Teatras
Ridas Viskauskas. „Atviro rato“ spektaklyje – kritikos strėlės jaunai kartai

Teatro istoriją prisiminus

Rusų dramaturgė Liudmila Razumovskaja (g, 1946) pjesę „Brangioji Jelena Sergejevna“ parašė praėjusio amžiaus 8-o  dešimtmečio pabaigoje. Jos fabula paprasta: mokiniai, norintys įstoti į aukštąsias mokyklas, ateina pas mokytoją į namus ir įvairiausiais būdais siekia, kad ši duotų raktą nuo seifo, kuriame laikomi matematikos egzamino darbai – jaunuoliai veržiasi sufabrikuoti prastai išspręstas užduotis; mokytojai atsiveria akys, kad jos mylimi ugdytiniai pasirodo esą skrupulų nepaisantys niekšeliai, kurie, tyčiodamiesi, žemindami, manipuliuodami jausmais, dėl tikslo „gyventi geriau“ gali padaryti bet ką... Šia (tuo metu aštria) pjese netrukus susidomėjo ir mūsų Valstybinis jaunimo teatras – 1982 m. gruodžio 29 d. žiūrovai išvydo Dalios Tamulevičiūtės (1940–2006) režisuotą spektaklį „Brangioji mokytoja“. To meto teatro kritikai palankiai vertino vaidinimą (liudijimai surinkti Ramunės Marcinkevičiūtės sudarytoje D. Tamulevičiūtės kūrybinės biografijos studijoje „Patirčių realizmas“, 2011). Egmontas Jansonas (1939–2007) recenzijoje „Kai prabylama kartos vardu“ („Komjaunimo tiesa“, 1983 01 29) pažymėjo: „(...) Pamatėme problemišką ir aštrų, temperamentingą ir drąsų pastatymą, kurio lauktume ne tik šiame teatre. (...) Mokytoja, jos pozicija tampa antruoju spektaklio centru, (...) vyksta aštri dviejų pasaulėžiūrų, dviejų moralių kova, pasibaigianti vis dėlto mokytojos pergale (...).“ O aktorių menui jautri teatro kritikė Dana Rutkutė recenzijoje „Laikykis, Mokytoja!“ („Literatūra ir menas“, 1983 02 12) pastebėjo: „Sudėtinga Mokytojos situacija. Šis vaidmuo lemia spektaklio galutinį poveikį. (...) Mokytoja D. Tamulevičiūtės spektaklyje – visiškai paprasta moteris, be jokių herojiškumo požymių ir be pretenzijų, palaipsniui atsidūrusi kraštutinėje situacijoje, atsiskleidžia kaip asmenybė, kaip gražus žmogus, kaip didvyrė.“ Priminsiu, kad Mokytoją tada spektaklyje vaidino aktorė Vanda Marčinskaitė, o provokatorių, „idėjinį vadą“ Voldemarą (jaunimiečiai veikėjų vardus „pritaikė“ lietuvių publikai) – nūnai režisierius ir Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas. Man, tuo metu smalsiam paaugliui, buvo netikėta, kad tokį niekšą suvaidino ligi tol lyrinius jaunus herojus kūręs minėtas aktorius. Dana Rutkutė recenzijoje akcentavo: „Algirdui Latėnui teko vaidmuo, kurio jam seniai reikėjo. Po visų teisuolių, geraširdžių ir romantikų, kilnių keistuolių, suvaidintų teatre ir filmuose su nepakartojamu latėnišku intymumu, Voldemaras tarytum išverčia žavųjį Latėną išvirkščią. (...) Kaip tik tas aktoriaus (...) asmeninis žavumas, tarytum juokais paleistas į apyvartą, šiuo atveju atlieka savo darbą: kuo žaismingesnis Voldemaras – tuo baisesnis.“

Po trisdešimties metų

Dabar, pasikeitus eopochoms, šią pjesę vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III k. vaidybos studentai (vadovas – Aidas Giniotis). Spektaklio „Brangioji mokytoja“ režisierė ir pedagogė Ieva Stundžytė „neutralizavo“ laiko bei vietos žymes, veikėjų tautinius bruožus – sovietmečio ženklais ir nacionaliniais bruožais nežaidžiama. Jelenos Sergejevnos vaidmeniui ji pakvietė „Atviro rato“ aktorę Vestą Šumilovaitę, kuriai tokios apimties ir emocinio krūvio vaidmuo – irgi iššūkis. Ligi šiol aktorė vaidino charakterinius komiškus vaidmenis muzikiniuose spektakliuose, vaidinimuose vaikams, „Atviro rato“ improvizacijose jaunai auditorijai, kur svarbesnis yra ansambliškumas, muzikalumas, žaismė, humoras, gebėjimas keliais ryškiais bruožais sukurti personažą, o ne psichologinio teatro principais grindžiami „ilgų distancijų“ vaidmenys, sudėtingos veikėjų biografijos, jų emociniai lūžiai, pasaulėvokos sukrėtimai.

Prieš spektaklį baiminausi, kad pjesė gal bus senstelėjusi, o „tarybinės mokyklos“ realijos – neaktualios. Nieko panašaus. Jaunuolių godumas ir plėšrumas, siekiant „geresnio gyvenimo“, lyderių reikšmė ir įtaka žmonių protams, manipuliacijos mechanizmai, principas „tikslas pateisina priemones“ (prisiminkime rinkimus, o ir kasdienį verslo gyvenimą, įvairių konkurencijų sukeliamas įtampas, klampius darbo santykius...) niekur nedingo. Anot pasakymo, „ta pati panelė, tik kita suknelė“...

Spektakliu nesiekiama šokiruoti ir provokuoti žiūrovų, nors pastarojo meto scenos meno viešųjų ryšių kampanijos šiuos tikslus iškelia kaip prioritetinius, vertybinius. Vaidinimas pirmiausia – jaunų dramos aktorių praktika, pamatinių profesijos dalykų įtvirtinimas (personažų kūrimas, partnerystė, aplinkybių ir įvykių vertinimas, veikimas žodžiu, emocijų „mankšta“, publikos pojūtis). Ieva Stundžytė, numaldžiusi save kaip pjesės interpretatorę (nors režisierei artima Antigonės tema ryški ir šiame spektaklyje – turiu galvoje V. Šumilovaitės Jeleną Sergejevną), regis, su malonumu leidosi į pedagogikos tankmes. Pirmą kartą pamačius studentus, didelių išvadų pateikti neįmanoma (tik lyginant vaidmenis įvairaus žanro ir stiliaus spektakliuose galima įvertinti jų galimybių skales). Bet visi vaidmenys – ryškūs, įsimenantys. Vaidinama Menų spaustuvės Kišeninėje salytėje, kur ryšys tarp žiūrovų ir vaidintojų lengvai užmezgamas, sykiu esama ir klastos – aktoriai skaudžiau turbūt jaučia, kai publikos susidomėjimas jų vaidyba atslūgsta.

Scenovaizdis – minimalistinis, scenos erdvė sąlygiškai padalinta į dvi zonas, kurios išskiriamos apšvietimu (dailininkė – Ramunė Skrebūnaitė, idėjos autorė – I. Stundžytė). Gilumoje – lengvai formą keičiantis, išardomas objektas – sofa; čia (sakykime, svetainėje) vyksta bendros veikėjų scenos. Scenos dešinėje (žiūrovų akimis) – intymių monologų ir duetų erdvė, tarkime, mokytojos privati zona, į kurią ateina derėtis mokiniai, kurioje, jaunuoliams siautėjant, ji užsisklendžia. Vaidintojų amžiaus skirtumas išoriškai nėra ryškus, tad mokytoja moksleiviams – it vyresnioji sesuo, užsitempusi laisvo silueto pilkšvą megztinį. Jaunuolių agresijos metu mokytojai kyla net seksualinės prievartos grėsmė (vaikinai įvertina ir tokią galimybę)...

Moksleivių grupės lyderį Volodią vaidina Gabrielius Zapalskis. Jo Volodia – gudrus ir valingas cinikas, savimyla, intelektualaus veido manipuliatorius, turintis aktoriaus galių, kuris ateityje gali atsidurti valdžios struktūrose (ir kodėl analogija su seimu niekaip neišeina iš galvos?..). Volodios „publika“, parankiniai – negudraus mąstymo, hormonų kamuojamas raumenų kalnas Paša (Jurgis Marčėnas), vaikiškai atlapos širdies, pradedantysis girtuoklėlis silpnavalis Vitia (Danas Kamarauskas) ir dailių drabužėlių mėgėja, sukta mergužėlė Lialia (Gelminė Glemžaitė). Režisierė veikėjų nemaskuoja „mielų moksleivių“ kaukėmis nuo pat spektaklio pradžios (regis, jaunimiečiai šiuo klausimu buvo kantresni), todėl kyla pavojus, kad žiūrovams Jelena Sergejevna pasirodys kiek naivoka, nes publika apgaulę regi, o mokytoja kurį laiką – ne. Jauki spektaklio pradžia, kai moksleivių dėmesio sujaudinta – jos gimtadienis – mokytoja sutrikusi šypsosi, kuklindamasi mėgina atstumti jaunuolių dovanas (nenorima vaidinimo buitinti, detalizuoto rekvizito scenoje nematome). Akivaizdu, kad privačiame gyvenime žmonių dėmesio ji nelepinama...

Psichologinis mokytojos teroras plėtojamas sparčiai, temperamentingai, priemonės vis stiprėja – į laikrodžius dairytis publikai nėra kada. V. Šumilovaitė šauniai atskleidžia Jelenos Sergejevnos reakcijų į jaunuolių išpuolį procesą: iš pradžių ji netiki, kad moksleiviai nejuokauja; po to mėgina apeliuoti į jų sąmoningumą ir sąžinę; karštai gina savo idealistines vertybes, mokytojos garbę (ar studentai neskuba vaidinti – elgtis su mokytoja kaip su kokia klasės mergužėle?); sutrinka, kai šie imasi fizinių veiksmų – daro kratą, ieškodami rakto; pasibaisi, kai ją verčia rinktis tarp pagalbos savo sergančiai mamai (siūloma geresnė ligoninė mainais už „suteiktą paslaugą“) ir principų; ją apima panika, kai Volodia šantažuoja – prievartauja Lialią...

Finale moksleivių šaunumas pamažu blėsta, kyla nejaukumo, gėdos jausmas. Jie suvokia, kad „išsivoliojo mėšle“ (tik Volodia situaciją vertina kaip „socialinį eksperimentą“). Gal spektaklio kūrėjoms reikėtų pasvarstyti, ar mokytojai verta taip graudintis: ji jautri, bet didesnio sentimentalumo dozė spektaklį gali pakreipti melodramatiškumo linkme.

„Atviro rato“ repertuare „Brangioji mokytoja“, regis, bus tas spektaklis, kuriuo jaunai publikai veidrodžio principu pasakoma ir nemalonių dalykų. Į teatro žaismingą flirtą ir jaukų pokalbį su bendraamžiais „įsiterpė“ kitokios stilistikos ir intonacijos vaidinimas. Įvairovė padeda teatrui nesustabarėti.

Nuotraukos iš "Atviro rato" archyvo

Kamilės Žičkytės nuotraukos

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai 12

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės