Teatras
Aktorė. Repeticijų dienoraščiai (2)

2009-01-19

Teatro žmonės žino istoriją apie fakyrą, lipantį į dangų. Ja seminarą pradėjo garsioji rusų aktorė Ala Demidova. Kas pamiršo, priminsiu tą legendą,- minios susirinkdavo stebėti pasirodymo, kaip fakyras lipa virve į dangų. Kai smalsūs anglai atvyko nufilmuoti šito stebuklo, jokios virvės ir jokio lipančio fakyro kamera neužfiksavo. Juostoje fakyras ramiausiai sėdi susikoncentravęs, lotoso pozoje. Mat negyvas daiktas iliuzijai nepasiduoda...

Taigi, štai aktoriaus darbas – sukurti iliuziją, fantomą, informacijos koncentratą laike ir erdvėje. Skamba lyg labiau iš fizikos, o ne iš įsivaizduojamos bohemos pasaulio... Beje, aktorė mano, kad talentas jokiu būdu neatsiejamas nuo ekstrasensinių, taip vadinamų antgamtiškų, savybių, ezoterikos. Linstu jos požiūriui pritarti...

Apskritai juntu, kad aktorius yra kalinys standartinio suvokimo, kas ir koks jisai. Vidutinių gabumų režisieriai desperatiškai to standarto ir reikalauja – emocionalumo, „pergyvenimo“. Formuluojanti tokius tikslus, prarandama laisvė, tampama tikslo vergais, kyla įtampa, emocijos tampa „gerklinėmis“, užuot buvusios kuriančiomis. Tai mirusiųjų kelias. Kūrybos kelias yra PROTINGAS, suvokimo asociacijomis, nekeliantis išankstinio tikslo, žaidimo-apgaulės kelias.

A.Demidova kategoriškai neleidžia užsirašinėti: „Nereikia, jei organizmui reikia kažką žinoti, prisiminsite savaime. Jokios įtampos, klausykite „puse ausies“, galite snausti, žodžiu, - visiškas atsipalaidavimas.“

Svarbiausieji mūsų darbo įrankiai – fantazija, psichologinis lankstumas, atsipalaidavimas ir koncentracija. Dažnai aktoriai visą gyvenimą dirba „iš savęs“, geriausiu atveju sukuria charakterį. Charakterio maža, nors ir labai patogu už jo slėptis. Būtina technika – kitaip neįdomu ir kelias labai trumpas (kartais į beprotnamį). Ir jokių ašarų repeticijose. Kai tik jauti, jog jos čia pat, tuoj stabdyti. Užtai geriausia tokiu būdu išsiugdyti refleksą – ašaros visada ims riedėti ties kokiu nors gestu ar žodžiu... Ne veltui sakoma, jog ašaros rieda iš aktoriaus smegenų.

„Nesutinku, - sako A.Demidova, - kad scenoje negalima galvoti (mums taip buvo sakoma jau pirmame kurse). Atvirkščiai, mąstantis aktorius pats įdomiausias. Tik reikia mokėti tai daryti. Mąstymo technika. Žinoma, negi šimtąjį spektaklį suksi tą patį minčių ratą – neįdomu. Pavyzdžiui, prisiminti tel. nr. – prisiminimo procesas, o sudėlioti tel. nr. skaičius atbuline tvarka - jau koncentracija. Kuo smulkesnė vaidmens partitūra, kuo įvairesni minčių, asociacijų įvaizdžiai, kuo tu toliau nuo savęs, tuo lengviau ir įdomiau. Negi galima suvaidinti senąją graikų tragediją „aš duotose aplinkybėse?..“

Šiaip ar taip, teatras – grubi meno forma. Sąlyginai grubios vibracijos, darbas apatinėmis čakromis. Aukščiau žydrosios (gerlės) čakros tikrai nepakilsite. Aukščiau ir subtiliau pirmieji pajunta poetai. Dar muzikos pasaulio žmonės. Teatrą keliant virš buities šiukšlyno būtinas Trečias – aktorius, žiūrovas ir Jis. Kaip mišiose. Dar teatralų vadinamas Vertikale – Dievas.

Kiek dar daug nežinau ir nemoku...

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės