Teatras
Gabrielė Labanauskaitė. Teatras mirė? Tegyvuoja teatras!

2012-10-12

Praėjusias kelias savaites (pra)ūžęs tarptautinis teatro festivalis "Sirenos" šiemet buvo ne tik kaip niekad skandalingas, bet ir konstatuojantis tradicinio teatro mirtį.

APIE GYVENIMO TRUMPUMĄ

Šveicarų režisieriaus Michel Schröder spektaklis apie gyvenimo trumpumą, inspiruotas to paties pavadinimo Senekos esė,  priminė nesibaigiantį kaitaliojamų TV kanalų srautą su eklektiškomis scenomis, įrėmintomis tam tikromis aplinkybėmis – diskusija apie meno kokybės suvokimo pasikeitimą ant suolelio, skaitoma kalba laiduotuvių metu, interviu televizijoje apie menininko įvaizdžio ir auditorijos santykį ir pagaliau diskusija apie tai, kodėl moteriai yra toks svarbus klitorinis orgazmas. Bet tai paviršinis landšaftas. Giliau pažvelgti galima per skirtingų istorijų retiną, apjungiančią pasikeitusį tapatybės, lyties, menininko ir visuomenės santykį. Ir tai nėra taip paprastai atpažįstama postmoderizmo ir avangardo audrų nesudrebintam lietuvių kultūriniam kontekstui. Be to, įtarimą kelianti strategija - vaidinti, kad nemoki vaidinti – gali pasirodyti esanti per didelė prabanga. O pripažinimui, kad kokybiškas menas atrodo pernelyg snobiška ir ambicinga pozicija, mums prireiktų dar kelių dešimtmečių to "kokybiško meno" patirties ir persisotinimo.

"Apie gyvenimo trumpumą" (rež. Michel Schröder)

Antra vertus, spektaklis apie "Gyvenimo trumpumą" buvo ironiškas ir veiksmingas priminimas apie tai, kad teatras turi ne tik estetinę, bet ir socialinę funkciją, reflektuojančią tradicijos, meno suvokimo ir misijos kaitą. Festivalio organizatorių teigimu, Schröder spektaklio dramaturgija kuriama laisvai ir netikėtai, formuojamas dinamiškas aktorinių improvizacijų, muzikinių numerių ir poetinių įvaizdžių koliažas. Konkrečios istorijos spektaklyje nebuvimas atpalaiduoja žiūrovo vaizduotę nuo vieningo siužeto konstravimo ir akcentuoja kitus spektaklio dalykus: filosofinę mintį, socialinę žinutę, teatrinį individų ir jų konfliktų šėlsmą. Juk į teatrą ateiname ne tik dėl meno. Į teatrą galima ateiti vardan diskusijos, polemikos ir t.t. Tačiau televizijos laidų formatą primenantis spektaklis nėra jų kopija, o veikiau pasirinkta tam tikra platforma, tinkanti diskusijai. Ypač tai gerai atspindi televizijoje interviu duodančio menininko scena, kur realioje erdvėje sėdintys žiūrovai tampa sceninės realybės dalimi – žiūrovais, stebinčiais diskusiją ir į ją reaguojančiais kosuliu, plojimais, susidomėjimu ar abejingumu. Tačiau žiūrovas negali perjungti kanalo. Šis chaosas - tik iliuzija, iš tiesų valdymo pultelį laikant aktoriams (režisieriui): "Jeigu dar kas nors salėje sukosės, aš galiu ir išeiti. Vis tiek savo pinigus jau gavau," - teigia interviu duodantis aktorius.

MIRTIS IR REINKARNACIJA Į KAUBOJŲ

Režisierius, dramaturgas ir video menininkas Rodrigo García vadinamas autoriumi, kurio "tekstai sprogsta kaip bombos". Gimęs Agentinoje 1964 m., bet užaugęs Ispanijoje, kūrėjas apjungia praeities elementus su šiandienine populiariaja kultūra. Kartu su savo "La Carnicería Teatro" kompanija jis išvystė unikalią sceninę kalbą, sudarytą iš naują teatro kartą įkvepiančių emocijų ir idėjų.

"Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų" (rež. Rodrigo García)

"Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų" reprezentuoja ambivalentiškas teatro kompanijos puses. Viena vertus, turime brutalią kūnų ekspoziciją scenoje, trunkančią gerą pusvalandį – nuogų aktorių muštynių, akto, klejonių ir ieškojimų odisėją, lydimą daužomų, spardomų, trinamų elektroninių gitarų gaudesio. Antra vertus, jau apsipratus su šiuo teatriniu konvulsišku prologu, atveriamas nuogas teksto kūnas, kuris ištraukiamas be konteksto, kitų kūno dalių visumos ar tradiciškai įsivaizduojamos pjesės struktūros. Atrodo, spektaklis konstruojamas kaip galvosūkis – vizualių ir tekstinių citatų rinkinys, apeliuojantis į holivudinius kaubojaus vaizdelius dirbtinų smėlynų fone. Tačiau jis nepasiduoda šiam stereotipiniui kodavimui. Vos tik žiūrovo simpatijos užkariaujamos atsinešant dėžę, pilną viščiukų, tuoj pat jos pakeičiamos kitomis – smalsumo, baimės ar pasibaisėjimo emocijomis į terariumą kartu su viščiukais įleidus katiną. Bet katinas liko abejingas. Tikriausiai katinas sotus. Kaip ir vyksmo dalyviai (veikėjai), pirmomis eilutėmis pradėję teksto mėsinėjimo operaciją ir kalbantys apie tai, kaip vienas jų "dalyvauja dėl dalyvavimo, nei valandėlę nepasimėgaudamas seksu bei laidotuvėmis".

"Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų" (rež. Rodrigo García)

Garcia pjesės dažnai įvardinamos kaip trikdantys meniniai objektai, lydintys į košmaro realybę, primenančią, kad gyvename tokiame baisiame sapne, iš kurio reikia kuo greičiau pabusti. Sakyčiau, tai vartotojo sapnas, iš kurio režisierius budina audrindamas vidinius demonus ir parodydamas, kaip reklaminis mąstymas yra giliai įsiskverbęs į mūsų egzistenciją  ir kaip mes patys tampame vartotojiškos visuomenės dalimi. Režisierius, vadindamas savo pjeses, filmus ir instaliacijas "pasiūlymais", žaidžia pagal tas pačias taisykles kaip ir masinės reklamos strategijos: čia nėra diskusijos. Čia arba priimi, arba atmeti. Kaip teigia spektaklio veikėjas, "jei yra žodžiai, nėra glamonių. Glamonės ir žodžiai visiškai nesiderina. Kaskart, kai kinas juos  bandė suartinti, apsijuokė: tai visi tie sušikti filmai, kurie jums taip patinka".

APIE DIEVO SŪNAUS VEIDO KONCEPCIJĄ

Vieno žymiausių Europos režisierių Romeo Castellucci spektaklio "Apie Dievo sūnaus veido koncepciją" žiūrėjimas buvo gerokai apgadintas skandalo prieskonio. Viena vertus, dar sykį buvo įrodyta, kad teatras nėra tik juodoji dėžutė su savo izoliuotais nuo išorės vaidinimais ir teatriniai reiškiniai įtakoja (rinkiminę) kasdienybę. Antra vertus, buvo apmaudu, kad manipuliacija baimingais tikinčiaisiais buvo pasitelkta politinių tikslų pasiekimui.

"Apie dievo sūnaus veido koncepciją" (rež. Romeo Castellucci)

Tačiau pats spektaklis nekalba apie politiką, nors ir dažnai tampa religinių-politinių diskusijų objektu. Veikiau jis sukasi apie santykį. Atsidavimo ir tikėjimo. Ištikimybės ir dvasios stiprybės svyravimo momentus. Spektaklis kaip tarpas, taip dominęs R. Castelluci tarp 22- osios psalmės žodžių "Dieve, tu esi mano ganytojas" ir 23-osios psalmės žodžių "Dieve, kodėl tu mane apleidai?". Tačiau iš tiesų spektaklyje režisierius apjungia abi kontrastuojančias tezes – tiek didžiąją spektaklio dalį trunkančia itališkai estetine ir elegantiška, tačiau buitine tėvo slaugymo scena, tiek režisieriui būdingu vizualiai konceptualiu sprendimu. Šįsyk tai buvo tiesioginis dievo veido dekonstravimas spektaklio pabaigoje - aplieta, nudažyta, suplėšyta drobė ir šviečianti ne šventųjų aureolė, o užrašas "You are not my shepherd" (Tu (nesi) mano ganytojas).

"Apie dievo sūnaus veido koncepciją" (rež. Romeo Castellucci)

Antra vertus, tai kaip reta religingas spektaklis, net pernelyg įtartinai pasiduodantis interpretaciniams raktams: nukryžiuotojo užmėtymo akmenimis (spektaklyje – granatomis) paralelės atpažinimui, vaikystės/brandos/senatvės cikliškumui ir pan. Pats režisierius spektaklį apibūdina kaip reginį, iškeliantį biblinius klausimus, o biblija - "tai žiauri ir sudėtinga knyga, ir reikia sugrąžinti šiai temai jos gylį, sudėtingumą. Kad tai nebūtų cukraus gabalėlis prietaringiems žmonėms".

"Apie dievo sūnaus veido koncepciją" (rež. Romeo Castellucci)

Apskritai "Sirenų" festivalyje tradicinio teatro cukraus nebuvo. Bent jau užsieniečių spektakliuose, kuriuos veikiau reikėtų vadinti reginiais, pasiūlymais, diskusijomis. Jie atsisako linijinio pasakojimo, vieningos siužetinės linijos ar psichologine motyvacija pagrįsto personažo. Stanislavskiškas "tikiu"-"netikiu" aspektas pasidaro nebeveiksmingas, nes ir spektaklio istorija neformuojama kaip kažkas, kuo reiktų tikėti ar kas siektų įtikinti. Veikiau tai klausimas, opozicija, provokacija, teatrą pasirekanti kaip formą, padedančią aktualizuoti rūpimas filosofines, religines, socialines temas. Arba R. Castelluci žodžiais tariant, "menas – tai vėjo dvelksmas". Įdomu, kokie sireniški vėjai pūs kitais metais?

Nuotraukos iš tarptautinio teatro festivalio "Sirenos" archyvo

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės