Teatras
Vita Račkauskaitė. Apie „Geležį ir sidabrą“, apie Rolandą Kazlą ir Vladą Šimkų

2009-03-02

Žinom, kad būna visokių spektaklių. Žinom apie tuos lengvus, gal puošnesnius, pramoginius, į kuriuos einama atsipūsti po darbo biure ar norint pasirodyti kultūringam, dėl mados. Bet esama ir tų tikrųjų, į kuriuos einama, kad pasisemtum, įkvėptum, pajustum, pamąstytum. Ir ieškai tada žmogus kitokių spektaklių, netradiciniais keliais ateinančių. Ir randi. Nedažnai, bet randi. O gal net ir geriau, kad jie būna tokie „išlaukti“...

Geležis ir sidabras. Nuotr. Dainius Labutis

Apie ką aš čia? Na taip, specialiai nuo tokios aukštesnės lentynėlės pradėjau įžangą, bet man ji atrodo visai tinkama. Kai kitiems žmonėms sakiau, kad einu į Rolando Kazlo spektaklį, jie arba išvis nustebdavo: „Tai tas, iš televizoriaus?“, „O jis ir teatre vaidina?“, arba sakė: „O, tai bus juokinga, „bajerių“ paskaldys“... Lyg jie žinotų. Na, buvo tų „bajerių“, buvo. Rolandas Kazlas tikrai moka visos salės šypsnį sukelti. Bet ne apie tai, ne apie tai spektaklis „Geležis ir sidabras“.

„Rolandas Kazlas atrado poeziją“ – skelbė antraštės dar prieš premjerą. Jis pats sakė iki šiol su pavydu žiūrėjęs į kolegas aktorius, lyg į kokius įšventintuosius, laidančius rimo šuoruose (na, ne visai tokiais žodžiais, bet sakė).

Ir štai sėdžiu premjeroje „Lėlės“ teatre, didžiojoje salėje. Ir toje prietemoje žiūrėdamas į vieną aktorių scenoje, kurioje, be jo, tik uždanga, vėliau – stalas, kėdė, lempa, keli daiktai ir su juo portfelis, kepurė, akiniai (poeto atributai), imi galvoti apie kažkokius senesnius laikus; tarytum apie tuos, kada gyveno poetas Vladas Šimkus, tarytum apie tuos, kuriuos lyg ir pats atsimeni, lyg ir turi savyje, bet primiršęs, nes aplinkui vis kažkokie parduotuvių ar verslo centrai auga, nes tau reikia kažką padaryti, sutvarkyti, o čia dar kažkokia krizė, „kažkas aplink darosi“. Žodžiu, sėdi jaukioje, vaikų stebuklo minčių prisigėrusioje salėje ir klausaisi poezijos. Rimuoti žodžiai be paliovos plūsta į tave viso spektaklio metu, keičiasi temos, pasakojama apie kažką iš kasdienybės, tokiomis nuoplaišomis, bet pajunti, kaip iš jų susidėlioja veikėjas – toks vienišas, bet savas žmogus su savo vidine esme, taurumo ir inteligencijos pajautimu.

Prisipažinsiu, kad anksčiau beveik nieko nežinojau apie poetą, vertėją Vladą Šimkų. O ir gimiau, kai jis buvo parašęs ketvirtąjį, paskutinį poezijos rinkinį. Rolandas Kazlas gimė kiek anksčiau, kai jau buvo išleistas „Geležis ir sidabras“, bet tuo metu irgi buvo per mažas domėtis poezija. O paskui Vladas Šimkus nutilo, nebekūrė eilėraščių, tik vertė kitų parašytus. Bet vertė talentingai: poemas, pjeses, libretus. Aktorius Rolandas Kazlas šio autoriaus žodį pirmiausia ir atrado skambantį scenoje, o daug vėliau į jo rankas pateko originalios jo poezijos tomelis. Bet šis rašytojas yra vertinamas ir nagrinėjamas šalia kitų iškiliausiųjų, neabejojama jo talentu. O dar neduoda ramybės klausimas – kodėl jis nutilo? Kodėl paskutiniojo rinkinio eilėraščiuose sužibėjęs į save patį nukreiptu sarkazmu, daugiau jų neberašė?

Šią temą spektaklyje ir nagrinėja Rolandas Kazlas, bet atsakymo į minėtus klausimus nepateikia. Negali būti vienareikšmio atsakymo, toks buvo pasirinkimas. Kiekvienas iš salėje sėdinčių vis kitaip, savaip supranta herojaus likimą. Matome jo taupią, kasdieniškai paprastą buitį, stebime laukimo sceną apie „moterį iš Liepų gatvės“, kuri taip ir neateina į susitikimą; pažįstame naktinius bandymus rašyti, netgi girdime trukdančius kaimynus. Matome poeto dialogą su „angelu naminiu“ – staline lempa, matome aukštyn klausiamai nukreiptą jos šviesą ir galiausiai ten pat, aukštyn, užmetamą portfelį su suglamžytais rankraščiais. Bet girdime ir visus talentingai sudėliotus žodžius, iššaukiančius minčių, asociacijų, virpinančius... Sunku įvertinti, kiek darbo reikėjo įdėti pasirinkus šį nelengvą kelią – į sceną perkelti kelių rinkinių poeziją ir vien tik eilėraščiais papasakoti apie jų autorių. Rolandas Kazlas ėmėsi visko – sudėjo libretą, režisavo ir pats vaidino, pats tarė scenoje Vlado Šimkaus žodžius. Viskam suteikė vientisą kompoziciją su įžanga ir pabaiga, kurios nuveda mus per lyg ir „kazliškus“ pajuokavimus link stalkeriškos, sidabru žėruojančios esmės, taurumo ir vėl grąžina į tą pačią šiandienos teatro salę.

Nežinau, ką žiūrovai išsineša iš šio spektaklio. Ir ateina, matyt, skirtingos patirties vedami – vieni žinodami poetą, kiti žinodami aktorių. Ir nors labai sunku apibrėžti, bet manau, jie išsineša kažką paprasta ir universalu, tai, ko buvo svarbu neprarasti ir tada, beveik prieš keturiasdešimt metų, ir ką svarbu išlaikyti šiandienos kasdienybėje.

Ir tikrai matyti, kad spektaklis pastatytas iš širdies, pastatytas kaip duoklė pamiltai poezijai. Galbūt kai kam ir nepatiko (arba nesuprato) pabaigos scenoje panaudotas avilys. Iš jo sklido tokia šilta šviesa, buvo išimamas rankraštis, poeto portretas... Tai namai „bičių pabėgėlių“, cituojant paskutiniojo Vlado Šimkaus rinkinio antraštę, žodžiais išskridusių minčių, kuriomis prieš ketvertą metų anapilin iškeliavęs žmogus-poetas apsigyvena mumyse, suranda savą kelią, tęsia gyvybę. Ir aktorius Rolandas Kazlas, pats permąstęs, perduoda scenoje šias prieš keturis dešimtmečius išbėgusias eiles, atneša ir pastato kaip simbolį jam brangų Antano Kazlo avilį. O mes liekame su mumyse apsigyvenusiomis mintimis pabėgėlėmis, žinome, kad galime atsidaryti asmeniškai sukauptą avilį ir jų pasisemti.

P. S. Spektaklis „Geležis ir sidabras“ bus rodomas Vilniaus „Lėlės“ teatre kovo 6 ir 7 d.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

 
Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės