų vaizdai“.

A.Samulionio teigimu, šiame spektaklyje keistai susijungė poezija ir groteskas. Geriau pavykusi jam pasirodė groteskiškoji spektaklio pusė, o Vydūno filosofiją, kritiko nuomone, teatrui sekėsi perteikti sunkiau. Nepakankamai įtikinamas atrodė gydytojo paveikslas. Tačiau autorius pabrėžė, kad Vilniaus teatro „Lėlė“ drąsa imtis Vydūno yra verta pagyrimo. Kritikė A. Girdzijauskaitė buvo dar iškalbingesnė: „Puikų įsisiautėjusių gandonešių Snapienės ir Pliuškienės duetą kuria aktorės M. Leikauskaitė ir N. Gailiūtė, su pasimėgavimu vaidina J. Marcinkevičius apsirijėlį Kvaišą (beje, nė kiek ne prastesnis jis, kai susimąsto apie savo likimą po operacijos. Visai vykęs būtų ir Gydytojas (V. Kirkilionis), jeigu po išmintingo, kiek komiško ir gudraus senuko kauke pajustumėm vydūnišką dvasios stiprybę. Tuomet išryškėtų ir jo padėjėjo Vario (E. Mikaliūnas) naivumas. Energingai besivystantis veiksmas sulėtėja antroje dalyje. Mat Kvaiša „skrodžiamas“ už scenos, o pamatome tik operacijos rezultatus. Įdomu, kad pabaigoje režisierius nededa taško, leisdamas mums suabejoti − realybėje ar iliuzijų erdvėje matome gražius paveiksliukus Kvaišą, Snapienę ir Pliauškienę (6).

Rimas Driežis, paklaustas, kaip kilo mintis imtis Vydūno „Pasveikimo“, teigė, kad šis autorius jam pasirodė nepaprastai lėliškas. Gerai pažindamas lėlių teatro meno kalbą jis atkreipė dėmesį, kad ir Vydūnui jo dramaturgijoje buvo svarbi vizualinė būsimo spektaklio pusė. Tai teatro žmogus įžvelgė nepaprastai tiksliose autoriaus remarkose, mizanscenų aprašymuose. Režisierius sakė jautęsis tarsi kviečiamas paties Vydūno, kai aptiko pjesės dalis pavadintas „reginiais“, lyg kokius paveikslus.

Prie Vydūno „Pasveikimo“ R. Driežis dar kartą grįžo 1993 m., pastatydamas šį, anot autoriaus, „teigiamos pajuokos vaidinį“ Lietuvos televizijoje. Jam režisierius rado naują lėlišką sprendimą, rinkosi kitokią lėlių valdymo techniką, išnaudojo TV teikiamą galimybę priartėti ir atitolti nuo filmuojamo objekto, tarsi suteikdamas šiam spektakliui laiko ir minties distanciją, o kartu priversdamas įsižiūrėti į save pačius, pamatyti kiek dar turime augti iki tikrojo žmoniškumo, apie kurį kalbėjo Vydūnas. Ir Sveikimo lauką režisierius išplėtė, sukurdamas prologą, kuriame palinkusių angelų globojamame paviljone, tartum atskirame „pasaulyje lėlėms vaidinti“, galime stebėti aistrų kankinamų lėlių-žmonių gyvenimus ir jų metamorfozę tikrojo žmoniškumo link, vadovaujant Gydytojui, tarsi pačiam Vydūnui. Virš paviljono, lyg išsigelbėjimo arkoje, įrašytas spektaklio pavadinimas „Pasveikimas“. Dar viena spektaklio prasmė atsiskleidžia pačioje pabaigoje, kai tolstant kamerai „Pasveikimo“ arka su lėlių paviljonu ima tolti, iš lėto atidengdama tarsi mus pačius. LTV yra išsaugojusi šio spektaklio vaizdo įrašą, kurį žiūrėdami, iš istorinės perspektyvos galime prisiminti Atgimimo laikų atmosferą ir sveikstančios Lietuvos Viltį, apie kurią svajojome.

Aukščiau pateiktuose paveikslėliuose dviejų vaizdų, pirmosios ir paskutinės „Pasveikimo“, statyto LTV 1993 m., scenų sugretinime išryškėja būdingas lėlių teatrui mąstymas poetinės plastikos, simbolių kategorijomis, apibendrintomis vizualinėmis formomis, nenusižengiant Vydūno filosofinei minčiai, siekimui tauresnio, primenant jog sveikimas pirmiausiai yra dvasinis veiksmas. Tai − procesas, reikalaujantis ne tik Gydytojo įsikišimo, bet ir asmeninių pastangų ir nesibaigia vien „atlikus operaciją“. Režisierius TV spektaklį baigė jį įrėmindamas „teatras teatre“ scena. Paskutinėje nuotraukoje matome, kaip atsitolinus televizijos kamerai atsiveria spektaklio kūrėjų-žmonių figūros, prisidengusios gyvulių (teatro) kaukėmis. Matome, kad spektaklis baigėsi, bet „gyvenimo teatras“ dar laukia įsižiūrėjimo į save pačius, kad pamatytumėm, kiek iš tiesų dar likę mumyse tikrojo žmoniškumo.

Šie du skirtingi Vydūno komedijos „Pasveikimas“ pastatymai, kuriuos sumanė ir kūrė lėlių teatro režisierius R. Driežis, Vilniaus teatre „Lėlė“ 1985 m. ir Lietuvos televizijoje 1993 m.,  neabejotinai papildė ir praturtino Vydūno veikalų teatrui istoriją Lietuvoje. Jie prisidėjo padėdami lėlių teatrui tapti artimesniu ir įdomesniu suaugusiam žiūrovui, suteikė galimybę netikėtai atnaujinti supratimą apie žmogų-save − ligotą, primityvų, gyvenantį aistromis, paviršutinišku kūniškumu, be aukštesnių tikslų ir tikrojo žmoniškumo. O tautos moralinio atgimimo ugdymas, buvęs svarbus Vydūnui, išlieka aktualiu ir šiandien.

Literatūra:

  1. Jurkowski H./ Dzieje teatru lalek. Od antyku do romantyzmu / Warszawa, 1970. p. 8
  2. Lankutis J. Lietuvių dramaturgijos tyrinėjimai. Vilnius, 1988, p. 122
  3. Vydūno laiškai Jonui Basanavičiui  (1907-1926).  Šiaurės Atėnai. 2003.07.26
  4. Driežis R. „O vaikų pilni pašaliai“ / Kultūros barai/ 1986, Nr. 5, p. 26
  5. Samulionis A. „Sūpuoklės pakilo?“. Literatūra ir menas, 1986.05.01, p.7
  6. Girdzijauskaite A. Iš teatrologo dienoraščio. „Literatūra ir menas“, 1985 spalio 5 d. , p.6

Spausdinta Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto konferencijos, skirtos Vydūno 141-osioms metinėms, straipsnių rinktinėje „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės