Teatras
Rimantas Eivenis. Čia nebus pabaigos

2008-12-31

   

Šokio atlikėja ir choreografė Lora Juodkaitė nebeišeina iš teatro. Jos kuriami spektakliai, pastatymai, vaidinimai, vyksmai ir veiksmai nepalieka Lietuvos scenų, o vaidmenys – žiūrovų atminties. Taip, ji kartais pavargsta, tačiau ilsėtis nėra kada. Kol gali šokti, turi įgyvendinti naujus sumanymus. Jų netrūksta. Šiandien L.Juodkaitė moderniojo šokio mėgėjus kviečia į Menų spaustuvę. Čia vyks spektaklio „Sibilė“, kuriamo su režisieriumi Valentinu Masalskiu, scenos dailininke Renata Valčik ir muzikos autoriumi Tomu Kutavičiumi, premjera. Pagal mitinius graikų ir romėnų pasakojimus bei švedų rašytojo Pero Lagerquisto to paties pavadinimo romaną sukurtas vyksmas žiūrovus prikaustys anapusiniu dvelksmu.

Praėjusį sekmadienį Lora šėlo Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Su senu bičiuliu Vyčiu Nivinsku ji pristatė spektaklį „Išnykti“, o su džiazo kvartetu „Saga“ – šokio ir muzikos improvizaciją „Kai bus balta“. 2005-siais baigusi Zalcburgo (Austrija) Eksperimentinio šokio akademiją, L. Juodkaitė su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais sukūrė spektaklį „Riba“. Vėlesnė šokėjos ir Lietuvos džiazo scenos virtuozų bendrystė įsikūnijo šokio ir gyvos muzikos vyksmuose „Čia ir dabar“, „Trimatrix. Trys judėjimai“, „Nepaklusti“.

2006 metais V. Masalskis ir L. Juodkaitė įgyvendino pirmąjį bendrą sumanymą – šokio diptichą „Salamandros sapnas. Paveikslas“. Spektaklis pelnė net du Auksinius scenos kryžius ir pripažinimą prestižinėje Londono šokio scenoje „The Place“.

Spektaklio „Sibilė“ išvakarėse „Kultūrpolis“ pakalbino žiūrovų mylimą šokio atlikėją L. Juodkaitę.

K: Ar įdomu teatre? Nepavargsti? Šitiek pastatymų!

LJ: Apie tai net negalvoju. Visad siekiau daryti, ką noriu, išnaudoti savąją energiją. Ir išsakyti dalykus, kurie man ir visiems yra svarbūs. Nenoriu jų laikyti uždariusi viduje. Turėdami dovaną, privalome ja dalintis. Taip, pavargstu. Kol kuriamas spektaklis, privalai įsijausti, vertinti kiekvieną žingsnį. Ir negalvoti apie rezultatą pirma laiko. Jei sąžiningai žengsi, jis bus geras. O jei ne, bent jau žinosi, kad viską darei nuoširdžiai. Pasitaiko dienų, į kurias keliuosi sunkiai, būna – pramiegu. Pabundi ir nežinai,– kuri diena, ką turėjai padaryti, nuveikti. Apima panika. Bet ateini į salę, medituoji ir pradedi dirbti toliau. Svarbiausia rasti savąjį kelią. Būtų baisu: man aštuoniasdešimt ir sėdžiu sau galvodama – to nepadariau, ano nepadariau. Ką Dievas davė, turi išnaudoti pilnai.  

K: Kada savyje atpažinai norą šokti?

LJ: Rimtesni, sąmoningi ieškojimai radosi gana anksti, kai buvau vienuolikos. O šokti pradėjau nuo šešerių. Mokiausi klasikinio baleto, tautinių, pramoginių, estradinių šokių. Vėliau perėjau prie šiuolaikinių. Daug buvo šokio. Nuo vaikystės norėjau lankyti būrelius, piešti, pianinu groti, norėjau teatro. Tėvų prašiau, kad pianiną pirktų. Svečiuose jį išvydusi, puldavau skambinti, kurti melodijas. Po kurio laiko išliko dvi „aistros“ – dailė ir šokis. Mama sakė, kad šokis – ne specialybė (juokiasi), geriau būti gydytoja. Tad gyvenau, galvodama, kad vieną dieną ja tapsiu. Tačiau ir toliau piešiau, baigiau dailės mokyklą, šokau. Galiausiai įstojau į VDA, scenografijos specialybę. Čia susiliejo teatras, šokis ir dailė. Lankiau Gedimino Storpirščio teatro studiją „Elementorius“. Pavyko atsikratyti vaikiškų baimių, atsirado tikėjimas savimi, žengiau pirmųjų tikslų link. Labai mėgstu scenografiją, bet pajutau, kad vienos jos man nepakanka. Negalėjau pasitenkinti tik kuriamu vaizdu. Mano kūnas visad turėjo tokią energetiką... Negaliu ilgai išsėdėti, nenustygstu vietoje. Norėjosi kalbėti judesiais, kūno išraiška. Kas man šokis?.. Visad buvo įdomu meno ištakos: piešiniai ant uolų, mitinės sąmonės ritualas. Čia – šokio šaknys. Jis kaip kalba, kaip emocija. Tada jau užsimaniau mokytis profesionalios technikos. Nuėjau į Vyčio Jankausko šokio studiją, vėliau išvažiavau į studijas Zalcburge.

K: Šokti mokeisi nuo vaikystės...

LJ: Nevadinčiau to mokymusi. Nuo šešerių vyko susipažinimas su savu kūnu, ilga pažintis su šokiu. Negavau nuoseklaus lavinimo, mokyklos. Tačiau tai davė ir naudos, nes niekas manęs nespraudė į rėmus. Išlavėjo klausa, kūno plastika. Be to, nuo vaikystės itin mylėjau gamtą. Stebėdavau, kaip juda vanduo, kaip iš jūros veržiasi bangos, kaip leidžiasi saulė. Gamtos energetika ir kūno judėjimo galimybės kažkaip savaime susisiejo. Į Zalcburgą atvykau jau gerai suvokdama, ko siekiu. Trys metai šokio akademijoje praėjo lyg kariuomenėje: griežta dienotvarkė, pamokos, repeticijos. Išmėginau įvairias moderniojo šokio technikas. Labai daug davė improvizacijos: pajutau erdvę, žiūrovą, išmokau jausti temą, išgirsti, atsiduoti, išnykti muzikoje. Begalybė... Tačiau baigti šokio mokyklą toli gražu dar ne viskas. Turi surasti dvasinį, filosofinį savojo kelio pateisinimą. Vėliau atsiranda gyvensenos klausimas. Kūryba nesibaigia scena, ji turi tęstis ir kasdienybėje. Privalai nuolat klausti savęs – kodėl šoki, kodėl kuri? Tikras menininkas turi paaukoti save, nes jis yra Dievo žinios nešėjas. Jam nevertėtų švaistyti laiko materialiems dalykams, gerbūviui. Antraip, mintys nukrypsta nuo pašaukimo. Jei į žiūrovą žvelgsi akimis, kurios regi tik pinigus, puošnias vitrinas, prabangius rūbus, jie supras, kad teigi netiesą. Tavo akys meluos.

K: Ar norėtum suburti savo trupę, sukurti savąją šokio kalbą?

LJ: Kol kas negaliu tuo užsiimti, kadangi noriu šokti pati. Jei ko imuosi, darau tai visomis išgalėmis. Todėl savo trupės, studentų negaliu turėti, nes nesugebėčiau atsidėti nuosekliam pedagoginiam darbui. O ateitį tikrai siesiu su choreografija ir dėstymu. Daugelį dalykų šokyje suvokiau pati, nepadedama mokytojų. Ką pavyko surinkti, privalau perduoti studentams. Tai būtina. Lietuvoje turi išaugti profesionalūs, techniški šokėjai, dvasingos asmenybės, atsirasti tikras šiuolaikinis šokis. Kol kas jo neturime. Viskas padrika ir negausu. Negali užsispirti ir staiga suburti grupę. Tegul praeina laikas, grįš mano studentai iš užsienio. Mokykimės, po to visi susirinksime. Man reikalingi bendraminčiai, tikintys tuo, ką sumanome.

 
K: Ar nepritrūksti tikslų? Ar vis dar matai tolyje taikinį?

LJ: Džiaugiuosi atradusi savąjį kelią. Ieškojau jo teatre, muzikoje, dailėje. Suradau šokyje. Toliau turiu tobulinti jo techniką ir nepamiršti sielos. Taip eisiu tolyn ir ta kelionė pasibaigs tik begalybėje. Mano tikslas – tobulėti. Čia nebus pabaigos. 

Spektaklis “Sibilė” vyks šiandien 19 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje.

   

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės