Teatras
Režisierė Karolina Jurkštaitė: „Svarbius dalykus galima paaiškinti paprastai“.

2012-10-05

Klaipėdos lėlių teatras savo žiūrovus vėlei kviečia į premjerą – režisierės Karolinos Jurkštaitės popierinių lėlių spektaklį „Kur dėmelė?“. Tai jau antrasis K. Jurkštaitės spektaklis šiame teatre. Pirmasis jos darbas – ir šiandien žiūrovų puikiai lankomas eksperimentinis spektaklis kūdikiams „Labas, mažyli“.

Klaipėdos universitete baigusi lėlių teatro režisūros studijas K. Jurkštaitė dvejus metus dirbo aktore Dublino lėlių teatre, vėliau dėstė lėlių teatro režisūrą Vilniaus pedagoginiame universitete. Šiuo metu KU Menų fakultete pati studijuoja teatro režisūros magistrantūrą ir dėsto lėlių teatro režisūros studentams.

Režisierę kalbina Gitana Valiukienė.

Pirmiausia noriu paklausti, kaip lėlių teatro scenoje sekasi dirbti dramos aktorėms?

Net keista: abi aktorės – ir Erika Mažulienė, ir Justina Jukonytė – atėjo iš dramos scenos, bet jos turbūt yra universalios, nes labai gerai tvarkosi, puikiai jaučia lėlę... Beje, abi aktorės vaidina mano ankstesniame spektaklyje „Labas, mažyli“.

Jūsų lėlės nėra įprastos. Jos - plokštuminės. Iš popieriaus. Kas kuria tokios plokščios lėlės išraišką?

Taip, mano kuriamos lėlės yra „kietos“. Pasiėmus tokią „kietą“, plokščią medžiagą kaip popierius iškart nutolsti nuo žiūrovo, nes plokščias popierius kaip skydas. Jauku yra tada, kai „minkšta“, todėl su pirštininėm lėlėm nesunkiai gali ir darželyje vaidinti, o čia, kad priartėtum prie žiūrovo, kiekvienai lėlei reikia ieškoti kažkokio konkretaus judesio, kažko netikėto; reikia priderinti garsą. Svarbi ir spalva, bet judesys – svarbiausia. Jeigu tu tik išneši lėlę ir ją statiškai laikai, ji neįdomi. Be to, mano lėlės neturi burnų, akių, kai kurios neturi veido... Tai dariau sąmoningai, kad vaikai personažą susikurtų patys: iš judesio, garso; iš to, kaip juda, ką veikia. Stebuklas įvyksta, kai lėlė pradeda judėti.

Apie ką Jūsų spektaklis? Kur keliauja pagrindinė veikėja Dėmelė?

Iš tikrųjų spektaklis yra labai labai paprastas. Tai yra kelionė iš paveikslo pabėgusios Dėmelės, kuri nori pritapti ir būti kažkokia ypatinga „realiame gyvenime“, kuris irgi yra iliuzija. Tačiau kiekvienas turi būti ten, kur jam skirta. Kiekvienas turi pajausti savo vietą, nes priklauso kažkokios visumos daliai. Šiuo atveju Dėmelė priklauso Joan‘o Miro paveikslui, iš kurio ji pabėgo.

Ar Miro paveikslas ir įkvėpė sukurti spektaklį apie „dėmelę“?

Aš ieškojau paprasto siužeto pasakos, todėl norėjau statyti „Pagranduką“. Bet kai pamėginau kurti lėles, supratau, kad pasaka „kertasi“ su mano pasirinktos formos lėlių stilistika. Todėl iš pasakos apie pagranduką liko tik kelionės motyvas (Dėmelė kaip ir Pagrandukas pabėga), o dramaturgiją sukūriau pati.

Ar galima sakyti, kad medžiaga (popierius), su kuria dirbate jau antrame spektaklyje, yra Jūsų „arkliukas“?

Ne, nors man labai patinka popierius, kuris turi labai daug galimybių (jas reikia tiesiog išnaudoti). Bet po pirmojo spektaklio, kuriam plokščias popierines lėles kūrė Gintarė Radvilavičiūtė, supratau, kad viskas nėra išnaudota iki galo. Ir dabar, šiame spektaklyje, dar ne visos galimybės yra išnaudotos.

Kaip sekėsi kurti lėles? Kokie kūrybiniai atradimai ir iššūkiai lydėjo šio spektaklio gimimą?

Didžiausias iššūkis tas, kad pati turėjau gaminti lėles. Buvau sau pasakiusi: „Niekada negaminsiu lėlių, nes aš negaliu jų gaminti“. Neturiu, atrodo, „matymo“, neturiu kruopštumo... Bet kartais susiklosto tokios aplinkybės, kada tu turi daryti tai, ko, atrodo, nesugebi. Supratau, kad savo trūkumus galima panaudoti kaip privalumą, kad ir kuriant „primityvų“ braižą.

Daugelį lėlių gaminau pati, bet už pagalbą esu labai dėkinga scenografei Renatai Valčik, kuri konsultavo scenografijos klausimais, nupiešė ne vieną eskizą; klijavo karpė, davė daug naudingų praktinių patarimų.

Pasišnekėkime apie spektaklio adresatą. Ar svarbus šiam spektakliui žiūrovo amžius?

Manau, kad svarbus. Spektaklis skirtas vaikams nuo 3-4 metų. Patys mažiausieji tą spektaklį greičiausiai žiūrėtų, bet gali būti, kad garsai, muzika jiems bus „per aštrūs“, kad jiems nepatiks trumpam pritemstanti šviesa, kad jie nesuvaldys dėmesio, nes spektaklis jiems per ilgas – apie 35 minutes.

Aš atsižvelgiu į vaikų amžių. Pagal jį sprendžiu, kokiu tempu turi vykti spektaklis, apie ką turi kalbėti. Todėl sąmoningai rinkausi nesudėtingą siužetą – kad vaikas suprastų. Vaikui nereikia „didelių filosofijų“, o svarbius dalykus galima paaiškinti paprastai, netgi primityviai.

Pastaruoju laiku randasi nemažai spektaklių patiems jauniausiems žiūrovams. Ir ne tik lėlių teatre. Tačiau pastarajame, be abejo, daugiausiai. Kai kas juokauja, kad lėlių teatras tapo „teatru su sauskelnėmis“. Ką apie tai manote?

Manau, kad požiūris į vaiką labai pasikeitęs, viskas kitaip nei prieš 20 ar 30 metų. Galima boikotuoti, galima sakyti, kad tai nesąmonė, bet realybė yra tokia ir turime priimti tai, kas dabar yra. Aš ilgą laiką į „leliukinius“ teatrus, koncertus ir t.t. žiūrėjau skeptiškai, bet man nepatinka kada yra peržengiamos ribos, kada su kūdikiu einama visur, kur tik norima – į filharmoniją, į suaugusiųjų spektaklius... Žinau viena - spektaklis, sukurtas kūdikiui, yra jo terpė. Jeigu spektaklis yra kūdikiams, jei jis pritaikytas kūdikiams, ten kūdikius ir reikia vesti.

Kaip manote, kuo tas spektaklis išsiskiria iš kitų lėlių spektaklių vaikams konteksto?

Kas daro spektaklį kitokiu? Pasirinkta forma. Kai kalbi savo sugalvota kalba apie tai, kas tau įdomu. Viskas. Šiame spektaklyje yra popierius. Nėra „gyvo plano“ aktoriaus. Tai „grynas“ lėlių spektaklis.

Popierinių lėlių spektaklis „Kur dėmelė“ spalio 6, 7, 20 d. 12 val. Režisierė – Karolina Jurkštaitė, kompozitorė – Aušra Vaštakaitė, vaidina - Justina Jukonytė ir Erika Mažulienė, lėles kūrė ir gamino – Renata Valčik ir Karolina Jurkštaitė.

Kulturpolis.lt

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės