Teatras
Pokalbis su Nele Savičenko. Ne apie premijas ir Coelho

2009-02-17

Nerijaus Jankausko nuotr.Aktorei Nelei Savičenko niekada netrūko nei žiūrovų, nei profesionalių scenos meno ar kino vertintojų dėmesio. Ir paskutiniai jos vaidmenys teatre (PONIA TERBIUŠ (E. E. Schmitt "Paleistuvis", rež. P. Gaidys), MOTINA, ABATĖ (A. Strindberg "Kelias į Damaską, rež. O. Koršunovas) bei kine (PSICHOLOGĖ („Nuodėmės užkalbėjimas“, pagal J. Ivanauskaitės prozą, rež. A. Puipa) susilaukė (-ia) ne tik publikos ovacijų, bet ir solidžių premijų: „Padėkos kaukė“, „Auksinis scenos kryžius“, „Sidabrinė gervė“... Šiemet Nelė Savičenko tapo Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureate. Nuoširdžiai sveikiname!

Siūlome Jums pokalbį su aktore... ne apie premijas.

Teatro mene užkoduotas konfliktas. Scenoje reikia peržaisti pjesių nelaimes, kančias, jas matuotis, vilkėti. Ir tai aktoriaus kasdienybė – nuolatinis „įsinelaiminimas“. Kaip tai veikia asmeninį gyvenimą už scenos dėžutės? Ir iš kitos pusės: asmenines nelaimes menininkas ištveria lengviau, jei žiūri į jas kaip į savo kūrybos medžiagą. Ar Jums pažįstamas šis „metodas“?

Nuolatinio „įsinelaiminimo“ nejaučiu, kai pjesė visiškai įtraukia. Tada esu tam tikromis aplinkybėmis su konkrečiu personažu, kuris išgyvena konfliktus, nelaimes, nesėkmes, netektis. Jeigu kažkuri mano dalis nedalyvauja veiksme, atsiranda noras sukelti, sujudinti tam tikras savo emocijas, bet paprastai tai labai menkai padeda. Gal ne visi žiūrovai tai pastebi, bet pats gerai jauti, kad tinkamai nepasiruošei.
Kaip tai veikia asmeninį gyvenimą? Būnu labiau išsiblaškiusi, dažnai ką nors pametu ar pamirštu. Asmeninės nelaimės dėl to ir yra asmeninės, kad jos užklumpa netikėtai, nepasiruošus. Atsiriboti nuo jų negali ir išgyveni be jokio imuniteto. Tiesa, vėliau ši patirtis padeda, nes žinau, ką reiškia viena ar kita išgyventa situacija. Žinau, kaip smarkiai ji mane palietė ir kokia buvau tuo metu.

Kokį klausimą užduotumėte visiškam išminčiui, jei atsirastų tokia proga?

O kas gi tai yra – visiškas išminčius? Gal Dievas, kūrėjas? Turbūt paklausčiau, kodėl esu tokia netobula. Bet, manau, jis turi didesnių rūpesčių, todėl neklausiu.

Viename interviu sakėte, kad norėtumėte tokio vaidmens, kuriame būtų suplakti visi žanrai. Gal galite sukonkretinti, pakomentuoti išsamiau, nes šį interviu skaitys bent jau vienas dramaturgas, kuris gal ims ir parašys specialiai Jums (mono?) pjesę?

Labai maža vaidmenų, kur žmogus yra įvairiapusis. Taip, būna spalvingų, gilių, puikiai parašytų vaidmenų. Dažnai pagalvoju, kad gyvenime yra tiek atvejų, kai esi absurdiškoje situacijoje, kad baisu ir net nesinori gyventi. Po dienos, žiūrėk, gali džiaugtis kokia mažyte smulkmena, niūniuoti, šokinėti sau iš džiaugsmo. Štai susitinki kokį malonų žmogų, kuris tau tampa staigmena, likimo dovana, bendraminčiu. Arba apsiverki dėl kažkokio ūmai patirto gerumo.
Tikriausiai norisi, kad neribotų nei veiksmo vieta, nei charakterio nuspėjamumas. Žodžiu, gali man drąsiai sakyti, kad nežinau, ko noriu.

Gal turite kokį receptą (metodą, triuką, išradimą) iš savo kūrybinės virtuvės, kuriuo galėtumėte pasidalyti su pradedančia aktore?

Iš savo senstelėjusios kūrybinės virtuvės galiu pasakyti, kad svarbu turėti stiprų charakterį, valią, norą dirbti kiaurą parą net tada, kai nesiseka, humoro jausmą ir tikėjimą savimi. Ir tada – pirmyn!

Kokiu argumentu būtumėte atkalbėjusi dukterį nuo aktorystės?

Jei gali gyventi be šito – geriau nepradėk.

Liaudyje poetizuojamas maksimalus aktoriaus įsijautimas į vaidmenį, susitapatinimas su savo personažu, iš kurio išvesti įmanoma tik kuo nors kietu padaužius per jo smegenų rezervuarą... Ar tai (įsijautimas) tik mitas?

Įsijautimas – geras dalykas. Bet man labai artimas D. Diderot traktatas „Apie aktorių“, kurio pagrindinė mintis yra tokia: visuomet reikia šiek tiek atsiriboti nuo vaidmens. Laikyti atstumą. Koks šis atstumas – tai jau pjesės ir vaidmens dalykas. Kaip nardant. Nerk kuo giliau, bet pasilik tiek oro, kad iškiltum į paviršių.

Kas Jums yra „savas“?

„Savas“ scenoje tas, kuris vaidina ne vien publikai, bet ir partneriui. „Savas“ gyvenime... artimieji, kai kurie kolegos, draugai, pažįstami. Nors, jeigu atvirai, tikrai „savų“ nedaug. Yra „savų“ knygų, muzikos, filmų, man sava Klaipėda ir savas Vilnius.

Kas Jums yra nesėkmė?

Nesėkmė darbe, kai mano kuriamas personažas netampa gyvu žmogumi, apie kurį turėčiau žinoti viską.
Gyvenime – kai būnu nesuprasta ar elgiuosi neteisingai, ūmiai, impulsyviai. Paskui gailiuosi.

„Mirties taškas“ kuriant vaidmenį. Kaip tai įveikiama?

Vaidmens mirties taškas... būna taip. Kartais, kai pernelyg sureikšmini savo vaidmenį. Jis tampa kažkoks labai tolimas, nepasiekiamas. Taikai save prie jo, o matai tik giliausią bedugnę, kurios neįmanoma peržengti. Tai patys sunkiausi momentai. Tada suvokiu, kokia esu maža, menka, nedrąsi ir nevykus. Gerai, jei šis laikotarpis neilgas, bet būna, net premjeros metu dar tik nešioju personažo drabužius, kalbu jo žodžius, o žmogaus – nėra. Tokiu atveju padeda paprasčiausia pauzė. Tyla. Ji gali trukti ilgai, bet gerai žinau, kad negalima dirbtinai skubinti šio proceso. Ir staiga – kokia nors smulkmena, mažytė tiesa ar atrastas tikslus apibūdinimas ir viskas pajuda iš mirties taško.

Daug skaitote (nori nenori – tenka, nes jau vien studentai užverčia „medžiaga“). Kokią literatūrą mėgstate?

Iš tiesų, daug skaitau. Daug visko. Neįsivaizduoju savęs be knygų. Patinka daug kas. Stengiuosi savęs neriboti vien mėgstama literatūra. Kartais, visai netikėtai, „užsikabinu“ ir „ryju“ kokį gerą detektyvą, suprasdama, kad veltui gaištu laiką, betgi įtraukia. Mėgstu poeziją. Mėgstu tai, kas sukrečia, sujaudina. Nebūtinai siužetas. Juk sukrečia ir rašytojo požiūris, jo stilistika, atvirumas, fantazija, patirtis ir šiaip daugybė dalykų.

Ar skaitėte „Alchemiką“? Kaip Jums?

Dar neskaičiau. O ką?

„Viskas apie moteris“. Moteriškų vaidmenų fejerverkas. Vaidinimas, prisirinkęs įvairiausių apdovanojimų, džiuginantis net Klaipėdos dramos teatro scenos darbininkus, dirbančius su juo šimtąjį kartą... Koks šio spektaklio sėkmės laidas?

Sėkmė šį spektaklį, manau, lydi dėl to, kad jį pastatė talentinga režisierė Dalia Tamulevičiūtė, įžvelgusi ir išryškinusi gana seklioje pjesėje įvairiausius moterų charakterius bei jų santykius. Ir dar – tai puikios mano partnerės: Valentina Leonavičiūtė ir Regina Šaltenytė. Visi spektakliai bent truputį, bet kaskart skirtingi.

Kokia ir kaip scenoje turėtų būti skaitoma poezija, kad patiktų Jums?

Tiek poezija, tiek bet kuri kita literatūra, jei ji yra skaitoma scenoje, turi būti lyg pašnekesys, pasidalijimas visais gražiais dalykais, esančiais toje literatūroje. Būtina rasti bendrą kalbą su salėje sėdinčiais žmonėmis, pasiekti juos. Mano manymu, tai labai intymu. Lygiai kaip išpasakoti savo gyvenimą nepažįstamam žmogui.

Kokią pjesę norėtumėte režisuoti? Arba: kas turėtų atsitikti, kad pastatytumėte spektaklį?

Niekada negalėčiau režisuoti jokios pjesės, nes nemoku. Užtai nieko ir neatsitinka.

Amplua pavojai.

Kartojimasis, dar kartą kartojimasis, dar kartą – ir visiškas nusivylimas savimi ir profesija.

Aktoriaus svajonė – mirtis scenoje. Jūsų komentaras.

Ar aktorius svajoja numirti scenoje? Aš – ne. Įsivaizduoju, kokį siaubą ir sumaištį sukelčiau kolegų širdyse ir žiūrovų salėje. Manau, tai gana egoistiškas noras.
Ar svajoju suvaidinti personažo mirtį scenoje? Vaidinau ir galiu pasakyti: tai labai sudėtingas ir rizikingas dalykas, atimantis daug jėgų, laaabai nelengva.

Vaidinate trijuose Oskaro Koršunovo spektakliuose. Galėtumėte jį palyginti su kitais režisieriais?

Oskaras Koršunovas yra visiškas darboholikas. Talentingas. Perfekcionistas, nedovanojantis klaidų. Kita vertus – tolerantiškas, kantrus; ypač kūrimo periodu. Jis labai išsamiai analizuoja pjesę ir personažus. „Serga“ dėl savo aktorių. Sėkmės atveju – didžiulė meilė ir džiaugsmas, bet čia pat: „Kitą kartą turi būti geriau...“

Kažkada minėjote, kad norėtumėte suvaidinti Ledi Makbet. O gal ir Gertrūda („Hamletas“, rež. O. K.) visai nieko?

Manau, tai klaida iš kurio nors interviu. Konkrečiai Ledi Makbet nesu įvardijusi. Bijočiau įsileisti ją į save. Tikrai.
Kažkuria prasme Gertrūda turi ir Ledi Makbet savybių. Ji beatodairiškai keičia savo gyvenimą, aukodama vyrą ir sūnų. Bet man brangiausias šio personažo veiksmas – jos atgaila.

Ko apie „Hamletą“ (rež. O. K.) nepasakė recenzentai, kurių buvo labai daug? Arba: kodėl turime nueiti į „Hamletą“ (rež. O. K.)?

Spektaklį žiūri skirtingi žmonės. Ir kiekvieną iš jų jaudina skirtingos pjesės vietos. Reikia pažiūrėti. Atrasti savo „Hamletą“.

Dėkoju už atsakymus. Sėkmės!

Susirašinėjo Mindaugas Valiukas

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 1

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės