Teatras
Deimantė Dementavičiūtė, Silvija Čižaitė-Rudokienė. Teatro užkalbėjimai

2012-12-03

VDU teatro klubas du lapkričio pirmadienius iš eilės kalbėjosi su aktoriais Aurelija Tamulyte ir Sauliumi Čiučeliu. Jaukiai įkurdintame VDU teatre susirinko gausus būrys jaunimo ir atviram pokalbiui pasikvietė, vieną kartą Aureliją, kitą, ne ką prastesnį kartą – Saulių. Buvo galima išgirsti darbo su įvairiais režisieriais, bendradarbiavimo su kitais aktoriais subtilybes, aktoriai atskleidė savo asmeninius priešpremjerinius ritualus. Nepraleista proga sužinoti ir kas apskritai yra teatras kiekvienam iš aktorių. Taip pat buvo galima pasikalbėti ir apie paprastesnius dalykus bei patenkinti savo smalsumą apie įvairias teatrines smulkmenas. Kalbėta buvo daug ir apie daug ką. Dalinamės pačiais įdomiausiais klausimais ir aktorių atsakymais.

Kaip atėjote į teatrą?

Saulius Čiučelis. Gimiau Obeliuose, mokydamasis mokykloje atėjau į dramos būrelį, bet jame išbuvau tik 25 minutes. Tai buvo pirmasis kontaktas su teatru. Vėliau pamačiau E. Nekrošiaus „Hamletą“ – spektaklį, labai sužavėjusį mane. Nuo jo rimtai ir susidomėjau teatru, tai buvo pirmas meilės impulsas teatrui, nusprendžiau ir pats jį pabandyti. Tais metais, kai aš baigiau mokyklą, neįstojau į vaidybą, tada metus laiko studijavau VGTU civilinę inžineriją ir po metų jau pasisekė įstoti į vaidybą. Įstojau pas Tuminą ir Savickaitę. Aš esu labai dėkingas savo profesorei Algei Savickaitei, nes su kiekviena diena ji man skiepijo meilę teatrui.

Su kuriais režisieriais Jums yra lengviausia ir sunkiausia dirbti?

Aurelija Tamulytė. J. Vaitkus, G. Varnas yra mano svarbiausi mokytojai. Vaitkus yra ypatingai reiklus, bet tas reiklumas ir davė rezultatų. Jis niekada nesismulkina, jam neįdomios tavo kaip žmogaus ambicijos, jam yra svarbu ne tarškėti scenoje, o pasakyti esmę. Jis – didysis provokatorius, nuolat provokuojantis aktorių,. Išprovokavo tokių dalykų, kad net neįsivaizdavau, kad tokių dalykų yra manyje ir kad tą galiu padaryt. Aš labai pasitikiu Vaitkumi, jo jėga yra ta, kad aktoriai besąlygiškai tiki juo ir atiduoda visas jėgas. J. Vaitkus ir G. Varnas yra panašūs savo muzikalumu, jiems labai svarbus yra skambėjimas, jei abu kuria ne literatūrinį, o gyvą teatrą. Gintaras yra jautresnis, jo teatras yra vykstantis „čia ir dabar“. Jis labai vertina entuziazmą, labai priima tave, diskutuoja. Aš juo taip pat labai pasitikiu.

S. Č. Visi režisieriai savotiškai įdomūs, bet man mieliau yra dirbti su jaunais režisieriais, nes yra kažkokios bendros temos, bendri skauduliai. Su jaunais režisieriais mes randam bendras temas dėl ko mums skauda šiandien. Tai Jankevičius, Areima.

Ar turite svajonių vaidmenį ar galbūt jau esate jį atlikęs (-usi)?

A. T. Petra fon Kant, dar Suzana iš „Tolimos šalies“, Liuba iš „Patriotų“. Man visi vaidmenys svarbūs, į visus stengiuosi įdėti savo gyvenimiškos patirties. Esu iš tų aktorių, kuriems vis trūksta pasitenkinimo tuo personažu ir stengiuosi vis įdėti savęs, kartais atrodo, ar tai prastumsiu ar ne, jei tik režisierius „užsnūs“. Tenka ir atsisakyti kai kurių siūlomų vaidmenų, nes tiesiog jų nejaučiu, jie man tolimi. Esu užsispyrus, jaučiu, kad bus blogai, bet kovoju už savo nuomonę, net jeigu kartais išeinu ir verkdama. Negaliu nešti į sceną melo, labai gerbiu žiūrovą.

S. Č. Kai baigiau studijas aš visą laiką labai norėjau suvaidinti Roberto Zucco, nes man patinka Koltesas. Turbūt ir dabar noriu, bet ar tai svajonių vaidmuo, nežinau. Man kiekvienas vaidmuo yra kaip svajonė, kad ir beždžionė.

Kokie yra vaidmens kūrimo etapai ir kaip išmokstate vaidmenų tekstus?

A. T. Tai yra individualu, bet aš kurdama vaidmenį pirmiausia turiu daug kartų perskaityti tekstą ir persirašyti tam tikrus momentus. To nepadarius aš negaliu toliau dirbti. Paskui ieškau daug medžiagos, kiek įmanoma, ją analizuoju, ieškau labai asociatyvių dalykų. Vaidinant klasiką, noris kiek įmanoma daugiau pro rakto skylutę pažvelgti į turimą savo patirties bagažą. Svarbu, kiek vaidmenį padarysi gyvą, analizuoji autorių ir bandai įdėti kažką savo. Tai yra pirmas etapas. Paskui seka teksto mokymasis, bet sunkiausia yra ne pats teksto išmokimas, o kaip jį paversti kūnu. Tai jau trečias etapas. Suki galvą, kaip tekstą padaryti įdomiu, tada ir prasideda visos nemigos ir ilgi sėdėjimai prie savo vaidmens. Skaitai, lyg ir neskamba, negyva. Daugiausia laiko ir atima tas gyvybės ieškojimas, kad nebūtų vien tekstas, literatūra. Norisi kuriant vaidmenį atsinešti kažką naujo, kažką iš šios dienos, vis kitas gyvenimiškas spalvas. Tenka domėtis daug kuo, ir grožiu, ir tapyba, ir menu, ir mada. Turi būti gyvas „čia ir dabar“.

S. Č. Pirmiausia yra „užstalės“ etapas, ir jis užima vieną trečiąją repeticijų laiko. Režisierius pasako kokią literatūrą papildomai paskaityt, susietą su tuo vaidmeniu, statoma medžiaga. Aplink pjesę dar labai daug visko yra, žiūriu filmus, klausau muziką. Man tai patinka, nes tu turtėji. Tarsi viena medžiaga inspiruoja praplėst tavo akiratį, skaityt papildomą literatūrą, žiūrėt filmus, kurių šiaip nežiūrėtum. Yra aktorių, kurie mokosi mintinai tekstus, o aš taip nemoku. Nors aš turiu gerą atmintį ir eilėraščius taip mokausi, bet scenoje tekstus prisimenu iš mizanscenų.

Ar egzistuoja konkurencija tarp aktorių?

A. T. Aišku, taip. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nėra, ypatingai tarp moterų. Bijom tą pripažinti, bet konkurencija tikrai egzistuoja. Jei kažkodėl režisierius išsirenka tave, yra juntamas pavydas, bet tai, ko gero, natūralu. Tokių drastiškų dalykų, kad sukarpytų suknelę ir pan., nėra nutikę, nors yra buvę ir labai nemalonių situacijų. Konkurencija tikrai yra ir 30 procentų šitos profesijos sunkumo yra nugalėti visas intrigas. Arba nugali, arba ne – arba tu, arba tave.

Ar patinka vaidinti vaikams?

S. Č. Vaikiški spektakliai man patinka tuo, kad tu „neneši“ per didelės atsakomybės. Tu nenori pasakyt kažko labai sudėtingo, daugiaprasmiško, pamokai tokiom primityviom priemonėm arba nepamokai, nežinau kaip įvardinti. Vaikai drąsiai reiškia savo pastabas. Mes turėjome tokį vieną spektaklį, kuris vadinosi „Ateities miestas“, jis nebuvo labai pavykęs, studijų metais jį repetavome ir po to atvežėme į Kauno dramos teatrą ir rodėm kelis spektaklius. Kadangi jis buvo toks labai kestas, nežinau kaip jį kitaip įvardinti, tai pasigirsdavo vaikų replikos: „neįdomu“, „kada baigsis?“. Nepatinka vaikiški spektakliai tik tuo, kad jie rodomi anksti, o aš esu pelėda.

Ar turite kažkokį ritualą prieš išeinant į sceną?

A. T. Aš esu labai prietaringa. Labai stengiuosi tą dieną, kai būna spektaklis, „neišsitaškyt“ arba eiti į teatrą ir pasislėpti kur nors taip, kad aš galėčiau būti viena, arba važiuoti į teatrą paskutinę minutę. Negaliu užsiimti kitais darbais tą dieną, man reikia kauptis, turiu ir savo kažkokį altorėlį, savo pasišnekėjimą, perėjimą. Darau ir jogos pratimus prieš spektaklį. Svarbu „neišsitaškyt“, pabūt vienai ir susikaupti.

S. Č. Aš mėgstu vienatvę prieš spektaklį, pabūti vienas, esu iš rūkančių. O šiaip persižegnoju prieš išeinant į sceną. Tai tik toks ritualas.

Kaip išeinate iš vaidmens po spektaklio?

A. T. Tai labai individualu, vieni aktoriai negali išeit, kiti lengvai išeina, taip pat vaidmuo vaidmeniui nelygūs. Yra tie vaidmenys, kurių esmė yra tiesiog tavyje. Yra labai artimi vaidmenys ir kartais kai suvaidinu žinau, kad kažko tą vakarą neišėjo pasakyt. Atsiranda  vibratas – analizuoju „ čia ir dabar“tai, ko aš nepadariau ir ką aš galėčiau padaryti kitam spektakliui, labai ilgai apie tai galvoju, vis iš naujo. Tenka vaidinti daug personažų, tad išeinu iš jų natūraliai, tiesiog pats gyvenimas tave išmeta iš tų vaidmenų, nes yra kasdienės problemos, buitis ir šitie dalykai savaime padeda išeiti.

S. Č. Ritualo jokio neturiu. Tiesiog nusirengi kostiumą, pakabini ir tas drabužis laukia sekančio išėjimo. Man labai daug reiškia personažo drabužis – jis pakeičia ir vidų. Labai gerbiu personažo drabužį. Aš mėgstu prieš kiekvieną spektaklį padiskutuot su kostiumų dailininkais, kad kostiumas būtų patogesnis, kad labiau atskleistų personažo charakterį. Po kiekvieno spektaklio skirtingai  sekasi išeiti iš vaidmens. Sunkiausiai ir sudėtingiausiai išeini po „Plėšikų“, sunku būna bendrauti su žmonėm. Lengviausia išeiti iš vaidmens yra po vaikiškų spektaklių.

Ar būna taip, kad netyčia išlenda jau nesant scenoje kažkoks personažas?

A. T. Išlenda, dažnai išlenda. Nesi toks stiprus ir vaidmenų kartojimas vis tiek kažką palieka. Išgąsčio, ekstremaliose situacijose išlenda kažkokie personažo bruožai, intonacijos.

S. Č. Ne. Su kolegom būna koks papokštavimas, o gyvenime ne, tik tai tekstai kartais. Nesakau, kad tai blogai, repetuoji kokią nors medžiagą ir tos medžiagos koks nors sakinys, tekstas pritinka bendraujant ir pasakai. O kad personažas, tai ne.

Ar dažnai scenoje tenka improvizuoti

A. T. Dažnai. Būna kartais, kad pasimiršta tekstas, ir tose vietose, kurias, atrodo,  geriausiai žinai. Tokiais atvejais mane gelbėja kolegų meistriškumas, draugiškumas. Kai kurie jų – Kazlas, Šapranauskas – ar jie patys „slystų“, ar tu „slystum“, jie visada tau paduos vienaip ar kitaip ranką ir tave ištrauks. Improvizuoti tenka kiekvienam aktoriui.

S. Č. Taip, tenka. Man improvizacija yra vienas įdomiausių dalykų teatre. Kai kurie spektakliai būna tikslūs, ta prasme, ten laisvės improvizacijai yra mažiau. Bet kituose spektakliuose režisieriai skatina ar tavęs prašo improvizuoti. Man tai patinka. Aš dažnai improvizuoju, ne tekstu, o mintim.

Koks Jūsų santykis su televizija ir kuo skiriasi vaidyba kine ir teatre?

A. T. Teatras man yra pagrindas ir niekada neišduosiu savęs. Į televiziją atėjau labai seniai, vedžiau vieną tokią laidą pantomimos teatre, tai buvo tokia pradžios pradžia. Mane pastebėjo ir grupė „Rebelheart“ pakvietė nusifilmuoti viename jų klipe, taip prasidėjo romanas su televizija. Vėliau vedžiau muzikinę laidą „Studija MT“, berods, penkis metus. Bet man svarbiau yra teatras, nors ir sunku finansiškai, į televiziją pereiti dirbti tikrai nežadu.

S. Č. Teko filmuotis viename seriale – „Moterų alėja“, bet aš nežinau ar man tai patinka. Geruose filmuose tai taip, norėčiau filmuotis, nes tai yra menas, kino menas. O seriale viskas yra greita produkcija, kaip tas greitas maistas. Jeigu prastai suvaidini, prieini ir paprašai pervaidinti, atsako: „Eik tu, gerai bus“, nes reikia nufilmuoti 25 scenas per vieną dieną. Man tai nepatinka. Teatre turi matyt, turi girdėt, turi vaidint paskutinei eilei. O prieš kamerą yra kiti dalykai, ten viskas matosi, net ir pamerkta akis. Teatre reikia plačiau žvelgti. Per mažai dar turiu patirties kine ir negaliu labai išsamiai atsakyt, kuo skiriasi vaidmenys kine ir teatre.

Ką veikiate laisvalaikiu ir ar iš viso jį turite?

S. Č. Mėgstu baseiną, masažą. Kai nerepetuoju, vis tiek einu į teatrą. Aktorystė kaip pašaukimas. Aš kartais kolegom pasakau: „Teatras yra kaip kunigystė, tik vesti leidžia“.

Ar nesigailite pasirinkęs (-usi) teatrą?

A. T. Tirai nesigailiu. Tenka dirbti daug, ir Vilniuje, ir Kaune, bet žmogus gali spėti visur, net pati nežinojau, kad galima tiek visur suspėti. Man labai padeda susikaupimas automobilyje, taip pat muzika – turiu savo mėgstamą muziką, kuri padeda atsipalaiduoti po repeticijų ar susikaupti prieš spektaklį. Aš nematau kito gyvenimo, nei man įdomus kitas darbas. Tikrai nėra nieko kito, kas mane sudomintų labiau. O kai nori, gali viską suspėti.

S. Č. Ne, visai nesigailiu. Mane teatras žavi teatro aktoriaus laikinumu. Suvaidinau, paplojo ir viskas. Pasiimu savo duoklę pusę minutės plojimo ir tiek.

Ką Jums davė teatras?

A. T. Atsakė į daugelį klausimų, atsakė į patį pagrindinį – kodėl aš čia esu, kam aš gimiau. Ta meilė teatrui davė to, ko nesutikau asmeniniame gyvenime. Nežinau įdomesnės patirties. Vis tiek tu lieki amžinas vaikas ir tik teatras suteikia galimybę būti vaiku, jame tu gali būti tiek vaikas, kiek tu būsi reikalingas būti vaiku, kiek tu neužaugsi. Čia visada kalbiesi, ieškai, teatre susijungia visi menai, ir tapyba, ir šokis, kuriais taip pat domėjausi. Teatras man atsakė, kad galiu jame daryti ir tą, ir tą ir dar daug visko.

Ačiū už atsakymus.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 6

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės