Teatras
Aktorė. Repeticijų dienoraščiai

2008-12-24

Teatras. Jis atsiranda arba ne. Žaidimas. Jei žaidžiama su skoniu ir išmone imame vadinti TAI menu.

Apie Teatrą, ko gero, reikėtų kalbėti po, jokiu būdu ne prieš. Galima per. Per repeticijas.

Apie scenos meną dažniausiai rašo žmonės, turintys mokslinio diplomo suteiktą teisę spręsti, kartais tie, kurie su teatru susįję tiesiogiai, tačiau spektaklio metu lieka už kulisų ir  ypač retai tie, kurių kūnas, kraujas ir kartais (deja) siela  porą valandų kasdien tampa Teatru. Kita vertus, mes ir norėjome būti aktoriais, o ne rašytojais...

Kalbant apie aktoriaus profesiją, ilgai kamavo prasmės klausimas (?). Radau ją japonų teatro kultūroje: „aktorius turi būti Gydytojas arba Magas“. Viskas pasidarė aišku (lyg stovėtum prieš prožektoriaus „prastrielą“ užsimerkęs ir įsivaizduotum, kad ant tavęs liejasi Visatos šviesa... labai mėgstu taip pažaisti spektaklio metu J).  Vadinasi, kokią kasdienę Žmogiškąją mokyklą turi būt išėjęs, kad vien tavo buvimas scenoje gydytų tuos šimtus susirinkusiųjų į tave pažiūrėti. Kokią dvasios švarą reikia palaikyti. Kokią Meilę reikia būti pažinus. Trumpai tariant... Net nekalbėsiu apie tai, kaip toli tai nuo daugelio scenos-šou-Tv produkcijos-estrados, kaip čia pavadinus, veikėjų... Žinoma, gerame šou visada yra magijos ir atlikėjai daro kažką panašaus į stebuklus. Gerame.

Režisierius, be abejo, irgi atsako (ar bent jau turėtų) už tai, kaip jo sukurtas pasaulis veikia - gydo ar naikina - Žmogų-žiūrovą.

Nepaprastai įdomu stebėti, kaip sąveikauja aktorių ir režisierių pasauliai (šitai temai kada nors paskirsiu keletą savo dienoraščio puslapių...). Dažnai jie yra smarkiai persipynę; aktoriai siūlo mizanscenų „piešinius“, prisitaikymus, sprendimus (ypač dirbant su ne tokiais talentingais režisieriais). Tačiau tikrieji aktoriaus darbo įrankiai  lieka apleisti – nematerialioji materija, vaizduotė, minčių kuriami fantomai, informacijos kaupimas ir valdymas. Visa tai, kas ir kuria tą magiją, kuri turi daryti poveikį bet kuriame režisieriaus pasiūlytame piešinyje.

Iš tiesų, jokios „konkurencijos“ tarp aktoriaus ir režisieriaus būti negali – tai visiškai skirtingi pasauliai, skirtigi kūrybos būdai ir užduotys, vienas kitą papildantys, tačiau dirbantys skirtingus darbus. Beveik kaip vyras ir moteris J.

Įtariu, kad daugelis iš mūsų yra tai pamiršę ar net nežinojo. Aš irgi dar nežinau „kaip“. Kartais aiškiai matau, kaip „meistriškai“ aktoriai sugeba sunaikinti bet kokią mintį, o jau improvizuojami juokeliai žudyte žudo subtiliai režisieriaus išaugintą stilistiką. Nes kažkodėl daugumai atrodo, kad žiūrovų juokas yra nuostabiausia, kas gali atsitikti gyvenime... O kas yra juokinga nūdienos žiūrovui - dar viena didelė ir labai graudi tema. Tautos diagnozė. Taip ir prasideda publikos aptarnavimas, pataikavimas jai, po tuo slypi savęs, bei savo tingumo aptarnavimas... Nes, deja, aktorius „iš šalies“ nemato, pvz., kad jo įstrižai iki sąnarių skausmo tiksliai ir švariai ištiesta ranka kalba labai daug ir išraiškingai ir nors kiek ją atpalaiduodamas jis naikina stilių ir (kas keisčiausia) dvasią, nes, kaip kalbėjo Zaratustra, „kas ir kada sugalvojo atskirti dvasią nuo kūno?!“

Žinoma, kai kuriems aktoriams geriau niekada nepradėti svarstyti apie jokias dvasios alchemijas ir neįsivaryti sau įtampos. Kai kuriuos tai sukausto. Svarbu, kad žaistų. Nuostabūs personažų veidai gimsta iš neįsipareigojusio jokioms „koncepcijoms“, be atsakomybės žaidžiančio aktoriaus.

Tiesiog norėtųsi sugrąžinti šiai gražiai profesijai paslaptį, reikšmingumą. Sureikšminti ją taip, kad būtum pats sau įdomesnis ir būtų įdomiau gyventi, tapus „gydytojais arba magais“. Kad brangiausia  būtų nuščiuvusi salė, spengiančioj tyloj stebinti išraiškos, virsmo stebuklą.

Kai visai netikėtai teko paklausyti legendinės aktorės Alos Demidovos paskaitos, palengvėjo, nes pajutau atradus savus...Apie tai - kitame dienorašty.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės