Šokis žodžiu - ne[w]kritika. 2013
Toma Mačiulskytė. Neišvengiamas ieškojimas manęs, tavęs, savęs

2013-05-20

„Aš laukiu tavęs. Nors nežinau nei kas tu, nei kaip tu atrodai, tačiau laukiu... Man reikia tavo buvimo, man reikia tavimi tikėti, man reikia tave jausti.“

Jis buvo tylus, ramus ir geras. Tačiau jis jautėsi vienišas. Žvilgtelėjo į aukštai kabančią saulę, tačiau josios jam neužteko. Apsižvalgė aplink. Nieko nepamatė. Nusprendė ieškoti. Išėjo.

Paskutiniąją Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis’13“ dieną matėme šokio teatro iš uostamiesčio „PADI DAPI Fish“ šokio spektaklį „TUAŠ“. Šio darbo autorius – choreografas ir atlikėjas Petras Lisauskas, įvardija, jog tai mažas poetinis veiksmas, sujungiantis šokį, poeziją ir muziką. Visi šie trys komponentai yra vienodai svarbūs. Muziką gyvai scenoje kūrė gerai žinomas atlikėjas Saulius Petreikis.

Aklinoje tamsoje įsižiebia prožektorius ir mes išvystame susigūžusį žmogų baltais lininiais marškiniais. Jis liūdnas, jis vienišas, jis kenčia. Žmogus ima judėti. Jį valdo garsai, jis į juos reaguoja. Žmogus žaidžia savo marškiniais, lyg už jų slėpdamasis, lyg nenorėdamas pripažinti tiesos. Jis užsiverčia juos ant galvos ir nori išlikti nepastebėtas, nepaliestas.

Žmogus žaidžia šešėliais ir siluetais. Valiūkiškai tyrinėja save: atranda kojų pirščiukus, žaidžia jais. Linksmai kuria pirščiukų šešėlių teatrą ant marškinių. Tai lyg mažas vaikas, kuriam viskas įdomu, viskas nauja, neatrasta. Vėliau jis ima tyrinėti aplinką. Pasistiebęs ant pirštų galiukų vaikšto, žiūrinėja, stebi.

Viską apžvelgęs žmogus suvokia, jog laimės vis dar nėra, jog kažko trūksta. Jis pažvelgia į horizontą. Ištiesia ranką į saulę. Suvokia savo tikslą, siekiamybę, laimės šaltinį. Išeina. Peržengęs ilgą ir sunkų ieškojimo atkarpą, scenos pradžioje žmogus suklumpa, giliai kvėpuoja ir prabyla:

 „Jaučiu tave. Tu lietus. Aš šaknys. Tu danguje. Aš žemėje. Mažas lašas tavęs mane atgaivina. Geriu vandenį, klausau muziką. Tos muzikos net pavydus paukščių ritmas neperrėkia. Matau save. Nuo lietaus man išaugo sparnai ir aš galiu skristi. Į debesis pas lietų.“

It laimės simbolį žmogus šalia kabėjusios vienos saulės, pasikabino savo, naują atrastą „saulę“ – dar vieną geltonai šviečiantį prožektorių. Jų šviesoje žmogus ima šokti šlovinantį džiaugsmo šokį. Žmogus šypsosi. Skamba fleita. Judesiai lengvi, pakilūs, lyg būtų šokama su sparnais, vos liečiant žemę kojomis.

Šiame spektaklyje-improvizacijoje eilėraščio tema matome žmogaus gyvenimą ir jo asmenybės paiešką. Žmogus gimsta, gyvena, žaidžia, slepiasi už kompleksų, baimių. Ieško kažin ko, lyg kažko konkretaus, lyg pats savęs... Galiausiai, jam pavyksta. Žmogus įgyvendino savo misiją. Žmogus rado tai, ko ieškojo.

Šis scenos kūrinys buvo sukurtas stipriais ir vienas kitą papildančiais komponentais. Scenografija buvo žaviai kukli – du prožektoriai. Tačiau erdvę turtingai užpildė gyvai kuriami Sauliaus Petreikio garsai, muzika. Žmogaus išgyvenimus ir jo dramą įkūnijo Petras Lisauskas. Na, o skambėjusių žodžių autorius – R.R. Akivaizdu, jog šis literatūros kūrinys buvo atspirties taškas „TUAŠ“ šokio spektakliui.

Buvo gražu, buvo gera, lyg rami meditacija sugebanti atplėšti nuo gyvenimo realybės, išnešanti toli. Tereikia patogiai įsitaisyti ir stebėti.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Šis tekstas yra kritinio rašymo apie šokį projekto „Šokis žodžiu – ne[w]kritika“ dalis.

Atgal Komentarai

Kiti:
 
Susiję:
 
Užsisakyk naujienas:
 
Paieška:
 
Naujienose  
Archyve  
Ieškoti:
nuo: iki:
 
 
Žymės